Nuo erotikos iki Alfredo Hitchkoko – „Pirmoji banga“ kviečia žiūrėti ankstyvąjį kiną. Pokalbis su festivalio organizatoriumi Aleksu Gilaičiu

Užkietėję kino mylėtojai rudens neįsivaizduoja be ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“. Tai – satelitinis „Scanoramos“ renginys, šiemet vykstantis jau 6-tą kartą. Festivalis trumpas – vyks tik keturias dienas, per kurias bus parodyta 13-ka filmų. 8-i iš jų bus nebylūs, jiems akomponuos gyvai atliekama muzika. Trys filmai bus rodomi iš juostos!

Filmų tematika plati, tad žiūrovai turės iš ko pasirinkti. Šių metų svarbiausi akcentai – dėmesys pirmajai afroamerikiečių kilmės kino žvaigždei Paului Leroy`ui Robesonui bei neatrastam ir beveik niekur nerodytam nebyliam uzbekų kinui. Taip pat žiūrovai galės pasimėgauti ir žymių kino režisierių darbais: Alfredo Hitchkoko „Šantažu“ bei Busterio Keatono „Generolu“.

Apie šių metų festivalį bei ankstyvąjį kiną kalbamės su vienu iš „Pirmosios bangos“ organizatorių Aleksu Gilaičiu.

Festivalis vyks jau šeštą kartą. Kokia buvo jo pradžia ir kokia idėja paskatino pradėti organizuoti šį labai specifinį kino festivalį?

Kiekvienais metais bandau atsiminti, nuo ko viskas prasidėjo. (Juokiasi.) 2015 m. grįžau iš studijų užsienyje. Studijuodamas pakankamai aktyviai lankiausi archyvinio kino festivaliuose svetur. Gyvenau archyviniu kinu, ne tik nebyliu, archyvais, kino archyvais, ką ir kaip juose rodo, kokie yra pagrindiniai kino filmų saugojimo klausimai.

Kolega Dimitrijus Gluščevskis jau dirbo „Scanoramoje“. Pasišnekėjome ir pagalvojome, kad gal yra niša, kurią šiuo festivaliu galime užpildyti. Baltijos šalyse panašaus renginio iki šiol niekas neorganizuoja. Turime misiją, norą rodyti filmus. Kol randu filmų ar temų, kuriomis norime šnekėti pasitelkiant kiną, tol yra motyvacijos organizuoti „Pirmąją bangą“.

O pasaulyje daug tokio tipo festivalių, skirtų ankstyvajam kinui, kokia jų specifika, gal jų yra skirtingų skirtingi?

Iš tiesų pasaulyje jų nėra daug. Keletas yra tradicinių, kurie vykta daugiau nei 20 metų. Tai – San Fransisko ir Pordenonės nebylaus kino festivaliai, Bolonės archyvinio kino festivalis. Yra ir šiek tiek naujesnių – Paryžiaus sinematekos organizuojamos savaitinės peržiūros. Kasmetinius galima ant rankos pirštų suskaičiuoti. Nebylaus kino filmus kartais rodo festivaliai, vyksta pavieniai seansai, ypač garsiausių filmų. Nebylus kinas daug didesnį žinomumą kino festivalių programų sudarytojų, kuratorių patrauklumą, negu tik ką po nebylaus kino atsiradęs ankstyvasis garsinis kinas (pirmas dešimtmetis). Yra gerų to laikotarpio filmų, bet, man atrodo, jis dabar yra nepatrauklus.

Kaip vyksta senųjų filmų seansai. Iš pirmų festivalio metų prisimenu, kad filmai rodomi iš juostos, seansai vyksta su muzikos akomponavimu. Šiais metais irgi rodysite filmus iš juostos ar bus tik suskaitmeninti filmai?

Viskas priklauso nuo filmo, ką su juo daro restauratoriai ar archyvai, arba kokios būklės yra jų kopijos. Šiais metais rodysime net tris filmus iš 35 mm juostos, kuriuos gavome iš archyvų. Alfredo  Hitchocko „Šantažas“ irgi bus rodomas iš juostos.

Šiais metais gal mažiau rodysime garsinių filmų, bus nemažai nebylaus kino. Iš 13-os seansų 8-i yra nebylūs. Visus nebylaus kino seansus lydės muzika.

Kiekvienais metais stengėmės rodyti po vienodą kiekį nebylių ir garsinių filmų. Norime, kad „Pirmoji banga“ kalbėtų apie technologinį lūžį, apie tai, ką kino kūrėjai išbandė pirmą kartą. Garsinis kinas buvo vienas tų dalykų, kuris kino kūrėjams buvo iššūkis. Jiems per trumpą laiką reikėjo transformuoti savo kino kalbą, tačiau jie atrado ir daug galimybių. Šis laikotarpis mums labai svarbus.

