fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

Paolo Sorrentino „Jaunystė“: forma vietoje turinio (apžvalga)

Kadras iš filmo „Jaunystė“ „Forum Cinemas“ archyas
Kadras iš filmo „Jaunystė“
„Forum Cinemas“ archyas

Niekas nepaneigs, jog Paolo Sorrentino, kurio naujausias darbas „Jaunystė“ (Youth, 2015) pasiekė ir Lietuvos kino teatrus, turi išskirtinį stilių bei estetinę pajautą. Jo grožis nėra saldus. Jis ieško intriguojančio balanso tarp konvenciškai patrauklaus ir kičiško, atgrasaus, groteskiško, deformuoto ir senstančio. Jo filmai dėliojami choreografiškai, skulptūriškai ir be galo muzikaliai. „Jaunystė“ – ne išimtis. Tai įvairius audiovizualinius receptorius stimuliuojantis potyris, estetiškai patrauklus filmas, kurį itin malonu žiūrėti kino teatre. Visgi šį filmą įvardinti šedevru būtų sunku, kaip ir sunku įsivaizduoti, jog darbas bus pajėgus atlaikyti laiko išbandymus. Senų Sorrentino gerbėjų jis, žinoma, neatbaidys, bet tie, kurie nejautė sentimentų režisieriaus stilistikai, vargu ar bus sužavėti šio darbo.

„Didžiajame grožyje“ forma papildė turinį – dirbtinas ir puošnus estetiškumas buvo tarytum nuoroda į vaizduojamo pasaulio tuštumą. Grožis buvo ir prasmė, ir beprasmybė, demaskavo tuščio, tik estetinį pasitenkinimą galinčio teikti, bet kartu ir gundančio aukštuomenės pasaulio blizgesį. „Jaunystėje“ forma nieko nepapildo, ji siekia užpildyti turinio stoką.

Kadras iš filmo „Jaunystė“ „Forum Cinemas“ archyas
Kadras iš filmo „Jaunystė“
„Forum Cinemas“ archyas

Ligi šiol režisierius sugebėdavo išlaikyti savo braižą ir kartu pasakyti bei parodyti kažką naujo. Po išskirtinės praėjusių metų „Didžiojo grožio“ sėkmės (filmas laimėjo „Oskarą“ geriausio užsienio filmo kategorijoje, buvo palankiai vertinamas kritikų ir sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo kino teatruose) kyla įtarimas, jog Sorrentino pajuto atradęs sėkmės receptą. Režisierius kartojasi. Filmas nejaukiai primena mažiau vykusią „Didžiojo grožio“ kopiją. Panašūs bruožai, puošiantys pirmąjį, antrajame atrodo kažkaip nenatūraliai, ne vietoje, ne laiku, pritemptai. Tai filmas, kuris taip akivaizdžiai nori būti laikomas šedevru, kad palaipsniui ima erzinti.

„Didysis grožis“ skolinosi įkvėpimo iš F. Fellinio „Saldaus gyvenimo“ (La Dolce Vita, 1960). „Jaunystė“ referuoja į „8 ½“ (1963). Kitų, geresnių filmų citavimas – nieko naujo, o įkvėpimo iš „8 ½“ sėmėsi tokie režisieriai kaip Woody Allenas, Francois Truffaut, Bob Fosse, Charlie Kaufman ir kiti.

Kaip ir Fellinio juostoje, „Jaunystės“ veiksmas rutuliojasi prašmatnioje ekscentriškų personažų apgyvendintoje sanatorijoje. Čia atostogauja muzikos nebekuriantis kompozitorius Fredas Ballingeris (Michael Caine), jo ilgametis draugužis režisierius Mickas (Harvey Keitel), dėl visą gyvenimą tėvo teiktos pirmenybės muzikai nuoskaudos neslepianti, bet jo asistente dirbanti Leda (Rachel Weisz), svarbiam vaidmeniui besirengiantis ir dėl klaidingų ankstesnių rolių pasirinkimų sau atleisti negalintis Boyle‘as (Paul Dano). Apstu čia ir kitų daugiau ar mažiau įdomių personažų. Kai kurie atrodo įklijuoti tik dėl to, jog būtų galima įterpti vizualiai įspūdingus, bet turinio prasme niekinius gabalėlius apie juos. Ryškiausias pavyzdys – save vaidinanti britų atlikėja Paloma Faith, apie kurią sužinome tik tiek, kad ji gera lovoje.

Kadras iš filmo „Jaunystė“ „Forum Cinemas“ archyas
Kadras iš filmo „Jaunystė“
„Forum Cinemas“ archyas

Tokie pavieniai epizodai dažnai intriguoja, gali net ilgam įstrigti į atmintį, bet į vientisą visumą filmas galiausiai nesusidėlioja. Jautrius intymumo momentus gožia patosu persunkti epizodai. Beveik nepaliekama paslapties, erdvės apmąstymams. Viskas sukramtyta, verbalizuota, prikišamai parodyta ir dar tris kartus pakartota. Ar tikrai reikalingas nenatūralus dukros monologas, išliejant visas per daugybę metų susikaupusias nuoskaudas – tarytum tvyrančios įtampos ir skaudulių nebūtų galima nuspėti iš mažų gestų. Jane Fondos personažo išrėžta tiesa, paskutinį savo filmą entuziastingai kuriančiam Mickui gal ir dramatiška akimirka, bet juk įkvėpimo stygių ir abejotiną būsimo filmo sėkmę galime nujausti iš nevaisingų tobulos pabaigos paieškų, klišinių siūlomų variantų, naivaus ir desperatiško noro sukurti savo testamentą. Tarytum nebūtų akivaizdu, jog vienas filmas negali nustelbti, pakeisti ir įprasminti visos turtingos kūrybinės karjeros.

Paolo Sorrentino „Jaunystė“ – gražus, vietomis šmaikštus, vietomis melodramiškas ir sentimentalus koliažas. Filmas nepasiekia kai kurių ankstesnių darbų gelmės, tačiau be jokios abejonės išlieka vertu dėmesio ir kelia smalsumą – kokia linkme toliau eis ir ką naujo galiausiai mums parodys šis režisierius? Tiesa, greičiausiai artimiausias jo susitikimas su žiūrovais įvyks ne kino teatruose, bet televizijos ekranuose. Sorrentino režisuos HBO mini serialą „Jaunasis Popiežius“, kuriame vaidmenis atliks tokie aktoriai kaip Jude‘as Law ir Diane Keaton. Tad, panašu, kad ateityje staigmenų išties netrūks.

Filmo anonsas:

Komentarai
Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.