Klimato krizė. Auganti populiacija. Aštrėjanti konkurencija darbo rinkoje ir kitose srityse. Iššūkius keliantys pragyvenimo kaštai. Nenumaldomas produktyvumo ir nesibaigiančio kūrybingumo reikalavimas.
Tai yra vos keletas problemų (ar reiškinių), sudarančių užburtą ratą, kuriame sukasi vis daugiau iš mūsų šiomis dienomis. Ratą, kurio bėdos artimiausioje ateityje tik aštrės dėl pasaulį krečiančių geopolitinių ir ekonominių sukrėtimų. Tad nenuostabu, kad šiame nepastoviame, neapibrėžtame, sudėtingame ir dviprasmiškame pasaulyje (VUCA – volatile, uncertain, complex, ambiguous) individai ir jų kolektyvai ieško būdų kurti prasmingą ir tikslą turintį gyvenimą.
Atrodo, kad šitai supranta ir filmo „Geras gyvenimas“ (Good Life, 2022) autorės Marta Dauliūtė ir Viktorija Šiaulytė. Savo dokumentine juosta jos bando pažvelgti į šiuolaikines savo inovatyvumą postuluojančias bendro gyvenimo, bendros kūrybos, prekių ženklų ambasadorių, o dar bendriau, (mikro)antreprenerių (filme naudojamas žodžio entrepreneur vertimas) bendruomenes.
Juosta, kaip turbūt ir galima nuspėti, pagrįstai pasižymi kritišku požiūriu į šiuolaikines kapitalizmo grimasas, varančias ištisas bendruomenes į prekariato būseną, ar didinančioms socialines atskirtis iki seniai matytų kontrastų.
Joanos Suslavičiūtės nuotr.
Turbūt ne veltui visos juostos metu žiūrovas girdi aptarinėjamas ištraukas iš filosofų Pierre‘o Dardot ir Christiano Lavalo teksto apie naujo neoliberalaus subjekto kūrimą.* Tekste akcentuojama, jog šiuolaikinėse ekonominėse ir ideologinėse sistemose individui yra sukuriama autonomijos iliuzija.
Nors jam yra teigiama, kad žmogus yra laisvas rinktis ir įprasminti save pagal savo vertybes, iš tiesų ekonomika tampa asmenine disciplina. Kiekvienas iš mūsų yra netiesiogiai spaudžiamas išspausti iš savęs viską, kas įmanoma, produktyvumo prasme, net jei tai veda į chronišką nuovargį ar mentalines problemas.
Kaip gerai pastebi viena filmo autorių, patys save terorizuojame ir prievartaujame būdais, kuriais to neleistume sau daryti niekam kitam. Būtina visą savo aplinką pritaikyti kaip įmanoma aukštesniam efektyvumui, eliminuoti visus nereikalingus trukdžius, ir net asmeninę nuosavybę. Tik dirbant ir nešant pelną galima save įprasminti.
Idėjos nėra kažkuo labai naujos ir bus pažįstamos kiekvienam, skaičiusiam savo Michelį Foucault, Gillesą Deleuze‘ą, ar Lucą Boltanski su Ève Chiapello. Tačiau „Gero gyvenimo“ autorės čia išsiskiria tuo, kad šalia akademiškų intarpų bando pernelyg neužsiiminėdamos protinguolišku šniurkščiojimu pažvelgti į tai, kaip praktiškai atrodo tokios save ekonominei veiklai „įrėminančių“ individų bendruomenės. Na, gerai, pora (sąmoningai ar ne) pašaipių momentų su Steve‘u Jobsu bei Martinu Lutheriu Kingu yra, tačiau bendrai yra išlaikoma geranoriška intencija suprasti dokumentinės juostos herojus.
Rezultatas yra neprailgstantis ir gana įdomus. Žiūrovas turi galimybę iš arčiau pažvelgti į Švedijoje ir Vokietijoje veikiančius startuolius, orientuotus į žmonių gyvenimo ir ekonominio veikimo sintezę. Tai gali būti kursai, paremti meditacija ir orientacija į savilyderystę (kad ir ką tai reikštų). Tai gali būti bandymas sukurti namus bendruomenei, kurios nariai gyvendami kartu yra priversti nuolatos galvoti apie savo profesinę veiklą ir (itin ironiškai) „neturi galimybės išvengti asmeninio augimo.“ Galiausiai, tai gali būti programėlės, primenančios tinderį, darbuotojų paieškai, ar netgi platformos socialinės pagalbos sužaidybinimui (gamification).
Visais atvejais yra įdomu pažvelgti į šiuose procesuose dalyvaujančių jaunų žmonių motyvacijas, o kartais ir bandymus save racionalizuoti susidūrus su tikrove (nuomos kainomis, investuotojų interesais), neretai prieštaraujančioms saldžiais ir dangiškais idealais apipintus tikslus.
Joanos Suslavičiūtės nuotr.
Žinoma, galbūt dėl palyginus trumpos filmo trukmės (72 minutės), o galbūt ir dėl kitų priežasčių, filmo autorėms nepavyksta giliau pasinerti į maksimalaus produktyvumo bendruomenių filosofines ir socialines prielaidas.
Nėra itin daug kalbama ir apie tai, ką bendruomenės supynimas su ekonomine veikla iki tokio lygio, jog net bendruomenės nariai gali būti šalinami pasiremiant korporatyvine logika, reiškia mūsų socialiniams saitams bei politiniam veiksmui. Įdomu būtų pamatyti ir tai, ką kalba iš minėtų bendruomenių pasitraukę nariai (tokių tikrai yra), galintys pateikti savo perspektyvą.
Tačiau kaip žvilgsnis į potencialią (ir netgi labai tikėtiną) kapitalizmo, o taip pat ir mūsų visų, kaip jame dalyvaujančių subjektų, ateitį, „Geras gyvenimas“ yra vertas žiūrovo laiko bent jau kaip savotiškas safaris į gluminantį, o kartais ir šiurpoką pasaulį visai šalia mūsų.
* Pierre Dardot and Christian Laval, „The New Way of the World, Part I: Manufacturing the Neoliberal Subject“
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