Kaip atsirenkate muzikantus? Ar jie kuria specialiai filmams muziką, ar jau būna parengtas garso takelis? Muzikantai patys pasirenka filmus ar jūs jiems parenkate? Ir kas šiemet akomponuos filmams?

Muzikantai nesirenka, kuriems filmams akomponuos. Tai padarome mes. Anksčiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) ieškodavau muzikantų, kurie galėtų išgroti per visą filmą ar psichologiškai atsiriboti nuo savęs, kaip muzikanto, ir pabūti pašaliniu darbuotoju kino salėje. Yra daug subtilybių, kurios ne kiekvienam muzikantui yra įkandamos. Daug metų dirbame su pianistu Viktoru Vogusevičiumi. Jis baigė „Nebylaus kino akomponavimo“ kursus Pordenonėje. Tai kone vieninteliai tokie kursai pasaulyje.

Tarpusavyje komandoje tariamės, galvojame. Geriausiai atrinktus filmus žinome mes, aš ir kolega D. Gluščevskis, todėl žinome, kokiam filmui, kokie instrumentai, garsai, atmosfera, melodijos geriausiai tiktų, o V. Vogusevičius pažįsta muzikantus ir juos parenka. Taip ir dėliojasi muzikantų „žemėlapis“.

Pirmojo filmo metu „Kūnas ir siela“ gros Egidijus Buožis su Zbignevu Levickiu. Dėl filmo „Pragaras“ iš LMTA atsigabensime mobilius vargonus, kurio metu jais gros Eglė Rudokaitė. Tiems, kas myli „Skalviją“, bus proga salėje pamatyti vargonus.

Prieš 100 metų kompozitoriai ar patys kūrėjai rašė garso takelius filmams, tačiau dažniausiai būdavo orkestrams. Per visą dešimties dienų Pordenonės festivalį vyksta kokie du seansai, kuomet filmams akomponuoja orkestras.

„Pirmosios bangos“ festivalyje muzikantai iš anksto patys ruošiasi, galvoja, bando „susidraugauti“ su filmu. Tai gana sudėtinga užduotis, tačiau kiekvienas muzikantas individualiai ją išsprendžia.

Kaip atsirenkate filmus? Manau, daugumos tikrai nėra internete ir lengvai jų nerasi ir nepažiūrėsi. Gal juos randate festivaliuose, specialiose duomenų bazėse ar kitais būdais?

Galimybės pažiūrėti archyvinio kino filmus yra gan ribotos. Yra daug filmų, kurie yra nerestauruoti, ar tiesiog prieš daug metų archyvas padarė filmo VHS kopiją ir tuo restauraciją baigė. Aišku, geriausias būdas juos pamatyti yra festivaliai ar tiesiogiai užmegzti kontaktus su archyvais, platintojais, kurie ir duoda galimybę pažiūrėti.

Iš pirmo žvilgsnio „Pirmosios bangos“ programa gali pasirodyti chaotiška tiek geografine, tiek žanrine prasme. Tačiau renkamės ne „iš oro“. Šiais metais rodome du filmus su Paulu Robesonu, skirdami dėmesį juodojo kino temai. Atidarymo filmas bus Oscaro Micheaux 1925 m. „Kūnas ir siela“, kuris reflektuoja afroamerikiečių kino pradžią, o antrasis Dudley Murphy filmas „Imperatorius Džounsas“.

Bus parodyti ir du sovietinio uzbekų nebylaus kino filmai.  Uzbekistane ankstyvajame sovietmetyje buvo kino studija, kuri buvo tarsi centrinės Azijos kino centras. Eldžonas Abasovas Uzbekistane savarankiškai užsiima jų restauravimu.

O ar turime lietuviško nebylaus kino? O gal festivalyje ką nors jau rodėte?

Deja, nieko nėra. Kaip tik 16-17 d. „Planetos“ salėje vyks trumpa konferencija „Kino paveldas be sienų“, kurioje pranešimus skaitys istorikai, kino tyrėjai. Visos temos bus maždaug apie tą patį –prieškario, tarpukario laikotarpius, nebylaus kino erą, kodėl nieko nėra išlikę.

Bendrai kalbant apie Lietuvos išlikusį ankstyvojo kino paveldą situacija yra liūdna. Turime kino kronikų, kurias rodydavo prieš filmus. Yra informacijos, kad tarpukariu buvo sukurti tris keturi pilnametražiai filmai.

