fbpx
Kino istorija, Paranoja ir konspiracija kine

Paranoja ir konspiracija kine (VIII): paranoja ir konspiracijos serialuose I

„Savų darbas“

Visos šiame straipsnių cikle paliestos temos apie paranoją ir konspiracines teorijas, įtraukiant ir labiau specifines temas, susijusias su mokslo ir technologijų plėtra, socialinių tinklų įsigalėjimų naujienų sferoje, atrandamos ne tik kino filmuose, bet ir serialuose. Suprantant serialų populiarumą ir kokybę, nenusileidžiančią filmams, o kartais net ir ribų tarp serialo ir filmo ištrynimą, šiame straipsnyje bus pristatoma konspiracinių teorijų tema serialuose.

Kaip ir filmų atveju, paprastų vaidybinių serialų, kurie aiškiai kalbėtų apie konspiracines teorijas, nėra daug. Galima pastebėti tendenciją šioms temoms atsirasti kaip pajuokos objektais, hiperbolizuojant temą ir tai darant būtent pasitelkus animaciją, arba atvirkščiai – visiškai realybę atspindintys serialai – dokumentiniai, kuriuose pristatomos konspiracijų teorijos ar jų kūrėjai.

Animaciniai reptilijanai

Populiarūs amerikietiški, suaugusiems skirti animaciniai serialai dažnai reaguoja į pasaulinius įvykius. Savo pobūdžiu jie yra artimi situacijų komedijai, kai be tų pačių veikėjų atskirtų serijų nesieja tampri siužetinė linija. Tokiais atvejais visa 20-30 minučių serija gali būti skirta tam tikrai temai pristatyti, paprastai – pajuokti.

Prieš porą metų pasirodė animacinis serialas „Savų darbas“ (Inside Job, 2021-2022), kuriame konspiracinės teorijos buvo paminėtos ne prabėgomis, o jomis buvo paremtas visas serialo siužetas. Kaip ir galima matyti iš pavadinimo – frazės, kuri vartojamų įvairių sąmokslo teorijų retorikoje, „Savų darbas“ į pasakojimą įtraukia daug pavyzdžių.

Joe Roganas

Vis tik jie vienijami beprotiškumo – tarp teorijų minima: žmonija, valdoma reptilijanų, nemirtingas Keanu Reevesas ar klonuotas Johnas F. Kennedy. Iš mažiau nerealių ir bent savo vidinę logiką turinčių teorijų „Savų darbas“ mini plokščią žemę. „Savų darbe“ galima rasti užuominų ir pašiepimo į realių konspiracijų teorijų skleidėjų, tarkime Joe Rogano, pusę, tačiau panašu, jog kūrėjai vengė aktyviai kalbėti apie šiuo (ir serialo pasirodymo) metu populiarų „QAnon“ judėjimą ar antivakserius. Tokiu ėjimu buvo parodytas mažesnis dėmesys radikalų grupėms, o serialas buvo ir yra rodomas „Netflix“. Tad įvairios auditorijos – ir tos, kurios galėtų potencialiai palinkti į radikalų pusę – galėjo susidomėti melu, o kartais ir pavojų skleidžiančiomis bendruomenėmis.

„Savų darbas“ yra labai specifinis, orientuotas į sąmokslą ir žmonijos keistenybes, tačiau ko gero, daugiau yra tokių animacinių serialų, kurie konspiracinių teorijų temą paliečia tik prabėgomis, tik vienoje iš daugelio serijų.

„Pietų parkas“

Vienu iš žinomiausių pavyzdžių galima laikyti „Pietų parką“ (South Park, 1997-dabar), kuris į konspiracines teorijas reagavo ne kartą. Viena 10-to sezono (2006 m.) serija „Pisuaro paslaptis“ (Mystery of the Urinal Deuce) buvo skirta Rugsėjo 11-osios įvykiams. Serialo veikėjai pradeda lyginti absurdiškus ir nereikšmingus vietos įvykius su Rugsėjo 11-ąja ir apkaltina vieną iš veikėjų teroro atakų rengimu. Neilgai trukus herojai atsiduria Baltuosiuose rūmuose, kur išgirsta, jog teroro ataką iš tikro surengė JAV valdžia.

Prieš kelerius metus (2020-2021 m.) „Pietų parko“ kūrėjai taip pat išleido dvi specialias serijas, susijusias su pandemija. Pirmojoje buvo paliestos karantino, socialinės distancijos laikymosi, sinofobijos ir policijos neramumų temos. Tuo tarpu antroji, valandos trukmės serija „Pietų ParQo skiepijimosi ypatingoji“ (South ParQ Vaccination Special), pasirodžiusi praėjus metams po pandemijos pradžios, jau reagavo į paplitusias konspiracijos teorijas: vakcinų žalą ir įvairius „QAnon“ teiginius (pedofilų kulto egzistavimą tarp Demokratų partijos narių ir panašiai).

„Pietų ParQo skiepijimosi ypatingoji“

Kaip ir būdinga daugumai „Pietų parko“ serijų, taip ir šioje buvo daug pašaipų ir sarkazmo. Nors iš „QAnon“ buvo išsityčiota, šios bendruomenės nariai netikėtai džiaugėsi „Pietų parko“ serija. Pasak jų, apie „QAnon“ anksčiau negirdėję žmonės puolė gūglinti ir įsitraukti į „QAnon“ forumus, tad „didysis prabudimas“ tik tapo dar labiau neišvengiamas. Kai kurie pasekėjai netgi įžvelgė strateginį kūrėjų veiksmą pristatyti „QAnon“, o serialo pašaipa nėra tyčiojimasis iš šios radikalios bendruomenės.

