Siaubo, fantastinio ir kultinio kino festivalis „Mondo Bizarro“, šiemet rugsėjo 24–27 dienomis vykęs „Skalvijoje“, ir vėl kvietė žiūrėti kiną, kuriame nebūtina ieškoti patogaus ar logikšo atsakymo į klausimą „kodėl?“. Jame buvo galima rasti filmų, kurie juokina, šokiruoja, glumina ar tiesiog priverčia pagalvoti – ką, po velnių, ką tik pažiūrėjau?
Per keturias dienas peržiūrėjau šešis filmus – nuo 1972-ųjų japonų keršto istorijos iki šių metų absurdo komedijos apie mirusio mylimojo prikėlimą. Juostos labai skirtingos, tačiau daugelyje jų kūnas tampa temine ašimi: jis seksualizuojamas, žalojamas, paverčiamas keršto „įrankiu“, sujungiamas su technologijomis ar net prikeliamas iš mirusiųjų. Ir tai, ko gero, buvo viena smagiausių „Mondo Bizarro“ akimirkų.
Pažeminta moteris, saldus kerštas
Shunya Itō „Kalinė Nr. 701: Skorpionė“ (Female Prisoner #701: Scorpion, 1972) pasakoja apie Nami – moterį, kurią išdavęs korumpuotas policininkas pasiuntė į kalėjimą. Ten ji patiria prievartą ir pažeminimą, tačiau nepalūžta, o tyliai kaupia keršto troškimą.
Kadangi filmas pristatomas kaip feministinis, trypiantis mizoginiją, žiūrint norisi klausti: ar tikrai? Moterų kūnai čia nuolat tampa smurto ir seksualizacijos objektais, todėl pasakojimas apie moterį, kuri atsisako likti auka, gana keistai dera su pačios moters kūno eksploatavimu.
Vis dėlto 1972-aisiais sukurti tokį filmą buvo visai drąsu. „Skorpionė“ išsiskiria stilizuotais vaizdais, spalvomis, teatrališku smurtu ir beveik siurrealistine atmosfera. O keršto linija viena smagesnių: Nami, ilgai kentusi pažeminimą ir smurtą, ima keršyti skriaudikams. Aktorės Meiko Kaji sukurta veikėja tapo viena ikoniškiausių japonų žanrinio kino herojų.
Kūnas, susiliejantis su technologija
Visai kitaip kūniškumas parodomas Davido Cronenbergo „eXistenZ“ (1999) – kūnas ir technologijos ima sąveikauti. Žaidimų dizainerė Alegra Geler (vaid. Jennifer Jason Leigh), kartu su ją nuo mirties bandančiu apsaugoti Tedu (Jude Law), panyra į virtualų pasaulį, kuriame nebeaišku, kur baigiasi žaidimas, o kur prasideda tikrovė.
D.Cronenbergas technologiją paverčia gyva ir gana šlykščia: žaidimų pultai pulsuoja, yra jungiami tiesiai prie žmogaus kūno, vienas ginklas netgi pagamintas iš kaulų ir žmogaus dantų. Žiūrėdama negalėjau nusikratyti minčių apie to paties režisieriaus „Avariją“ (Crash, 1996) – abu filmai erotiški, viliojantys ir tamsūs. Kūnas juose išnaudojamas kaip priemonė tyrinėti troškimą ir tai, kur apskritai prasideda mūsų santykis su technologijomis.
Faktas, kurį norisi paminėti: „eXistenZ“ kino teatrus pasiekė vos keliomis savaitėmis vėliau nei „Matrica“ (The Matrix, 1999), todėl šiuos du filmus neišvengiamai norisi lyginti. „Matrica“ virtualią realybę pateikia kaip precizišką, skaitmeninę ir futuristinę, o D. Cronenbergas pasiūlė visišką priešingybę – drėgną, organišką ir nepatogią.
Žmogus = pasirinkimo objektas
Takashi Miike siaubo filme „Atranka“ (Audition, 1999) kūnas vėl tampa galios santykių dalimi. Našlys Aoyama (Ryō Ishibashi), draugo padedamas, surengia apsimestines aktorių perklausas tam, kad išsirinktų naują žmoną. Jo dėmesį patraukia tyli ir paslaptinga Asami (Eihi Shiina), kuri iš pradžių atrodo beveik tobula. Tačiau pats Aoyamos sumanymas verčia klausti, kiek šiame procese jis apskritai mato moterį kaip žmogų, o kiek – tiesiog atrinktą objektą.
