Savanoriškais pagrindais organizuojamos iniciatyvos nėra pajėgios užtikrinti veiklų tęstinumą ir pasiūlyti žmonėms su negalia pakankamą pasirinkimą. Esant sisteminių sprendimų trūkumui didelė dalis suinteresuotų šalių nežino apie galimybę pritaikyti filmus arba vadovaujasi nuomone, kad rinka tokiam pritaikymui per maža, o žmonės su negalia į kino teatrus nevaikšto.
Tokios prielaidos prieštarauja tikrai situacijai. Yra paskaičiuota, kad jei kino filmas būtų pritaikytas žmonėms su negalia ir bent pusė Lietuvos neįgaliųjų atvyktų į kino teatrą jo pažiūrėti, tai toks filmas patektų į Lietuvos visų laikų žiūrimiausių filmų 25-tuką.
Tai parodo, kokios didelės visuomenės grupės teisės Lietuvoje šiandien nėra užtikrinamos, o poreikiai netenkinami. Atskirdama žmones su negalia nuo dalyvavimo kultūrinėje veikloje likusi visuomenės dalis apriboja šių žmonių galimybes reikšti savo kūrybiškumą, ugdyti savo kūrybinį potencialą bei įsitraukti į visuomenines veiklas.
Todėl būtina siekti sisteminio sprendimo, į jo kūrimo procesą įtraukiant tiek tikslines grupes, tiek ir filmų kūrėjus, platintojus bei kino teatrus ir kino festivalius.
2018 m. buvo atlikta gerųjų užsienio praktikų analizė, siekiant išsigryninti elementus, reikalingus sisteminiam sprendimui Lietuvoje įgyvendinti. „Kurk Lietuvai“ programos dalyvės Astos Dumbrauskaitės atliktoje auditorijos apklausa dalyvavo beveik 200 asmenų, turinčių įvairius sutrikimus.
Remiantis šio tyrimo duomenimis, išryškėja kelios tendencijos.
Asmenys, turintys klausos sutrikimų, lankosi kino teatruose ir kino festivaliuose. Tačiau aiškiai matomas poreikis, kad kino teatrų seansai vaikams būtų pritaikomi gestų kalba, o lietuviški filmai – subtitruojami.
„Mėgstu lankytis kino teatruose, kai yra subtritai, bet kai rodomi lietuviški filmai, tai neinu dėl to, kad nėra subtitrų“, – savo patirtimi dalinasi klausos sutrikimą turintis tyrimo dalyvis. Žmonės su regos negalia, taip pat kaip ir visi kiti, nori lankytis kino teatruose, kino festivaliuose ir mėgautis filmais. Labai aiškiai matomas ir poreikis, kad kino teatrų seansai būtų bendri ir leistų jaustis bendruomenės dalimi, naudojant pažangius technologinius sprendimus, kurie gali užtikrinti vietos ir laiko lankstumą.
Išgrynintos kelios probleminės sritys. Žmonėms, nesuprantantiems filmo kalbos, veikėjų dialogai, kurie yra subtitruojami, turi būti įgarsinami, nes kitaip jie galės suprasti tik garsinio vaizdavimo aprašą.
„Norėtųsi, kad ne vien tik garsinis vaizdavimas, bet taip pat ir filmo subtitrai būtų įgarsinami. Tai mačiau kažkuriam Rygos kino teatre. Ten subtitrai įgarsinami rusų ir latvių kalbomis. Jei nori klausytis, gali užsidėti ausines. Manau, kad ir Lietuvoje galima būtų kažką panašaus padaryti“, – komentuoja regos sutrikimą turintis tyrimo dalyvis. „Būtų gerai, kad būtų įgarsinti subtitrai, nes jų įskaityti kino ekrane turint regėjimo negalią yra neįmanoma arba labai sunku. Taigi, ne tik garsinio vaizdavimo reikėtų“, – jam antrina kitas tyrimo dalyvis.
Yra didelis pritaikytų lietuviškų ir užsienio filmų poreikis, tačiau autorių teisių sistema pritaikytiems filmams Lietuvoje dar nėra optimali, todėl iškyla klausimas, kas turi parengti pritaikytas filmų versijas, kas turi jas finansuoti, kam jos priklauso bei kaip plačiai šios versijos gali būti prieinamos tai visuomenės daliai, kuri neturi regos negalios.
Iš to kyla klausimas, kaip tokios pritaikytos filmų versijos turi būti platinamos, kad būtų užtikrinamos autorių teisės, tačiau ir pritaikytų filmų prieinamumas būtų galimas kuo didesnei žmonių grupei.
Dėl didelio filmų poreikio taip pat būtų susiduriama su problema, kas atliks garsinio vaizdavimo parengimo paslaugą. Šiuo metu šią paslaugą teikia tik VU Kauno fakulteto Audiovizualinio vertimo dėstytojai, studentai ir absolventai.
Kyla klausimas, ar pakaktų specialistų parengti kino teatruose bei kino festivaliuose rodomų filmų garsinį vaizdavimą. „Nereikia per daug smulkių komentarų, bet kai paminimos esminės detalės, labai gerai. Norėčiau, kad filmų su garsiniu vaizdavimu būtų daugiau. Patiktų, jei būtų padaryti seniau sukurtų filmų, ypač populiarių filmų komentarai“, – apie poreikį pritaikytam turiniui kalba „Piligrimų“ žiūrovė.
Nepaisant daugybės tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų, kurie reglamentuoja kultūros prieinamumą bendrai arba konkrečiai žmonėms su negalia, kultūros prieinamumas žmonėms su negalia nėra užtikrinamas.
Žmonėms su negalia dažniau dalyvaujant visuomeniniame gyvenime ir kultūrinėje veikloje, būtų auginamas ir visuomenės sąmoningumas. Tai prisidėtų prie geresnio poreikių supratimo, empatijos bei socialinės atsakomybės didėjimo, kas taip pat galėtų turėti įtakos žmonių su negalia kultūrinei įtraukčiai.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas