Forografė Jurga Tuskaitė
Pirmasis jauno kino kūrėjo Karolio Kaupinio režisūrinis darbas – filmas „Triukšmadarys“ praėjusiais metais pelnė garsaus Lokarno kino festivalio įvertinimą. Nevengiantis problematiškų ir nepatogių temų, režisierius teigia, kad kūryba jam yra nesibaigiantis pažinimo ir mokymosi procesas. Apie filmavimo aikštelėje įgyjamas pamokas, drąsą bristi į nepažįstamus vandenis ir būsimą filmą kalbuosi su Karoliu Kaupiniu.
Kada supratote, kad kino režisūra yra jūsų kelias?
Neatsimenu tikslaus momento. Kinas mane pradėjo dominti paauglystėje. Tačiau sieti savo ateitį su režisūra tada dar negalvojau. Manau, kad viskas vyksta daug paprasčiau – nori kažką padaryti ir darai. Jeigu sekasi ir jauti malonumą – imiesi daugiau. Svarbu mylėti tai, ką darai. Man atrodo, kad daug žmonių nemyli savo darbo. Juolab, reikia išmokti suprasti tai. Todėl tai užtruko ir man, kol aš supratau: kam reikalingas darbas, kas yra tavo veikla, ką su ja ketini daryti, kas yra išvis svarbu? – būtent taip atradau ir kiną.
Kaip atrodė jūsų, kaip kino kūrėjo kelias, iki „Triukšmadario sukūrimo?
Kelias buvo ilgas. Pradėjau rašyti scenarijų, su juo patekau į vieną workshop‘ą. Po jo, mane rekomendavo kitoms kūrybinėms dirbtuvėms. Teko konsultuotis su scenarijų kūrėjais. Ilgiausiai užtrukau rašydamas patį scenarijų. Atėjau visiškai iš niekur: nežinojau kaip funkcionuoja filmai, kaip jie kuriami, kaip atrodo darbas kino aikštelėje – su tuo anksčiau nebuvau susidūręs.
Ką jums reiškia būti pradedančiuoju kino kūrėju Lietuvoje?
Tai reiškia daryti. Daryti sau, nes to niekam iš esmės nereikia. Tai reiškia negauti honoraro, dirbti du metus be atlygio bei visą turimą laisvą laiką investuoti į kuriamą filmą. Taipogi, tai reiškia ir klausimų sau kėlimą: ar nori tai daryti? Kodėl tau tai svarbu? Reikia tiesiog pasiimti kas tau labiausiai patinka iš kino, nekopijuoti, bet žiūrėti kokiais principais kiti žmonės dirba, su niekuo nesilyginti. Būtina žinoti savo šalies kino istoriją, žinoti iš ko mes atėjome. Tačiau būtina susirasti platesnius vandenis, kur tu norėtumei kažko pasisemti, pavyzdžiui, scenarijaus rašymo. Mes Lietuvoje neturime scenaristų, jų mokykla nebeegzistuoja, nėra kam to gerai dėstyti. Nėra pas ką nueiti ir paprašyti padėti rašant scenarijų. Tai reiškia, kad turi perskaityti daug knygų ir pats mėginti kurti scenarijus. Tai yra bandymo metodas.
Kino teatro „Pasaka“ archyvas
Su kokiais sunkumais susidūrėte kuriant „Triukšmadarį“?
Susidūriau su visais įmanomais sunkumais: kaip toli yra tavo galimybės ir lūkesčiai, kaip su kiekvienu nauju žingsniu supranti kiek daug nemoki – kartu tai yra ir didžiulis akstinas daryti toliau. Iš pradžių man buvo sunku filmą matyti kadrais, pavyzdžiui, kad šį kadrą filmuosime šioje vietoje, kitą – kitur ir iš to sukursime istoriją. Norėjau viską daryti realybėje, gebėti pasakyti operatoriui, kur kokią lempą pastatyti, kad šviesa būtų tokia, kokios noriu. Kiekvienas žingsnis kartais darydavo nemalonių siurprizų. Reikėjo išmokti ką reikia kontroliuoti, o ko ne, išmokti mylėti tai, ko nesugebėjai sukontroliuoti – visi šie žingsniai man buvo moraliai sunkūs. Iš praktinės pusės su „Triukšmadariu“ ėjosi ganėtinai gerai. Nors niekada iki tol nebuvau rašęs scenarijaus. Tačiau pirmą kartą jį parašius, kino centras man suteikė finansinę paramą. Didžiulis Lietuvos pliusas yra tas, kad čia yra daug tuščios erdvės ir tiek daug potencialo – belieka tik daryti, daryti ir daryti.
Pirmasis tavo darbas „Triukšmadarys“ trumpametražis. Naujausias – taipogi. Kodėl renkatės šį žanrą?
