Senovės Kinijos tradicija teigia, kad linkėjimas kam nors gyventi įdomiais laikais yra blogos valios ženklas. Tai kontrastuoja su kartais liguistą optimizmą primenančia vakarietiška obsesija visur ieškoti pozityvumo. Kaip bevertintumėme pačią įdomumo sampratą, šiandien išties gyvename tokiais laikais.
Po poros dešimtmečių sąlyginės ramybės dar kartą įžengėme į didesnės nežinios periodą. Pandemija, karai, klimatas, kaistanti ekonomika – tai tik kelios iš temų, šiandien žadinančių neretai baime persmelktas fantazijas dėl žmonijos ateities.
Stebėsena, privatumas, laisvė
Viena tokių temų, kuri galbūt yra kiek primiršta dabartinių kataklizmų kontekste, tačiau be jokios abejonės turėsianti įtaką mūsų visuomenių raidai, yra technologijos. Plačiąja prasme tai yra, žinoma, socialinių medijų, dirbtinio intelekto, išmaniųjų miestų ir kiti reiškiniai bei jų sociopolitinės implikacijos. Kiek siauresnė, tačiau ne mažiau svarbi, tema šiose diskusijose yra ir duomenų saugumo, privatumo bei virtualaus įsilaužimo temos.
Ji jau kelerius metus žadina socialinių mokslų atstovų fantaziją. Turbūt ne veltui tokie autoriai kaip Shoshana Zuboff savo tyrimais jau kurį laiką kalba apie stebėsenos kapitalizmą ir jo keliamus pavojus žmogaus laisvei. Į diskusijas vėl grįžta dar XX a. 7 deš. prancūzų filosofo Michelio Foucault iš anglo Jeremy Benthamo pasiskolinta ir mūsų laikams atgaivinta panoptikumo sąvoka, kalbanti apie stebėseną ir duomenų rinkimą kaip būdą kontroliuoti visuomenes bei formuoti režimams palankius piliečius. Nors apie visa tai pradėta kalbėti prieš dešimtmečius (jei ne ištisus amžius), atrodo, kad interneto amžiuje šios temos grįžta, ypač kuomet kalbame apie šiandieninio individo laisvę.
Pats pasaulis sąlygoja tokių temų sugrįžimą į diskusijų centrą. Šiandien jau visi yra girdėję apie duomenų rinkimą Kinijoje ir dėl jo priskiriamą socialinį reitingą piliečiams. Kinija neliko išimtimi. Su pastaraisiais metais pasaulį sukrėtusiu „Cambridge Analytica“ skandalu, galėjusiu turėti įtakos net politinėms kampanijoms JAV, Didžiojoje Britanijoje ir kitur, užduodama vis daugiau klausimų ir apie vakarietiškų korporacijų vaidmenį renkant naudotojų duomenis ir po to juos parduodant įvairiems asmenims, kurie pastaruosius gali panaudoti ir stebėsenai (jei tai yra valstybių institucijos), ir poreikių formavimui (jei parduodama verslo subjektams). Apie buvusio „Twitter“ vaidmenį formuojant politines pozicijas užsiminti taip pat turbūt nereikia.
Kad ir kaip ten būtų, nenuostabu, jog kyla vis daugiau klausimų ir apie šiuolaikinio individo, pramogaujančio „Instagram“ ir kitose platformose, laisvę ir autonomiją. Situaciją apsunkina tai, jog kalbame apie sudėtingas sistemas, kuriose eiliniam piliečiui be specializuoto išsilavinimo yra itin sunku susivokti. Tad nenuostabu ir tai, kad baimė dėl privatumo tampa vis dažnesnė. Kartais tai virsta paranoja, kuri taip pat nestebina – privatumo praradimas nurodo į individualios kontrolės sumažėjimą. Nestebina ir tai, jog kinas, reaguodamas į aistras visuomenėje, taip pat imasi šių temų.
Privatumo baimės bumas?
Nors šiandien atrodo, kad viso labo pastaraisiais metais privatumo kibernetinėje erdvėje tema tapo patrauklia kino industrijai, toks teiginys nebūtų visiška tiesa.
Jau 1995 m. pasirodė Irwino Winklerio filmas „Tinklas“ (The Net). Filmas pasakoja apie IT sistemų analitikę Angelą (Sandra Bullock), kuri beveik visą savo socialinį gyvenimą kuria tinkle (online). Dėl nelaimingų įvykių sekos visi duomenys apie jos gyvenimą ištrinami. Tai pradeda Angelos odisėją siekiant susigrąžinti šiuos duomenis, o kartu – ir savo gyvenimą bei tapatybę.
„Tinklas“ savu laiku nesusilaukė didelių pagyrų, o kai kam turbūt ankstyvojoje interneto aušroje baimė prarasti tapatybę dėl internetinio kiberterorizmo atrodė net šiek tiek juokinga. Juk tuo metu fizinė realybė vis dar ėjo pirma virtualiosios. Tačiau šiandien filmas atrodo kažkuria prasme net pranašiškas, ypač žvelgiant į tai, kad vis didesnis skaičius žmonių savo gyvenimą šiandien dažniau renkasi kurti virtualioje, o ne fizinėje erdvėje.
Tačiau tuo pat metu turbūt galima sutikti, jog pati privatumo (o kartu ir laisvės) praradimo tematika, pirmiausiai paliesta tokio tipo (tuo metu vis dar fantastiniuose) filmuose kaip „Tinklas“ suaktyvėjo po 2016 m. pasaulį sukrėtusių skandalų, susijusių su informacijos rinkimu internete.
Jameso Ponsoldto technotrileris „Ratas“ (The Circle, 2017) pasakoja apie jauną moterį (Emma Watson), įsidarbinančią galingoje socialinių medijų kompanijoje ir dalyvaujančioje dideliame eksperimente, keliančiame klausimus apie privatumo ribas ir korporacijų veiklos etiką naujųjų technologijų epochoje. Ši juosta taip pat netapo naujos kartos kino šedevru, tačiau gerai pataikė į tuo metu dar tik augančių problemų, susijusių su privatumo netekimu socialinėse medijose, visumą. Tai, žinoma, yra ne tik laisvės, tačiau ir kontrolės savo gyvenimo atžvilgiu klausimai, kurie vėliau vis dažniau tapdavo kinematografinės paranojos objektu.
Jei vaidybiniai filmai bandė kelti klausimus apie socialinių medijų ir interneto pavojus mūsų emocinio (o kartais ir filosofinio) privatumo lygmenyse, verta pastebėti, jog radosi ir bandymų paaiškinti šiuos kartais itin techniškus fenomenus labiau suprantama kalba, taip sukuriant bent minimalią individų įgalinimo galimybę.
Vienas to pavyzdžių – 2019 m. „Netflix“ (kad ir kaip tai ironiškai skambėtų, turint omenyje jų platformoje vykstantį informacijos rinkimą) pasirodęs dokumentinis Karimo Amero ir Jehanes Noujaim filmas „Didysis įsilaužimas“ (The Great Hack). Jame žiūrovai turėjo galimybę pamatyti vieną iš pirmųjų bandymų nuosekliai paaiškinti tuo metu vis dar šviežią „Cambridge Analytica“ skandalą. Įdomu, jog filmu bandyta ne tik paaiškinti, kas iš tiesų šiame skandale nutiko, tačiau ir kokias implikacijas „Cambridge Analytica“ veikla turėjo politiniame lygmenyje paveikiant „Brexit“ ir 2016 m. JAV prezidento rinkimų rezultatus.
„Didysis įsilaužimas“ tapo vienu pirmųjų dokumentinių filmų pavyzdžių, parodančių, kad anksčiau mūsų galvose susiformuota griežta riba tarp fizinio ir virtualaus gyvenimų yra tapusi daug trapesne, nei leidome sau įsivaizduoti.
2020 m. pasirodžiusi Jeffo Orlowskio dokumentika „Socialinė dilema“ (The Social Dilemma) nuėjo dar toliau. Šio filmo kūrėjai, tarytum suvokdami, jog daugeliui politika gali būti tokia pat tolima kaip bandymai suprasti, kaip veikia IT sistemos, pabandė nušviesti tai, kaip socialinės medijos, naudojamos jas įkūrusių korporacijų, siekia įgyvendinti savo trigubą įtraukimo, augimo ir reklamos tikslą naudodamasi ir manipuliuodama savo platformų vartotojais. Ši manipuliacija, žinoma, vyksta duomenų rinkimu ir jų modeliavimu formuojant poreikius ir išnaudojant įvairias psichologines silpnybes, kuriomis visi pasižymime, dažniausiai to net nesuvokdami.
Technologizuota elgesio modifikacija ir psichologinė manipuliacija tapo naujomis baimėmis, šįkart išskleistomis dokumentiniu kinu, neretai primenančiu technotrilerį realiame pasaulyje. Duomenų rinkimas ir naudojimas pažiūrų ir poreikių manipuliacijai pradėjo kelti rimtus klausimus apie laisvės ir privatumo problemas. Šios problemos tik dar labiau užaštrėjo COVID-19 pandemijos metu, kur kartais klausimų keliantis detalių apie piliečių rinkimas išplito ir į institucijų veiklos lauką. Naujos baimės, išaugusios (o galbūt atgimę iš naujo) izoliacijoje suteikė progą permąstyti privatumo problemas ir kituose žanruose, tarp kurių, žinoma, atsirado, ir siaubas.
Baimės dėl virtualių vaiduoklių ir privatumo problema
Nors technotrileriai šiandien yra populiaresnė kino forma, siaubo kino kūrėjai anksti suprato siaubo žanro galimybes eksploatuoti technologines baimes. Tai nebūtinai reiškia žemos klasės pramogas su daug mėsos ir kraujo. Davidas Cronenbergas jau ne kartą įrodė, kad tai gali būti ir susimąstyti verčiančios pramogos… su daug mėsos ir kraujo.
Kaip pasakoja medijų tyrinėtoja Stephanie Monohan, mūsų virtualiais socialiniais tinklais paremtais laikais technofobija siaubo kine gali pasireikšti kaip paranoja dėl vadinamosios įkūnijimo kaip privatumo problemos. Kitaip tariant, dažniau kalbama apie tai, kaip technologijos gali sukurti savotiškus mūsų „tamsiuosius dvynius“ ar atitikmenis, įgaunančius savo gyvenimą mūsų pačių sąskaita ir atimančius kontrolę iš mūsų. Tai virsta net baime dėl specifinės „virtualios dvasios“ atsiradimo, kuri veikdama tarytum kerštingas vaiduoklis, naikina virtualiai mus tol, kol esame sunaikinami ir fiziškai. Šie motyvai su klasikinių siaubo istorijų štrichais atliepia šiandienos baimes dėl duomenų srautais pagrįstos egzistencijos internete ir socialinėse medijose bei, žinoma, mažėjančio privatumo problemos.
Posthumanistiniame pasaulyje labiau gotikinėms apysakoms būdingą „apsėdimą“ (haunting) reprezentuoja skaitmeniniais kanalais tekanti informacija. Ji apima mūsų asmenybės dalis, kurias „įkeliame“ į internetą: mūsų elgesį, traumas, net buvimo vietas ir slaptažodžius. Siaubas randasi iš to, kad dažniausiai negebame pasipriešinti savo traumoms ir visiškai palikti skaitmeninio tinklo. Pastarasis ir iš mūsų kūniškos tikrovės ateinančią informaciją gali potencialiai naudoti mūsų kankinimui ar net mus sunaikinti. Baimė aštrėja, kuomet suprantame, jog šiandien toks scenarijus tampa realus.
Tokia technofobija gali būti perteikiama ir tiesiogiai, ir metaforiškai. Kaip teigia S. Monohan, netiesiogiai šias baimes įkūnija tokie filmai kaip Davido Roberto Mitchello „Jis tave seka“ (It Follows, 2014), pasakojantis apie studentę Džei, „pasigaunančią“ ją nenuilstančiai persekiojančią piktą „dvasią“ lytinių santykių metu. Filmą galima interpretuoti ne tik kaip variaciją lytiškai perduodamų ligų tema, tačiau ir bandymus naviguoti vis labiau sutinklintame pasaulyje.
Pagrindinę filmo veikėją Džei persekiojanti „dvasia“ gali būti suprasta ir kaip nesugebėjimas pasislėpti nuo šiuolaikinių technologijų, gebančių nuolatos ne tik mus „rasti“ geografiškai, tačiau ir manipuliuoti mūsų poreikiais bei visais gyvenimais, nepaisant mūsų bandymų pabėgti.
Daug tiesmukiau šias baimes perteikia Levano Gabriadzės „Išmesta iš draugų“ (Unfriended, 2014). Juosta vyksta išimtinai kompiuterio ekrane (pasakojimo technika pastaraisiais metais tik dar labiau išpopuliarėjo) ir pasakoja apie draugų grupę, susijungusią vaizdo pokalbiui. Jame randasi kažkieno nežinomas profilis, kurį visi bando nurašyti kaip nekenksmingą sistemos klaidą.
Vėliau ši „klaida“ pradeda rašinėti draugams iš dėl agresyvaus trolinimo nusižudžiusios draugės „Facebook“ profilio, terorizuodama juos asmeninės informacijos viešinimu. Nors filmo fabula yra gana nuspėjama, ji neišvengiamai kelia klausimus, ar išties šiandienos pseudonimų ir mobinimo pasislėpus už ekrano epochoje galime atskirti virtualias ir fizines savo versijas. Klausimas pasirodo daug painesnis (o taip pat ir baugesnis), nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Praktikoje dažnai mėgstame atskirti savo virtualaus ir fizinio gyvenimo elementus, nes manome, kad „virtualybė“ nepaveiks „tikrovės“. Tačiau, kas nutinka, kai ši riba vis labiau išsitrina? Ir vėl, atrodo, jog tai klausimas, kuris bėgant laikui mums tampa vis aktualesniu.
Nuobodulio apraiška, ar tunelis į ateities iššūkius?
Tarp kai kurių kino mėgėjų ir kritikų atsiranda irzli tendencija skųstis, pvz., siaubo žanre vyraujančia technofobija. Neretai teigiama, jog motyvas, kuomet yra pasirenkama nauja technologija (kosmoso tyrinėjimas, genetinė inžinerija ir t.t.) ir užduodamas klausimas „o ką, jeigu X mus bandytų nužudyti?“, yra tiesiog „pabodęs“.
Dėl to yra šiek tiek tiesos. Siaubo kinas, o taip pat ir trileriai, visada būdavo populiarūs, nes geba žaisti su visuomenėje labiausiai aptarinėjamomis ir ją neraminančiomis temomis. Tačiau pastaraisiais metais ne didesni socialiniai pokyčiai, o technologija savaime tampa siaubokūros objektu, taip neretai patraukiant ir labiau pamatinius sociopolitinius klausimus į šoną. Stebėjimas, kaip dar viena technologija, platforma ar programėlė yra paverčiama į nesustabdomą duomenis renkantį ir jais manipuliuojantį žudiką, išties gali varginti.
Tačiau su tokia pozicija galima ir ginčytis kaip su pernelyg redukuojančia tikrąją tokių pasakojimų paskirtį, o kitais atvejais – ir naudą, kurią žiūrovas gali iš šių istorijų pasiimti. Skundai, kad technoskepticizmas yra tapęs „nuobodžiu“, nereiškia, jog baimių, susijusių su technologijomis, nereikia ar neverta tyrinėti ir reflektuoti. Kinas gali būti itin produktyvia mintinių eksperimentų erdve, kurioje galima įžvelgti ne tik juodžiausius (netolimos) ateities scenarijus, tačiau ir politinius, socialinius ir etinius iššūkius, su kuriais gali tekti susidurti.
Kaip rodo ne viena minėta juosta, jų ryškinamos problemos, kad ir kokios „nuobodžios“, gali tapti itin aktualiomis jau labai netolimoje mūsų vis greitėjančio pasaulio ateityje. Tai verčia teigti, kad minties eksperimentais kino erdvėje užsiiminėti tikrai verta. Ir galbūt net vertėtų skirti daugiau dėmesio jų reflektavimui, nei darėme iki šiol. Juk matome, kaip kažkada juokingais atrodę kino scenarijai šiandien virsta tikrove.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