Siaubo filme nėra tiek daug – tai veikiau psichologinis trileris, kuris labai lėtai ir maloniai vedžioja žiūrovą už nosies. Kuo daugiau sužinoma apie Asami, tuo labiau pradedama abejoti ne tik ja, bet ir pačiu Aoyama: juk santykių pradžia paremta gana keista idėja, kad moterį galima tiesiog „išsirinkti“.
Kai kurios scenos vertė kryptelėti galvą. Nebuvo nei skanu, nei saldu, juolab malonu. Tačiau pats siužetas įdomus – iki pat galo neaišku, kur jis nuves. O pabaiga palieka dar vieną klausimą: tai buvo sapnas, iliuzija ar tikrovė?
Kūniška, makabriška ir absurdiška meilė
Grace Glowicki „Miręs mylimasis“ (Dead Lover, 2025) – turbūt smagiausias festivalio absurdas. Vieniša kapų duobių kasėja pagaliau suranda meilę, tačiau jos mylimasis netrukus nuskęsta ir po savęs palieka tik rodomąjį pirštą. Moteris nusprendžia, kad tai tikrai nėra priežastis atsisveikinti.
Gan įspūdinga tai, kad režisierei, kuri pati vaidina ne vieną veikėją, su nedidele aktorių komanda ir labai ribotu biudžetu pavyko sukurti išradingą pasaulį. Juosta nufilmuota vos keliose erdvėse, kurios nuolat transformuojamos, o keli aktoriai kuria daugybę skirtingų personažų.
Mažas biudžetas gali virsti filmo privalumu? Dar ir kaip, nes teatrališka vaidyba, dirbtinai atrodantys efektai ir absurdiški sprendimai tik sustiprina juostos paveikumą. Vietoje įprasto siaubo ar keršto gauname lavono prikėlimą dėl meilės ir geismo. Šiek tiek makabriška, „frankenšteiniška“, bet šioje istorijoje tai dera tarpusavyje.
Akis išlupantis įsimylėjimas
Yuriyan Retriever darbas „Mag Mag“ (2025) – visai kitoks filmas. Japonijos mokykloje vienas po kito žūsta mokiniai, o mirčių kalta moteriška dvasia Mag Mag. Kai ji pagrobia ir Sanajos mylimąjį, mergina imasi aiškintis, kas iš tiesų slepia legenda.
Pati Mag Mag šmėkla verta dėmesio. Įdomu ekrane pažinti, kokias istorijas, veikėjus ir jų poelgius išmąsto mums gana tolima kultūra. Tačiau visa kita – siužetų makalynė. Kai kur vaidyba pernelyg chaotiška ir nenatūrali, o skirtingos istorijos taip persipina, kad ne visada aišku, kur juostos siužetas veda žiūrovą.
Tačiau vėlgi – atėjusi į „Mondo Bizarro“ neketinu išknaisioti kiekvienos detalės. Užteko, kad filmas nustebintų.
Smūgis po smūgio, kol lūžta kaulai
Kenji Tanigaki veiksmo filmas „Įniršęs“ (The Furious, 2025) stebina visai kitu pasakojimo būdu. Kai pagrobiama nebylaus amatininko Vango Vei (Xie Miao) dukra, jis pats leidžiasi jos ieškoti. Pakeliui prisijungia žurnalistas Navinas (Joe Taslim), ieškantis dingusios žmonos. Abu tampa beveik nesustabdoma jėga prieš prekybos žmonėmis tinklą. Trumpai tariant – tai Džonas Vikas už Holivudo ribų.
Veiksmo čia tiek daug, kad kartais sukasi galva. Kovų choreografija stingdanti, kraujo ir sulaužytų kaulų – iki soties, o Vangas, ginkluotas plaktuku ir kovos menų įgūdžiais, atrodo niekada nepavargstantis.
Kritikuoti norisi ir dėl ilgumo. Veiksmo ilgametražiame tiek, kad skirtingų veikėjų veiksmai galop imi kartotis, įspūdis nustoja stiprėti. Tačiau vakarui puikiai tiko ir toks kino filmo pasirinkimas – nėra nei pernelyg sudėtingas, nei šedevru gali būti vadinamas.