Lietuva niekada nebuvo kino šalis, ir nesame tokie vieninteliai. Kino studijos susikūrimas buvo sovietų valdžios indėlis, investicija į Tarybinę Lietuvą.

Kaip susidėliojo šių metų programa? Kokie ryškiausi filmai? Programa tikrai plati – erotika, siaubas, drama, komedija. Apie ką dėliojasi šių metų programa ir kaip sekėsi atrasti filmus?

Pernai metai buvo sudėtingesni, tad turėjome laiko apgalvoti šių metų programą. Daug skirtingų filmų, bet pagrindinės teminės linijos yra uzbekų kinas ir juodasis kinas. Vien tuo neapsiribojome. Yra žinomų filmų, kurie, tikimės, pritrauks daugiau žiūrovų. Tai Busterio Keatono „Generolas“, 1911 m. sukurtas italų filmas „Pragaras“ bei A. Hitchcocko „Šantažas“.

„Pragaro“ kino kalba yra kitokia, jo pasakojimo būdas šiek tiek mūsų akiai neįprastas. Rodomi intertitrai, kuriuose pasakojama, kas bus, o ne tai, ką matome. Tai yra filmas, kuriame tiesiogine žodžio prasme adaptuojamas Dantės „Pragarą“.

Erotika yra to paties laikotarpio kaip ir „Pragaras“. Ji surinkta iš dviejų archyvų – Prancūzijos sinematekos ir Austrijos kino archyvo. Sudėliota nedidelė XIX a. pab.-XX a. prad. 10-ies filmų programa. Jų kino kalba gan primityvi, filmai labai trumpi.

Tuo metu pats kinas buvo kaip atrakcija. Nereikėjo pasakoti jokios istorijos, sukurti scenarijaus ar siužeto. Judančių paveiksliukų žiūrėjimas ekrane jau stebino žiūrovus. Dėl to ir to laikotarpio filmai (iki kokių 1910 m.) yra tokie – pažiūrėkite tą, pažiūrėkite aną.

Dar vyks šeimos seansas, rodysime Walto Disney`jaus „Alisos komedijas“. Režisierius, atvažiavęs iš Rytų pakrantės į Vakarų, ketverius metus Holivude kūrė „Alisos komedijas“. Tai buvo nuostabus serialas, sėkmingas ir labai techniškai sudėtingas. Jame susipina vaidyba ir animacija, viena į kitą įklijuota. Serijų yra daugiau, bet rodysime šešias. Seanso metu gros Elžbieta Liepa Dvarionaitė ir Vidmantas Kazlauskas.

A. Hitchcocko „Šantažas“ sukurtas pačiame nebylaus kino pike. Šio filmo yra du variantai – garsinis ir nebylusis. Rodysime garsinį.

Teoriškai kalbant, nebylus kinas buvo ištobulėjęs tiek, kiek tik galėjo. Režisieriai, kurdami paskutiniuosius nebylius filmus, žinojo apie kino kalbą tiek, kiek tuo metu buvo įmanoma žinoti.

A. Hitchcockas šiuo filmu parodė, kad tas pats nebylus filmas gali būti ir su garsu. Jog garso atsiradimas nėra didžiulis lūžis, kad kino kalba nelabai keičiasi.

Tai yra pati istorija, tos pačios scenos, viskas nufilmuota taip pat, pridėtas garsas, perfilmuotos kai kurios scenas. Ir jis vis vien yra hičkokiškas filmas. Režisieriui tai buvo didžiulis iššūkis, bet mums, kino istorijos mėgėjams, tai yra įrodymas, kad kinas nesikeičia.

Gal be konferencijos bus dar kokių renginių?

Sekmadienį po „Alisos komedijos“ seanso organizuojamas Christiano Krachto knygos „Miruoliai“ pristatymas. Vyks trumpa diskusija su vertėja Kristina Sprindžiūnaitė ir manimi, o moderuos Aira Niauronytė.

Tai yra romanas, kurio siužetas yra išgalvotas, tačiau jo laikotarpis yra labai įdomus. Tarpukaris, 1932-1933 metai, kuomet gimsta fašistinė Vokietija. Tarp Vokietijos ir Japonijos užsimezgę tam tikri santykiai, kurie karo metais pasidarys dar glaudesnis. „Miruoliuose“ galima atpažinti to meto kino žvaigždes, įvykius, kurie tikrai įvyko.

Daugiau infromacijos ir „Pirmosios bangos“ seansų laikus galite rasti festivalio svetainėje: https://pirmojibanga.lt/lt 

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas