fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Kino pavasaris

Nykstant ribai tarp televizijos ir festivalių – „Mažasis Kenkenas“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Mažasis Kenkenas“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Mažasis Kenkenas“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Mažasis Kenkenas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Sinefilams gerai pažįstamas prancūzų kino žurnalas „Cahiers du cinéma“ daugelį nustebino geriausiu praeitų metų filmų išrikdamas Bruno Dumonto mini serialą „Mažasis Kenkenas“. Įdomu pasvarstyti, kuo garsius režisierius taip vilioja televizija? Viena svarbiausių priežasčių greičiausiai galima įvardinti režisierių nenorą laikytis „auksinės Holivudo taisyklės“ – filmo trukmė turi būti pusantros valandos. Juostų ilgėjimo tendencija lengvai pastebima.

Trumpiau negu dvi valandas trunka retas šiuolaikinis blokbasteris, ką jau kalbėti apie žiūrovų kantrybę nuolat išbandančio Lavo Diazo juostas. Tačiau netgi žinant tai, naujiena, kad „Žmonijos“ (L’ Humanité, 1999), „Flandrijos“ (Flandres, 2006) ir „Be šėtono“ (Hors Satan, 2011) režisierius prancūzų televizijos kanalo „Arte“ užsakymu sukūrė serialą, verčia aiktelėti iš nuostabos.

Šiuo metu televizijos ir kino pasauliai kaip niekada stipriai persipynę. Jeigu anksčiau televizijos serialai buvo vertinami, geriausiu atveju, kaip tramplinas į didįjį ekraną, dabar televizijoje atsidurti nesibaido net ir jau sulaukusieji didelio pripažinimo. Natūralu, kad festivalių režisieriams imantis televizijos projektų, pastarieji patenka ir į festivalių programas.

Kadras iš filmo „Mažasis Kenkenas“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Mažasis Kenkenas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kita vertus, galime prisiminti, kad televizijos projektus yra tekę kurti ir Davidui Lynchui, Larsui von Trieriui, Ingmarui Bergmanui, Raineriui Fassbinderiui. Ko gero, vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių žinomų režisierių pasirinkimą – jam suteikiama kūrybinė laisvė. Todėl, jeigu televizijos kanalas gali ją garantuoti, nebe taip svarbu, kur įvyks premjera. Juolab patirtis rodo, kad miniserialo formatas leidžia sėkmingai dalyvauti ir festivalių programose.

Vis tik naujoji Bruno Dumonto juosta stebina ne vien tik savo formatu. „Mažasis Kenkenas“ (P’tit Quinquin, 2014) prasideda to paties pavadinimo vaikiška dainele ir spalvinimo knygelę primenančiais titrais. Mažame Prancūzijos miestelyje apleistame bunkeryje netikėtai randama negyva karvė su žmogaus kūno dalimis jos viduje. Šį nusikaltimą pradeda tirti keista veido mimika prasižymintis charizmatiškas kapitonas ir filosofuoti mėgstantis policininkas.

Be klasikinės poros – dviejų nusikaltimo tyrėjų – sunkiai galima įsivaizduoti daugelį detektyvų, nuo Šerloko Holmso iki „Tikrojo detektyvo“ (True Detective, 2014), tačiau stebint šio tandemo darbo metodus darosi akivaizdu, jog greitai žudiko surasti tikrai nepavyks. Vietoje įtariamųjų paieškų policininkas Karpentjė skuba pastebėti paralelę tarp šių įvykių ir Émile‘io Zola romano „Žmogus žvėris“. Juk jeigu kiekviename žmoguje snaudžia žvėris galintis bet kada prabusti, tai gal ir kiekviename žvėryje gali slypėti žmogus?

Režisierius ir toliau lieka ištikimas savo darbo stiliui kurti su neprofesionaliais aktoriais. Išimtį jis padarė vos kartą, kai pasikvietė Juliette Binoche suvaidinti skulptorės Kamilės Klodel gyvenimo dramoje (filmo apžvalga „Kamilė Klodel, 1915“). Nepaisant to, kad jau turėtume priprasti prie puikių visiškai jokios aktorystės patirties neturinčių žmonių pasirodymų Dumonto filmuose. Žinojimas, kad kapitoną Van der Veideną taip neįtikėtinai suvaidino paprastas sodininkas, vis vien stebina.

Kadras iš filmo „Mažasis Kenkenas“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Mažasis Kenkenas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Nežinia, jie trukdo ar padeda, tačiau prie šio nusikaltimo tyrimo prisijungia ir miestelyje gyvenančių paauglių būrys su mažuoju Kenkenu priešakyje. Dešimties metu berniokas su sulaužyta nosimi ir klausos aparatu, regis, nuoširdžiai yra įsimylėjęs kaimynų mergaitę, grojančia trimitu. Dumontas akivaizdžiai nenori sutelkti visą dėmesį į vieną siužetinę liniją, todėl pasitelkia ir pirmosios meilės istoriją.

Žiūrėdami „Mažąjį Kenkeną“ režisieriaus gerbėjai neišvengiamai turėtų prisiminti jam pirmą Didįjį žiuri prizą Kanuose atnešusią „Žmoniją“, kur sukrėstas detektyvas tiria žiaurų vienuolikos metų mergaitės išprievartavimą ir nužudymą bei stengiasi perprasti žudiko motyvus. Tai leidžia iš dalies pavadinti „Mažąjį Kenkeną“ savotiška ankstesnės režisieriaus juostos parodija.

Sunku patikėti, kad savo radikaliais sprendimais garsėjantis režisierius ryžosi filmuoti detektyvinę komediją. Su mikrofonu bažnyčioje nesugebantys susitvarkyti dvasininkai, į smilkytuvą spjaudantis vaikis, romantinės dainos atlikimas per laidotuvių ceremoniją – tik dalis atskirų elementų, kuriančių absurdo bei beprotybės vaizdinį. Nepaprastai keista žiūrint Bruno Dumonto filmą didžiąją laiko dalį tiesiog juoktis.

Beje, jau sklinda gandai, kad Bruno Dumontas kurs „Mažojo Kenkeno“ tęsinį. Jeigu tai tiesa, tikėkimės, jog pamatysime jį ir 21-ame „Kino pavasaryje“.

„Mažąjį Kenkeną“ turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Kovo 22, sekmadienis, 18:00-21:20, Forum Cinemas Kaunas, S01, Kaunas
Kovo 28, šeštadienis, 22:15-01:35, Forum Cinemas Vingis, S05, Vilnius
Kovo 31, antradienis 21:15-00:35, Forum Cinemas Vingis, S05, Vilnius

Filmo anonsas:

Komentarai

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.