fbpx
Reportažai

Patriotinių filmų festivalis Kaune – „Mes turime kuo didžiuotis“

Patriotinių filmų festivalis Kino teatro „Romuva“ archyvas
Patriotinių filmų festivalio plakatas
Kino teatro „Romuva“ archyvas

Atrodo, šiais laikais, kai žmogui dievu tampa televizija, internetas ar bet kokie kiti informacinių technologijų stebuklai, o idealais virsta visiškai to neverti TV serialų veikėjai ir aktoriai, žmonija pamiršo, kuo iš tiesų reikia didžiuotis, kieno pavyzdžiu sekti. Bet ar verta kaltinti visuomenę, kai pasaulį pirmyn varo pinigai, o jaunoji karta auga mokoma siekti savanaudiškų tikslų, o ne žmogiškųjų vertybių, pamiršdama savo ištakas ir didingą praeitį.

Be jokios abejonės, praeitimi gyventi negalima, tačiau jos užmiršti nevalia. Būtent tai lietuviams mėgino priminti patriotinis filmų festivalis „Mes turime kuo didžiuotis“, vykęs Kauno „Romuvos“ kino teatre birželio 7-9 dienomis.

Kino teatro „Romuva“ archyvas
Filmas „Skrydis per Atlantą“
Kino teatro „Romuva“ archyvas

Lituanicos skrydis

Pirmąją festivalio dieną dangų aptraukė pilki debesys ir Kauno Laisvės alėją sudrėkino menkas lietus. Galbūt kauniečiai pabijojo sušlapti, todėl į festivalio atidarymą susirinko gausi šešių asmenų publika. Festivalį atidarė 1983 metais „Lituanicos“ 50-osioms skrydžio metinėms paminėti skirtas režisieriaus Roberto Verbos 20-ies minučių dokumentinis filmas „Lituanicos sparnai“. Dėl nesuvaidintų emocijų, autentiškų kadrų ir komentarų, ši trumpametražė dokumentika tapo stipriausiu viso festivalio kūriniu. Atrodytų, kaip ir lakūnų likimas, taip ir juostos turinys – tragiškas, bet kelia vien pozityvias nuotaikas ir Lituanicai atsiplėšiant nuo žemės, supranti, kad iš tiesų turime kuo didžiuotis.

Antras filmas buvo visai kitoks. Meninis. Kaip yra sakęs Mattas Bondurantas, pagal kurio senelio Jacko Bonduranto memuarus buvo pastatytas filmas „Virš įstatymo“ – neįmanoma tiksliai atkurti istorijoje neužfiksuotų įvykių, todėl herojų dialogai, tarpusavio santykiai, tarpinės juostos scenos, tėra scenaristų vaizduotės vaisiai, nes istorijos puslapiuose išlieka tik svarbiausi įvykiai ir datos. Taip ir čia. „Skrydis per Atlantą“ – režisieriaus Raimondo Vabalo ir scenaristo Juozo Glinskio vizija, tikrus faktus pinanti su išgalvota dramaturgija. Publika tai supranta ir iki šiol kūrybinei grupei dėkoja už gerai pastatytą dviejų tautos herojų istoriją.

„Kai apkabinsiu tave“

1961-ieji. Pokario Berlynas. Nors siena dar nepastatyta, tačiau mieste jau pučia atšiaurūs Šaltojo karo vėjai. Filme pasakojama nesumeluota tuo metu garsaus teatro režisieriaus Romualdo Juknevičiaus ir jos dukros Dalios, išskirtų per Antrąjį pasaulinį karą, istorija. Filmo kūrimas užtruko. Pirmieji scenarijaus puslapiai atsirado dar 1995 m., tačiau tuomet dar tik debiutuojantis režisierius Kristijonas Vildžiūnas neišdrįso režisuoti tokio sudėtingo istorinio kūrinio. Metams bėgant filmo kūrybinė grupė daug laiko praleido tirdama istorinius faktus, gilindamasi į KGB darbo metodus, mat jie filme atlieka ypač svarbų vaidmenį.

„Kai apkabinsiu tave“ – tai tyras gurkšnis istorijos, žvilgsnis į tarpukario žmonių kasdienybę, kurios aprašytos nerasime istorijos vadovėliuose, ir galų gale supranti, kad didžiuotis galima ne vien tautos žygdarbiais ir herojais, o visai šalia mūsų esančių žmonių valia ir meile artimui.

Herkus Mantas neatvyko

Kino teatro „Romuva“ archyvas
Kadras iš filmo „Herkus Mantas“
Kino teatro „Romuva“ archyvas

Nepabijokime pasakyti, jog kauniečiai mano, kad Lietuva neturi kuo didžiuotis, o gal tiesiog jų akims malonesnės didžiuosiuose miesto kino teatruose rodomos „Sapnų fabriko“ premjeros, mat dėl itin „gausaus“ lankomumo ar dėl festivalio „populiarumo“, organizatoriai nutarė šeštadienį baigti anksti ir nusprendė paskutinio filmo visai nerodyti.

Nežinau, ar dėl to kaltas tautiečių abejingumas, ar organizatorių nepasirūpinimas renginio reklama, tačiau, jeigu skaitai šį įrašą, tautieti, žinok, kad mes tikrai turime kuo didžiuotis!

Komentarai