Paranoja ir konspiracijos nuo seno pasitelkiamos įvairiausiems tikslams bei kultivuojama įvairiausiomis formomis. Kinas taip pat nėra išimtis šioje turtingoje lėtinio gąsdinimo(si) istorijoje. Straipsnių ciklu „Paranoja ir konspiracija kine“ siekiama pažvelgti į paranojos tematikos įvairovę didžiuosiuose ir mažuosiuose ekranuose, vis dar turinčiuose nemažai galios formuojant kiekvieno iš mūsų pasaulėžiūrą.
Paranoja, kaip baimės sąlygotas mąstymo būdas, turbūt nėra vienareikšmiškai negatyvus (paprasčiau kalbant – „blogas“), jei galvosime apie jį kaip izoliuotą reiškinį. Juk baimė ir baiminimasis gali būti traktuojami kaip savotiški saugos mechanizmai, sulaikantys mus nuo itin nepasvertų veiksmų, galinčių kainuoti mūsų gerovę ar net gyvybę. Be baimės turbūt nesirastų ir savisauga.
Iš kitos pusės, ne veltui paties žodžio „paranoja“ pradžioje esanti dalelė „para-“, nurodanti į iš normos iškrentantį, anomalinį reiškinį. Juk dažniausiai paranoja yra siejama su ribų peržengimu – nesugebėjimu mąstyti ir elgtis racionaliai bei polinkiu į kliedesius (angl. delusions).
Baimės pavertimas ginklu
Būtent aukščiau minėtu paranojos aspektu ypač dažnai bandoma manipuliuoti ir kalbant apie įvairias sociopolitines temas. Įvairios visuomenėje tarpstančios baimės yra naudojamos politinių ir kitų galios veikėjų, siekiant konkrečių tikslų, tarp kurių įeina ir palaikymo mobilizacija. Tuo įsitikinti užtenka pažvelgti į ištisą eilę politinių kampanijų, neigiamai kalbančių apie etnines ar seksualines „mažumas“ (pats terminas atitinkamų asmenų lūpose virsta eufemizmu). Tikslas net ne visada yra minėtų grupių nugalėjimas, o greičiau – baimės pavertimas ginklu, leidžiančiu sustiprinti tapatinimąsi su vienokia ar kitokia pozicija.
Kinas, kaip viena paveikiausių šiuolaikinės medijų kultūros formų, čia nėra jokia išimtis. Jis, kaip ir spauda ar kitos formos, gali būti pasitelkiamas konkrečių arba dviprasmiškų minčių siuntimui. Pavyzdžių tam galima rasti jau gana ankstyvoje kino istorijoje: nuo kitokios odos spalvos baimių pavertimo baubu ir konkrečių politinių grupių aukštinimo Davido W. Griffitho „Tautos gimime“ (The Birth of a Nation, 1915) iki Fritzo Hipplerio propagandinio „Amžinojo žydo“ (Der ewige Jude, 1940), skirto skatinti neapykantą priešu laikomoms visuomenės grupėms. Ir šios, ir kitos panašios juostos yra naudojamos politiniais tikslais, net jei kartais jų kūrėjai tokios minties neturėjo.
Paranojos kino „bumas“ ir jo ištakos
Vėlesnėje kino istorijoje šios temos niekur nedingo, o priešingai – kitomis formomis ir motyvais pasiekė savotišką savo „bumą“. Alano J. Pakulos Paranojos trilogija, sudaryta iš „Kluto“ (Klute, 1971), „Paralakso vaizdas“ (The Parallax View, 1974) ir „Visų prezidento vyrų“ (All the President‘s Men, 1976) gilinasi į baimės, konspiracijų ir stebėsenos motyvus. Panašias temas lietė ir Franciso F. Coppolos „Pokalbis“ (The Conversation, 1974) bei Romano Polanskio „Kino kvartalas“ (Chinatown, 1976) ir net „Rozmeri kūdikis“ (Rosemary‘s Baby, 1968).
Visi aukščiau minėti filmai (ir dar daugybė juostų) pasižymėjo bandymais gilintis ne tik į tamsiuosius politikos institucijų veiklos aspektus, tačiau ir į bendresnes baimes dėl negalėjimo pasitikėti visuomene, o kartu ir kiekvienu žmogumi, esančiu šalia mūsų. Kartais net pačiu savimi.
Būtent šiai paranojos kino bume vyravusiai „tradicijai“ ir jos ištakoms ypatingą reikšmę turėjo dar 1962 m. išleista Johno Frankenheimerio juosta „Mandžiūrijos kandidatas“ (The Manchurian Candidate), kurios aktualumą pastarąjį dešimtmetį tarytum prisiminė net akademinis pasaulis.
„Mandžiūrijos kandidatas“ kaip veidrodis ir analitinis įrankis
„Mandžiūrijos kandidatas“, šiandien sinefilų ratuose laikomas kino klasika, pasirodė labai specifinėmis aplinkybėmis, tuo pat metu ir apsunkinusiomis jo matomumą, ir paryškinusiomis jo aktualumą.
Visų pirma, juosta kino teatruose pristatyta siaučiant Šaltajam karui, tad puikiai pasinaudota tam metui būdingomis aktualijomis ir jų sąlygotomis baimėmis. Tačiau tuo pat metu jis atrodė ir pernelyg pranašiškas – 1963 m. JAV visuomenė sukrėtė tuometinio prezidento Johno F. Kennedy nužudymas. Po jo kino leidėjai bei kino teatrų valdytojai daug atsargiau žiūrėjo į juostą ir dėl jos stebėtino realistiškumo, ir dėl nenoro reprodukuoti tuo metu itin tamsių šalies nuotaikų. Tik po gero dešimtmečio filmas ir vėl tapo geriau žinomas, taip įgaudamas antrą gyvenimą, savotiškai besitęsiantį iki šiol.
Kodėl filmas laikytas pranašišku, siejant tai su prezidento Kennedy nužudymu? Jame pasakojama apie Korėjos karo metu sovietų ir kinų sugautą amerikiečių karių būrį. Pastarasis yra nugabenamas į Mandžiūriją Kinijoje, kur kariams yra taikomos įvairios smegenų plovimo technikos. Po šio proceso kariai yra paleidžiami kaip patys to nesuvokiantys dvigubi agentai. Du iš būrio karių, Raymondas Shaw (Laurence‘as Harvey – lietuvių kilmės aktorius, apie jį galite paskaityti Audriaus Dambrausko straipsnyje „Lietuvos Laurencas iš viršutinio aukšto“) ir majoras Bennettas Marco (Frankas Sinatra) grįžę į savo tėvynę pradeda savo dalyvavimą istorijoje, kurioje tamsios išorinės jėgos siekia sugniuždyti JAV ir jos sistemą. Ir taip, šiame pasakojime figūruoja ir svarbaus politiko lavonas, kas greičiausiai ir išgąsdino to meto kino leidėjus, kuomet atėjo 1963-iųjų metų pabaiga.
Šiandien tai atrodo kaip gana standartinis konspiracinio trilerio, žaidžiančio su paranojos tematika, siužetas (kas savaime irgi nurodo į juostos įtaką). Tačiau kiek artimesnis žvilgsnis į filmo atsiradimo kontekstą atskleidžia „Mandžiūrijos kandidato“ paveikumo priežastis, kodėl šią juostą galima laikyti savotiška šiuolaikinio konspiracinio trilerio pradžia.
Kaip teigia Virdžinijos universiteto tyrėja Swan Kim, nors Antrasis pasaulinis karas atnešė daug baimių ir fobijų, ypač po atominio ginklo panaudojimo, aršios kinematografinės paranojos nuotaikos į Holivudą bene pirmiausiai atėjo būtent su Korėjos karu (kuris ir tampa „Mandžiūrijos kandidato“ pradžios tašku). Būtent šiame laikotarpyje JAV buvo apimta baimės (o kartais ir isterijos) dėl vadinamojo smegenų plovimo (angl. Brainwashing) termino populiarėjimo viešojoje erdvėje.
Smegenų plovimas, arba ideologinė indoktrinacija, nuvedanti iki pačių baisiausių poelgių, savo šaknis rado pasakojimuose iš Kinijos, kuriuose buvo vaizdžiai kalbama apie ideologinio perauklėjimo praktiką. Ši praktika rėmėsi nuolatiniu vieno veiksmo kartojimu bei konfucianizmo ir marksizmo sistemų supynimu pakeliui į „gerojo komunisto“ sukūrimą.
Iš pradžių buvęs labiau spekuliacija, šis pasakojimas sukėlė rimtą paniką tarp amerikiečių, kuomet vienu metu buvo paskelbta apie 23-is amerikiečius karo belaisvius, atsisakiusius savo JAV pilietybės, kad galėtų likti komunistinėje Kinijoje. Vėliau pasirodžiusioje žurnalisto Eugene‘o Kinkeado knygoje, skirtoje iš Korėjos grįžusių karių psichologijos studijai, „Visuose karuose išskyrus vieną“ (In Every War But One,1959) netgi teigta, kad trečdalis visų karo belaisvių iš JAV dėl ideologinės indoktrinacijos buvo linkę kolaboruoti su Kinijos komunistais.
Kadangi knyga rėmėsi pokalbiais ir kitais tuo metu rimtai atrodžiusiais šaltiniais, Kinkeado knyga sukėlė visą bangą straipsnių ir knygų, svarsčiusių hipnotinės indoktrinacijos užkrato galimai katastrofiškas pasekmes JAV visuomenei. Tai paveikė ypač didelės visuomenės dalies fantaziją. Kalbėta apie kovą su nematoma ir neapčiuopiama jėga, kurią atremti gali tik ideologinis amerikiečių lojalumas savo šaliai. Kinų kaip pasyvių ir paklusnių sraigtelių stereotipas labai stipriai formavo požiūrį, kodėl Kinijoje įsivyravo komunizmas, kitaip nei JAV. Šį stereotipą sujungus su tuo metu visuomenėje gajomis rytų mistifikavimo ir jau egzistuojančiomis „geltonojo pavojaus“ baimėmis, atsirado itin stiprus mišinys kerotis masinei paranojai visuomenės lygmeniu.
