Vienas žmogus gali apkeliauti pusę pasaulio ir nepamatyti tiek, kiek kitas pastebės eidamas į darbą. Nes žiūrėti – netolygu matyti. Įsisukus į rutiną didžiąją dalį dienos lengva praleisti it sapno būsenoje. Paskendus mintyse – keltis, rengtis, keliauti į darbą, susitikimus, namo. Kartais iš šio letargiško būvio išstumia žvilgsnį pagaunantys įprastybės pertrūkiai. Akis – godi naujovių. Ieško to, kas nematyta, nepažinu.
Dažniausiai ir į kiną einama tikintis išvysti kažką priešingo rutinai, dramatiškų įvykių pertrauktą kasdienybės siūlą. Kai tradicinio naratyvo kine regime žmogų, pabundantį ryte, atsikeliantį, išsivalantį dantis, valgantį pusryčius, dažniausiai žinome, jog tuoj šią dieną kažkas pasikeis stebimo veikėjo gyvenime. Kažkas bus kitaip. Laukiame įvykio, pagrindo istorijai.
Jimo Jarmuscho kuriami filmai – tokio įprasta pasakojimo struktūra paremto kino antitezė. Jo darbams būdingas atidumas ir jautrumas tarpiniams momentams – tai, kas tradicinio naratyvo kine paliekama už kadro, J. Jarmuscho filmuose iškeliama į avansceną. Vietoje kasdienio gyvenimo tėkmės suardymo režisierius siūlo įsižiūrėti į šios kasdienybės atsikartojimuose gimstantį ritmą, tekstūras, mažas, bet sodrias detales. Įsižiūrėti, nustebti, stabtelėti, pasigrožėti.
J. Jarmuscho filmuose sutinkame personažus, kurie, nujaučiame, gyveno prieš mums pradėjus žvelgti į ekraną ir gyvens po to, kai mes apleisime kino salę. Naujausiame režisieriaus darbe „Patersonas“ (Paterson, 2016) regime būtent tokį veikėją – Patersoną, įsikūrusį mažame namelyje, nedideliame Patersono mieste. Patersonas (Adam Driver) kasdien atsikelia šiek tiek po šešių, pabučiuoja šalia miegančią Laurą (Golshifteh Farahani), pusryčiauja, eina į darbą, vairuoja autobusą, valgo pietus – dažniausiai mėgstamoje vietoje prie krioklio – rašo poeziją, grįžta namo, vakarieniauja, išveda šunį pasivaikščioti, užsuka į barą išgerti bokalo alaus. Ir taip diena iš dienos.
Tas „diena iš dienos“ lengvai galėtų skambėti kaip nuosprendis. Tačiau šiame filme kasdienybės ritmas turi meditacinę dimensiją. Kasdien atsikartojantys veiksmai įgyja rituališkumo elementą. Kiekvieną dieną viskas tas pats, kiekvieną dieną kažkas vis kitaip.
Patersonas dėmesingas savo aplinkai, smulkioms, pro akis dažniausiai prasprūstančioms detalėms. Tai žmogus, didelę laiko dalį sugebantis išlikti sąmoningu, budriu, būti čia ir dabar. Iš šios ištikimybės realybei, atidumo turtingai kasdienybei ir gimsta Patersono poezija – vaizdai ir mintys ima lietis, persidengia ir transformuojasi į žodžius.
Visgi Patersonas nelaiko savęs ir nenori būti poetu. Jis – autobuso vairuotojas, rašantis poeziją. Jam tai tiesiog įprasta saviraiška. Būdas matyti. Būdas galvoti. Būdas gyventi. Kūryba yra tokia pat natūrali, integrali jo kasdienybės dalis, kaip pusrytiniai dribsniai ar vakarinis bokalas alaus. Gal todėl, kad nėra linkęs pasiduoti kategorizavimui, Patersonas itin atviras ir jautrus pačioms įvairiausioms kasdienio kūrybiškumo formoms. Jis susidomėjęs klausosi skalbykloje repuojančio pažįstamo, atsitiktinai sutiktos mergaitės poezijos, žavisi Lauros keksiukų dekoravimo technika.
Priešingai nei jis pats, didžiu poetu Patersoną laiko jo gyvenimo draugė. Visai kitokio temperamento – energinga, ekstravertė, ji nori pati dalytis savo mažytėmis kūrybiškumo apraiškomis su pasauliu ir drąsina Patersoną daryti tą patį. Tai, o ne noras paversti vyrą garsiu poetu skatina jauną moterį nuolat priminti apie būtinybę išsaugoti sukurtus eilėraščius. Merginos personažas, iš pradžių kiek šaržuotas ir net šiek tiek infantilus, filmo eigoje įgyja vis naujų sluoksnių. Pamažu atsiskleidžia gilus Patersono ir Lauros ryšys, besąlygiška parama vienas kitam ir savitarpio supratimas. Jos sapnai prasitęsia, įgyja formas jo dieninėse svajose, ji – geba grožėtis dar nepabaigtais ir neperskaitytais jo eilėraščiais.
J. Jarmuschas yra sakęs, kad niekada nekurs filmo apie ambicijas, ar veikėjus, siekiančius kokio nors tikslo. Jam kur kas įdomiau tyrinėti, kaip žmonės iš tiesų gyvena – diena iš dienos. Patersonas nėra ambicingas. Jis nenori publikuoti savo eilėraščių. Šis ambicijų neturėjimas išties nėra kategorizuojamas nei kai privalumas, nei kaip trūkumas. Ir tai gana sunku suvokti dabartinėje būti geriausiu, nuolat tobulėti, išgarsėti raginančiame pasaulyje. Patersonas, kaip ir visi kiti Jarmuscho herojai, nesivaiko amerikietiškos svajonės. Tai ne sėkmės, o sėkmingo gyvenimo istorija.
Filmai apie darbininkų klasės atstovus dažniausiai yra kovos už būvį, neteisybės, nepritekliaus istorijos. Istorijos žmonių, įkalintų kasdieniame darbas – baras cikle. Bet Jarmuschas nebūtų Jarmuschas, jei ėmęsis tam tikro žanro neperkurtų jo žaidimo taisyklių. Šiame filme regime tuos pačius tropus, bet jie kontekstualizuojami visiškai kitaip.
Fizinis darbas paprastai vertinamas kaip mechaniškas, neproduktyvus, priešingas kūrybiškumui, nepaliekantis erdvės intelektiniam tobulėjimui. O kas jeigu yra visiškai priešingai, atrodo, klausia režisierius. Rutiniška veikla gali kuo puikiausia atverti galimybę skleistis kasdieniam kūrybiškumui – stebėti pasaulį, žmones, girdėti jų pokalbių nuotrupas, dėlioti vaizdų, žodžių, įspūdžių koliažą. Kodėl autobuso vairavimas, ir meilė Emily Dickinson poezijai mums atrodo nesuderinami dalykai?
J. Jarmuscho realizmas yra šiek tiek magiškas – humoro, lengvo absurdo žiežirbos it kelio ženklai leidžia suprasti, jog atsidūrei J. Jarmuscho filmų visatoje. Patersono namelis, kurio sienos, užuolaidos ir paveikslai nuolat mainosi neblėstančio Lauros entuziazmo dėka, sutapimai, atsikartojimai, netikėti personažai, atsiskleidžiantys per nugirstą vos kelių minučių trukmės pokalbį primena, kad kasdienybės banalybėje slypi visai nebanali poezija. Tereikia įsižiūrėti. Nustebti. Stabtelėti. Ir pasigrožėti.
Filmo anonsas: