Turbūt neverta savęs apgaudinėti. Šiandien žiūrėti kokį nors filmą apie karą, tebūnie ir tiesiogiai nerodantį fronto žiaurumų, yra nervingesnė patirtis, nei buvo iki šių metų vasario mėn. pabaigos. Rusijos sukeltas karas Ukrainoje, o kartu ir maskoliškų skėrių nešama mirtis sukrėtė ne vieną mūsų iki toliausių sielos kertelių. Sukrėtė suvokimu, kaip viskas gali būti arti mūsų pačių net ir 2022-aisiais mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus metais.
Patirtis dar keistesnė pasidaro, kuomet su karu ir jo siaubais susiję vaizdai yra kuriami mums pažįstamo lietuviško kraštovaizdžio kontekste. Įtampa įgauna dar vieną sluoksnį, kuriame nori nenori susimąstai, kokioje pozicijoje atsidurtum ir kokius baisumus iškęstum, jei karas ateitų į tavo paties močiutės kaimo turgaus aikštę.
Šiemet plačiajai auditorijai pristatytas režisieriaus Marato Sargsyano filmas „Tvano nebus“ būtent šio momento nepatogumą išskleidžia labai neprastai. Savo poveikį tikrai padaro gerai vaikystę primenančios aplinkos matymas bei lietuvių kalbos girdėjimas matant veiksmus, būdingus kino filmams su vaizdais apie karą užsienyje. Čia turbūt visos pagyros ir baigiasi. Apie siužetą ką nors konkrečiau sunku pasakyti dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – nors ir pasakojama apie Pulkininką (Valentinas Masalskis) ir kažkokį karinį konfliktą, nėra labai aišku, kokia kryptimi viskas filme juda ir koks viso pasakojimo tikslas.
Ar norima kalbėti apie blogį? Karo absurdą? Žmogiškumo ir moralės problemas? Resursų problemas? Avis? To išsiaiškinti nepadeda ir klišių pilni, kartais tiesiog juokingai mediniai dialogai, tariamai gliaudantys svarbias metafizines temas. Vienas pavyzdžių – diskusija apie dievą ir blogį pirmoje filmo pusėje, kuri, atrodo, tiesiog pilnas klišių – kaip dievas gali leisti bloga, jeigu viskas, ką jis yra sukūręs, turėtų būti gera. Graikišką išmintį tariamai turintys atskleisti palyginimai turbūt net patį Sokratą priverstų raudonuoti iš svetimos gėdos jausmo.
Antra priežastis, susijusi su pirmąja, yra ta, jog atrodo, kad režisierius savo juosta nori išties pasakyti kažką gilaus. Tai ypač pasimato jo pabaigoje, apie kurios wow faktorių paliksime spręsti jums, jei nuspręsite pažiūrėti. Tačiau vietoje išties šiurpinančios meditacijos išeina „Instagramo“ pseudofilosofijos paveiksliukų kupinas rimtų temų nerimtas apčiupinėjimas. Pusantros valandos filmu bandoma paliesti tiek daug temų, kad dorai įsigilinti nepavyksta nei į vieną. Kaip ir į veikėjus, kurie neaišku kam ir kodėl yra ten, kur ir yra.
Režisierius prasmės gyliui perteikti pasitelkia ir kinematografiją. Taip, jame yra palikta keistų kameros kliurkų (matyt iš „realizmo“ troškimo), o specialūs efektai vienoje scenoje atrodo juokingai blogi (vienintelis klausimas – kodėl?). Tačiau šiaip jau neblogas kameros darbas ypač akcentuoja ilgas kadruotes ir judančias ir statines scenas. Visos šios scenos turi būti suprastos kaip akivaizdžiai kontempliatyvios, apmąstančios. Trūksta tik vienos detalės – neaišku, kas yra apmąstoma. Ilgesni, ištęsti kadrai prasmingesnės minties nepagilina ir tikrai jos nesukuria. Tad ir žiūrovas vaikščiojantį žmogų matys tiesiog kaip vaikščiojantį žmogų, o ne kaip kažką simbolizuojančio, ypač jeigu pats juostos autorius nelabai žino, ką su ta einančio žmogaus scena nori pasakyti. Ne kiekvienas gali būti Béla Tarru. Ir M. Sargsyanas, gaila, tačiau juo tikrai netampa su „Tvano nebus“.
Tokioje makalynėje keista matyti tokį grandą kaip Valentinas Masalskis, kuris, panašu, (ar suprasdamas, ar ne) bandė kiek pagelbėti net ir pačiam režisieriui. Daryti, ką gali tokio lygio aktorius, jis, žinoma, bando. Ir netgi sukuria neblogą „Stalkerio“ (1979) pagrindinio herojaus bruožus primenantį Pulkininką, ieškantį savęs ir kažko keistai sapną primenančiame sunykusiame pasaulyje. Tačiau didysis skirtumas yra tas, kad V. Masalskio Pulkininkas pasiima žiūrovus į kelionę, kuri, atrodo, neturi nei krypties, nei tikslo. Tad ir išeina tiesiog vaikščiojimas ratais lietuviškame kaime, o ne meditacija mums vis dar sunkiai suvokiamo metafizinio įvykio (karo) akivaizdoje.
Juostos režisierius M. Sargsyanas viename interviu apie „Tvano nebus“ teigė, kad vis dar nežino, kas yra karas. Lietuvos žiūrovas taip pat turi pakankamai laimės ir sėkmės, kad irgi negali apibūdinti karo. Nei viena, nei kita nėra blogai. Tačiau žiūrovas nebando kažko apie jį pasakyti pristatydamas filmą karo tema didžiajame ekrane.
O režisierius bando, jeigu ne atsakyti, tai bent jau padėti ieškoti atsakymų į pasirinktus klausimus. „Tvano nebus“ nekelia nei tokių klausimų, nei stimuliuojančios tų klausimų bei juos galimai lydinčių atsakymų paieškos. Norėtųsi tikėti, kad tokiu įtemptu metu lietuviško kino bendruomenė nusipelnė kažko kokybiškesnio nei „Tvano nebus“.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