Vėliau tyrimai, žinoma, parodė, kad rasė ir su ja susiję socialiniai ribojimai buvo bene pagrindinis faktorius privertęs nedidelį skaičių amerikiečių pasirinkti Kinijos pusę. Tačiau tai nepakeitė bendresnio visuomenės požiūrio – paranoja dėl smegenų plovimo taip ir liko dažniau įvardijama priežastimi, taip nukreipiant dėmesį ir nuo vidinių šalies problemų.
Tai matosi ir „Mandžiūrijos kandidate“, kuris tapo bene ryškiausia tokios paranojos reprezentacija to meto holivudiniame kine. Jame vyrauja ne tik rytietiškos hipnozės mistifikavimo ir kartais rasistinio priešiškumo motyvai (užtenka pažiūrėti filme esančią kovos sceną).
„Mandžiūrijos kandidatas“ veikia ir kaip indoktrinacijos proceso reprezentacijos modelis, veikiantis pačiu klastingiausiu būdu – pirmiausiai žmogui išplaunant smegenis, o po to aktyvuojant jo „naują personą“ raktažodžių ar kitu būdu pačiam individui nesuprantant, kas vyksta. Kad ir kaip šis modelis būtų interpretuojamas ar detalizuojamas, jis veda prie vieno – paranojiškos baimės pasitikėti ne tik kitais žmonėmis, tačiau ir pačiu savimi. O tai automatiškai sukelia ir klausimus apie tiesos bei asmens autentiškumo prigimtį, kai net nežinome, kad tarp mūsų nėra žmonių, kuriems suformuotas mąstymas jiems to paties nesuvokiant. Nuostabi terpė ne tik konspiracijoms, tačiau ir paranojai, kuri JAV ir pasireiškė makartizmo ir kitais reiškiniais.
Būtent dėl šio gana toli žengiančios baimės modelio atskleidimo „Mandžiūrijos kandidatas“ pastaraisiais metais jau ir mokslo pasaulyje yra traktuojamas kaip ne tik savo laiko visuomenės nuotaikų veidrodis, tačiau, dėl atskleisto giluminio indoktrinacijos modelio, ir kaip analitinis įrankis, kuriuo galima analizuoti visuomenėse susiformuojančias konspiracijas ir paranojas. Tad ne veltui pastaruoju metu „Mandžiūrijos kandidatas“ yra pasitelkiamas nagrinėjant ir, pavyzdžiui, queer ir feminizmo tariamų pavojų sukeltos fobijos analizėms, taip tik užtvirtinant jo įtaką ne tik politinio trilerio, tačiau ir kaip socialinės analizės žanruose.
Paranoja kaip noras nusimesti atsakomybę už save?
„Mandžiūrijos kandidatas“ net ir po daugiau nei pusės amžiaus po savo išleidimo sukelia reakcijas bei turtingas įžvalgomis interpretacijas ne tik kino, tačiau ir akademiniame pasaulyje.
Padėjęs pamatus šiuolaikinio konspiracinio paranojos trilerio žanrui, jis peržengė savo žanro ribas. Apie tai liudija ir tai, kad, pavyzdžiui, 1979 m. viename televizijos kanalo ABC dokumentiniame filme apie dabar jau JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) diegiamą minčių kontrolę buvo naudojamos „Mandžiūrijos kandidato“ ištraukos. Filmo įtaka ir vėl jaučiama paskutiniaisiais metais pasirodžius informacijai apie JAV ir Kanadoje vykdytą MKUltra psichologinės manipuliacijos programą. O ką jau kalbėti apie visą eilę trilerių, kuriuose didieji siužeto posūkiai slypi būtent šūkyje, jog „ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.“
Paranoja ir konspiracija niekur nedingo nei iš mūsų galvų, nei iš kino ekranų. Kaip ir nejaučiamo smegenų plovimo temos, kurios, gimusios iš esmės JAV, šiandien yra tapę internetinių konspiracijų zeitgeist dalimi. Ir visgi, kaip savu laiku rašė amerikiečių psichologas Edgaras H. Scheinas, paranoja dėl tariamo smegenų plovimo galėtų (o kartais ir turėtų) būti matomas kaip socialinis savisaugos mechanizmas. Šią paranoją galima matyti ir kaip psichologinę priedangą nenorint pripažinti mūsų pačių nesugebėjimo tvarkytis su savo problemomis – nuo etninių santykių iki požiūrio į kitokį nei „įprasta“ gyvenimo būdą.
„Mandžiūrijos kandidatą“ tam tikra prasme galima laikyti vienu paveikiausių tokios priedangos kūrimo mechanizmų, patenkinančių žiūrovo smegenis neverčiant imtis konkrrečių veiksmų. Tačiau tai nenuneigia juostos vertės, nes kartu ji skatina ir permąstyti baime grįstų naratyvų įsigalėjimo sąlygas ir mechanizmus.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
