Kinas yra kompleksiškiausia meno forma, suvienijanti dailę, fotografiją, teatrą, muziką, šokį ir kitus menus. Ir visos šios priemonės veikia vienu tikslu – siekiant kuo geriau papasakoti istoriją. Tačiau ne visada lengva pastebėti, kaip veikia viena ar kita priemonė. Jei viskas atlikta gerai, žiūrovas net nesupras, kaip jo dėmesiu ir emocijomis buvo manipuliuojama. Na, o vienas galingiausių įrankių kurti kino iliuziją yra garsas. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip filmuose jis padeda papasakoti istoriją ir kokias dramaturgines galimybes suteikia režisieriui, dirbančiam kartu su įrašų studijomis.
Garso erdviškumas
Kitaip negu akys, ausys ir klausos sistema mums leidžia priimti informaciją iš visos aplinkos, neapsiribojant tuo, kas yra tik prieš mus. Mes galime išgirsti tolumoje ošiančią jūrą ar važiuojantį traukinį, dar prieš jį pamatydami. Tie patys dėsniai ir principai galioja ir kine. Vaizdo kamera pajėgi įrėminti tik dalį tikrovės – tą, į kurią yra atsukta vaizdo kamera. Tuo tarpu visa kita, kas vyksta aplinkui, mes galime suprasti tik iš mus supančių garsų. Šis principas suteikia didžiules galimybes dramaturgijai ir istorijos pasakojimui.
Realybė, hiperrealybė ir dirbtinis pasaulis
Kinas yra iliuzijos menas. Kuriant kino garso takelį visas aikštelėje įrašytas garsas yra pašalinimas paliekant tik dialogo takelį. Taip iš naujo kuriamas garsas tampa dar realistiškesnis nei yra iš tikrųjų – suformuojama hiperrealybė. Tokios estetikos šalinininkais galėtų būti laikomas Holivudas, kai tuo tarpu Europos kine labiau dominuoja realistinis garsas. Greičiausiai tam įtakos turi ir kartais besiskiriantys filmų biudžetai. Kai jie beveik neriboti, kiekvienas garsas gali būti sukuriamas iš naujo.
Taip pat žiūrėdami filmus galime patekti į pasaulius, kurie iš viso neegzistuoja ir yra sukurti dirbtinai. Tokie pasauliai dažniausiai pasitaiko mokslinės fantastikos ir fantazijos filmuose. Nors erdvėlaivis, skrendantis kosmose, teoriškai neturėtų skleisti jokių garsų, kine juos, skrendančius kosmoso platybėse, beveik visada girdime. Tokiu pat būdu buvo sukurti filmų sagos „Žvaigždžių karai“ ginklų, konkrečiai – šviesos kardo, garsai. Toks garsas prieš tai neegzistavo ir garso dizaineriai turėjo jį sukurti naujai. Šiame darbe kūrybingumas yra kaip niekada svarbus.
Garso funkcijos
Kiekviena scena kino filme susideda iš sudėtingo ir kruopštaus garso montuotojų, garso režisierių ir dizainerių darbo. Garsas gali nupasakoti:
- Kokiame laikotarpyje vyksta veiksmas. Kompiuterizuotas, robotų valdomas pasaulis skambės visiškai kitaip negu viduramžių Europos miestas.
- Kas vyksta už kadro. Antrame namo aukšte prasidedantis konfliktas puikiai girdėsis ir pirmame aukšte.
- Daiktiškumą. Filmavimo aikštelėje naudojamus plastikinius indus garso postprodukcijoje galima lengvai pakeisti stikliniais.
- Erdviškumą. Žmogus nufilmuotas prie sienos gali skambėti tarsi jis būtų bažnyčioje arba lyg mažame kambaryje.
- Kadre esančių daiktų ir personažų svarbą. Tolumoje einantis žmogus mums gali būti nematomas, tačiau jei pagarsinsime jo sinchronizuotus žingsnius, iš karto jį galėsime identifikuoti ir sekti.
- Kokias emocijas išduoda personažo kūno kalba. Pavyzdžiui, žingsnių tembras, ritmas ir ėjimo maniera.
- Gali sujungti ir atskirti scenas. Nebūtina rodyti bendro plano, kai scena keičiasi – užtenka pakeisti atmosferą ir žiūrovas supras, kad veiksmas persikėlė kitur.
- Pagreitina arba sulėtina laiko tėkmę. Naudojant ritminius elementus tokius kaip lietaus lašai, žingsniai arba paukščių čiulbėjimas, galima pagreitinti arba sulėtinti laiką.
Garso kategorijos ir skirstymas
Pagrindinės kategorijos, į kurias filmuose skirstomas garsas, yra dialogas, garso efektai ir muzika.
Garso efektai dar toliau yra skirstomi į:
- Tradicinius garso efektus
- Sinchroninius triukšmus (angl. foley)
- Fonus, atmosferas
- Garso dizainą
Pasakojimas atmosferomis, vietogarsiais ir fonu
Scenoje skambanti atmosfera nusako, kokioje vietoje esame, koks yra metų ir dienos laikas, bei kas yra už kadro. Pavyzdžiui, žiogai svirpia skirtingai, priklausomai nuo tuo metu esančios temperatūros. Lygiai taip pat skiriasi ir dieninio bei naktinio miesto šurmulys.
Įsivaizduokime personažą, sėdintį prie lango užtrauktomis užuolaidomis. Galime nematyti, kas yra už lango, tačiau teisingai parinktas vietogarsis arba atmosfera tiksliai nusakys, ar už lango rami gamta ar miesto centras. Kuriant unikalią ir įtikinamą atmosferą dažniausiai naudojamos ir sudedamos kelios skirtingos atmosferos, parenkamos pagal konkrečias aplinkybes.
Šiame puslapyje galite pasiklausyti, kaip skamba skirtingos vietovės pasaulyje.
Pasakojimas sinchroniniais triukšmais (angl. foley)
Sinchroniniai triukšmai yra garso įrašinėjimo būdas, kuomet daiktai yra judinami prieš mikrofoną, sinchronizuojant juos su vaizdu ekrane. Tokiu būdu įrašų studijoje garsai įrašomi aukščiausios kokybės ir be aido, kad scenoje juos būtų galima priartinti arba atitolinti, pagal scenos dramaturgiją.
Sinchroniniai triukšmai yra skirstomi į dar smulkesnes kategorijas:
- Žingsnius
- Rūbus
- Rekvizitus (angl. props)
Šie garsai yra įrašinėjami specialioje studijoje, kurioje laikomi įvairūs daiktai, skleidžiantys reikiamus garsus. Kiekvienoje tokioje studijoje taip pat pamatysite ir skirtingus paviršius – cementinį, kiliminį, medinį ir t.t.
Beveik kiekviename filme žmonės vaikščioja ir esame įpratę girdėti personažų žingsnius. Juos įrašo sinchroninių triukšmų atlikėjas. Jis paėmęs į rankas personažui tinkamus batus – sportinius kedus, vakarinius batelius ar šlepetes – imituoja vaikščiojimą ant tam tikrų paviršių ir įrašo viską sinchronizuodamas su vaizdu. Tai yra specifinių įgūdžių ir amato reikalaujantis darbas. Jei jie įrašyti kokybiškai, atskirti juos nuo originalių aikštelės garsų yra ganėtinai sunku.
Pasakojimas garso efektais
Garso efektai gali priversti patikėti, kad erdvėlaivis, kuris iš tikrųjų yra batų dėžės dydžio kartoninis modelis, yra tikras. Taip pat, plastikinio puoduko sutrenkimas gali skambėti kaip stiklas arba metalas.
Tradiciniais garso efektais laikomi mašinų pravažiavimai, ginklų šūviai, įvairios sirenos, durų signalizacija. Juos garso režisierius dažniausiai naudoja naudodamasis įvairiausiomis garsų bibliotekomis.
Tam tikri garso efektai, kuriuos kino pramonė dažnai naudojo 20-ajame amžiuje, tapo klišėmis, kaip kad „Vilhelmo riksmas“, tradicinis telefono skambutis, publikos plojimai ar už kadro besijuokianti minia.
Išvados
Garsas yra galingas ir pilnavertis istorijos pasakotojas. Jis yra vienintelis mediumas, kuris kino salėje mus pasiekia fiziškai. Jei garso režisierius atliko savo darbą gerai, žiūrėdami filmą be vaizdo, tik klausydami, galėtume gana detaliai atpasakoti vykusią istoriją. Todėl yra itin svarbu apie garsą galvoti dar prieš rašant scenarijų – tai neabejotinai praturtins filmą ir paveiks žiūrovą.
Mindaugas Juška yra garso režisierius, o jo vadovaujama įrašų studija dirba su kino filmų dubliažais, kino garso postprodukcija.