„QAnon“: kai sąmokslo teorijos tampa nebejuokingos

Vienas iš plačiausiai konspiracijų teorijų mastą ir galimybes pristatančių dokumentiniu serialų yra HBO „QAnon kultas: Šturmas“ (Q: Into the Storm, 2021). Šešių valandų trukmės serijų dokumentikoje detaliai pasakoja apie „QAnon“ ištakas, atsiradimą, pristatomi pagrindiniai veikėjai, su jais atliekami interviu – kūrėjas beveik infiltruojasi į bendruomenę ir retkarčiais kalbasi su šiais žmonėmis kaip su gerais pažįstamais. Todėl susikuriamas gan platus vaizdas, nors serialui galima skirti ir nemažai kritikos.

„QAnon“

„QAnon“ atsirado JAV 2017 m., kai internetiniuose, anoniminiuose forumuose pradėjo sklisti anonimo, naudojančio slapyvardį „Q“, žinutės. Jos atrodė labai paslaptingos, užkoduotos, tarsi referuojančios į pasaulyje vykstančius įvykius, tačiau ir pakankamai neaiškios, jog reikšmę būtų galima sukurti patiems skaitytojams ar būtų galima lengvai „pritempti“ žinutes prie dar nenutikusių įvykių, vėliau suteikiant „Q“ skelbėjui mistiko, visažinio vaidmenį.

„QAnon“ plito „4chan“ žodžio laisvės ir etinių normų nevaržomame (pilname patyčių, rasizmo, antisemitizmo, kitokiam nei visi žmogui neretai siūloma nusižudyti) forume. Vis tik kai kuriems „4chan“ pasirodė pernelyg varžantis po „Gamergate“ skandalo: patyčių kampanijos, kai radikalūs veikėjai, pasipiktinę padidėjusia įvairove ir įtrauktimi kompiuteriniuose žaidimuose, užsipuolė kelias kompiuterinių žaidimų kūrėjas moteris bei žaidimų kritikes-apžvalgininkes.

Buvo išaiškintos jų gyvenamosios vietos, grasinama prievartavimu ir žudymu. Galiausiai „4chan“ uždraudė „Gamergate“ diskusijas, tad visi radikalūs vartotojai, tarp jų ir „Q“, persikėlė į „8chan“. Pastarasis yra siejamas su neonaciais ir ultradešinės veikėjais: jame plačiai paplitę neapykantos nusikaltimai, buvo dalijamasi vaikų pornografija, skatinamos ir transliuojamos masinės šaudynės.

„QAnon kultas: Šturmas“

„Google“ iš savo paieškos pašalino nuorodą į forumą, tačiau į „8chan“ bendruomenę įsitraukė daug žmonių, o visus juos pradėjo vienyti (ir patraukti: daugiausiai lankytojų į „8chan“ ateina būtent norėdami perskaityti „Q“ įrašus) „Q“.

Viena iš pagrindinių „QAnon“ sąmokslo teorijų yra ta, jog egzistuoja kanibalai satanistai, vaikų išnaudotojai (šalia nuolat atsiranda tokios pavardės kaip Hillary Clinton ar George Sorosas ir kiti), kurie taip pat yra sukilę prieš Donaldą Trumpą. Iš to kilo ir „Pizzagate“ konspiracinė teorija. Trumpai – pagal ją viena iš Vašingtono picerijų staiga pradėta laikyti viena esminių būstinių, kurioje renkasi minėti vaikų išnaudotojai. Į piceriją buvo įsiveržęs ginkluotas sąmokslo teorijos šalininkas.

„QAnon kultas: Šturmas“ papasakoja apie visa tai, tik detaliau. Plačiai kalbinami netgi „8chan“ įkūrėjas, buvęs ir dabartinis administratoriai/savininkai. Tai įdomi dokumentika, nesusipažinusiems su „Q“ ar „QAnon“, tačiau ilgainiui jis pradeda panašėti į detektyvą, kuriuo bandoma atskleisti „Q“ tapatybė, o „QAnon“ reikšmė ir įtaka lieka nuošalyje. Norėtųsi, jog tarp pramoginių, animacinių ir dokumentikos, pretenduojančios į rimtą turinį, serialų egzistuotų daugiau nei tik formos skirtumai.

„Pizzagate“ konspiracinė teorija

Peržiūrėję labai skirtingus serialus – „Savų darbas“ ir „QAnon kultas: Šturmas“ – galėtumėte suvokti konspiracinių teorijų mastą, prasidedantį nuo pramogų ir fantastinių įsivaizdavimų ir pasibaigiantį tokiais pat fantastiniais įsivaizdavimais, tačiau su daug liūdnesnėmis pasekmėmis.

Sunku pasakyti, ar kurių kūrėjų sprendimas vengti kalbėti apie tam tikras sąmokslo teorijas (ar atvirkščiai – pagrindinių sąmokslo teorijų skleidėjų kalbinimas) – yra teisingesnis. Esminė informacija ar juo labiau dėl tam tikrų radikalių grupuočių ir jų įsitikinamų atsirandanti žala turėtų būti suvokta plačiau, o dokumentinis serialų žanras tam būtų palankus įrankis. Atviru klausimu išlieka balanso paieška: kiek pasakoti yra būtina, o kada  jau pradedi legitimuoti piktybinius sąmokslo teorijų skleidėjus?

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas

LKC
Komentarai
Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.