Ilgo metro filmo nesukontroliuočiau. Visų pirma, jį padaryti trunka labai ilgai. Aš nerašau romanų, rašau noveles ir turiu išmokti tą novelę parašyti gerai. Aš žinau, kad geriau padarysiu kelis trumpametražius filmus ir tik po to galėsiu bandyti kurti ilgo metro filmus. Manau, kad reikia būti labai talentingam, kad sukūręs vos vieną trumpo metro filmą, imtumeisi didelės apimties darbo. Gali mėginti tai arba gali tiesiog prašauti. Būtų labai ambicinga niekada nerašius rašinėlio imtis kurti romano. Tad reikia iki to laiko parašyti daug rašinėlių.
Įkūnyti pagrindinius „Triukšmadario“ veikėjus pasikvietėte du žymius aktorius – Valentiną Masalskį ir Šarūną Puidoką. Kaip jie priėmė filmo idėją?
Aktorius Šarūnas Puidokas sutiko vaidinti dėl to, kad Valentinas Masalskis jau buvo davęs sutikimą. Pats V. Masalskis šią idėją priėmė palankiai dar ir dėl to, kad jis yra mokytojas. Kitų aktorių tikslas galbūt yra gerai atrodyti ekrane, rasti galimybę žybtelėti, o jo tikslas – perduoti klausimus. Jis nežino atsakymų ir neapsimetinėja visažiniu, klausia kas yra kinas, teatras, nes to nežino. Todėl V. Masalskis yra labai įdomus. Šis aktorius to paties reikalauja ir iš tavęs. Jis tave stato prie sienos ir sako: „išsikelk sau klausimus, nebijok pasakyti, kad nemoki to ar ano, ar kažko nežinai“ – jis yra geras mokytojas. V. Masalskis sutiko vaidinti filme, nes matė, kad esu nepatyręs ir matė, kad nors ir esant „žaliam“, vis tiek noriu kurti šį filmą.
Ko išmokote iš šių aktorių?
Visų pirma, išmokau kas yra vaidyba kine, kaip reikia dirbti su aktoriumi, kaip su juo kalbėti apie vaidmenį, kiek daug yra būdų vaidmeniui sukurti – tai yra tie dalykai, kuriuos sužinojus, jais nenori su niekuo dalintis. Tai – vertingos režisūrinės žinios, kurias kiekvienas turi susirasti, jeigu nori kurti kiną. Dažniausiai žinios ateina klystant – šito išmokau pirmiausiai. Visų antra, išmokau kas yra aktorius, kokia yra jo duona, kaip jis egzistuoja šitame pasaulyje ir komandoje.
„Sidabrinės gervės 2015“ apdovanojimai
„Triukšmadaryje“ kalbate apie skaudžią mokyklų tuštėjimo temą. Kodėl apie šią problemą pasirinkote kalbėti pasitelkiant humorą ir ironiją?
Kaip kitaip apie tai kalbėti, kai niekas nežino ką daryti tokioje situacijoje? Nėra jokio sprendimo, reikia arba gimdyti daugiau vaikų, arba uždaryti mokyklas, arba iš kažkur atsivežti tų vaikų. Tai yra problema. Dabar, kiek žinau, situacija stabilizuojasi, žmonės grįžta iš emigracijos. Tačiau tai yra amžina tipinė Lietuvos problema, tad iš jos belieka tik pasijuokti. Nėra reikalo dramatizuoti socialinės problemos, kai neturi jos sprendimo. Negalvojau daryti komedijos. Man patinka absurdas, jo elementai. Kuo rimčiau ketini ką nors gyvenime daryti, tuo daugiau to absurdo gyvenimas primeta. Situacijos rimtumas priklauso nuo pasirinkto požiūrio kampo. Mokyklų tuštėjimo temos gerai nepažįstu. Tačiau mano, kaip režisieriaus, pareiga yra nepasakyti, bet pastebėti tai, kas kitam galbūt prabėga pro akis.
Filmas pelnė tarptautinį įvertinimą. Ką jums, kaip jaunam kūrėjui tai reiškia?
Tai reiškia, kad turiu stengtis dar labiau. Tačiau tai kartu reiškia ir padidėjusią atsakomybę, nes tai pirmas kartas ir nežinai ar tas pirmas kartas nebuvo tiesiog laimingu atsitiktinumu. Galbūt sekantį kartą nebepavyks?
Kokią temą paliesi naujajame filme?
Naujo filmo tema iš esmės yra panaši į „Triukšmadario“ siužetą. Tėvas su sūnumi nori mirštančią motiną pervežti iš vienos palatos į kitą. Tad tėvas liepia sūnui nuvažiuoti paimti čiužinį ir jį pakeisti, kad mama nepragulėtų pragulų. Tuo metu, už palatos lango prasideda statybos. Norėdamas perkelti motiną į patogesnę ir tylesnę palatą, jis sužino, kad toji vieta yra blogesnė. Bėgdami nuo vilko, jie pataiko ant meškos ir ką tada jie daro? Kuriant šį filmą man norisi mažiau koncentruoti dėmesį į pačios istorijos pasakojimą, kas buvo „Triukšmadaryje“, o vietoje to akcentuoti pačią būseną. Tos penkiolika būsenos minučių, leis pradaryti bet kurios Vilniaus ligoninės palatos duris ir stebėti šią situaciją iš šalies.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Ieva Raudeliūnaitė