„Pietinia kronikas“ – lariokų kartos filmas (apžvalga)

2016-aisiais pasirodęs originalia šiaulietiška 90-ųjų tarme parašytas Rimanto Kmitos bildungs-popromanas „Pietinia kronikas“ tapo tikru literatūriniu sprogimu. Nuotaikinga, lengvai skaitoma, tačiau gylio nestokojanti istorija apie moksleivio Rimanto brandą miegamajame Šiaulių rajone laukinio kapitalizmo laikais sužavėjo tiek tuos, kurie išgyveno 90-uosius, tiek tuos, kurie tam buvo dar kiek per jauni. Romanas išrinktas metų knyga, ne kartą kartojant tiražus jo kopijų skaičius įkopė į retai lietuvių autorių pasiekiamą penkiaženklių skaičių zoną.

Panašu, jog šiemet ekranus pasiekusi romano ekranizacija – režisieriaus Igno Miškinio filmas „Pietinia kronika“ – taps tokiu pačiu, tik jau kinematografiniu sprogimu. Vos pasirodęs jis jau sumušė visus filmų premjerų savaitgalio Lietuvoje rekordus, toli nušlavęs „Titanikus“, „Avatarus“ ar tuos animacinius filmus, kurie Lietuvoje visuomet surenka daugiausiai pinigų, nes į juos savo gimdytojus tempiasi vaikučiai. Tačiau visi žino, jog populiarumui ir sėkmei ne visuomet būtinas geras filmas. Kaip gi yra šiuo atveju?

Rimanto Kmitos kūrinio ekranizacija, atrodo, buvo neišvengiama, juk ją autorius savotiškai užprogramavo paties romano puslapiuose. Skaitome: „Įvažiuojam į stotį. Nu ką, stalones i vandamai, žiekiat, Šiauliai! Va čia i turietų vykt‘ jūsų filmų veiksmas. Žinuokit, jaučiuos taip, lygtais būč‘ jumis į gimtinę parvežęs. Įtempkit ausis! Šiaulyns. A girdžiat? Ne? Da sykį – Šaolins! Tai va, esat čia saviakai, jauskitės kai namuose!“ (R. Kmita „Pietinia kronikas“, Vilnius: Tyto alba, 2016, p. 16).

Tačiau labai netikėta buvo išgirsti tuos pačius žodžius, skambančius iš kino ekrano. Neseniai romaną skaičiusį ar gerai jį prisimenantį žiūrovą Igno Miškinio filmas gali kiek išgąsdinti – filmo pradžioje jį užgriūva lavina pagrindinio veikėjo – Rimanto (akt. Džiugas Grinys) – vidinių monologų, kurie yra tiesioginės romano citatos. Nejučia pradeda kirbėti mintis – nejaugi filmo kūrėjai nuėjo lengviausiu keliu ir žiūrovui pateikė garsinę knygą su vizualizacijomis? Nejaugi visų šių monologų nebuvo galima perteikti vizualiniu būdu? Juk susirinkome čia žiūrėti filmo!

Nuraminsiu – šis išgąstis tik trumpalaikis. Atsikračius gausios pirminės ekspozicijos, supažindinus su 90-ųjų varkėmis ir paniatkėmis, vidiniai monologai traukiasi į antrą planą, o ekranas vietą užleidžia tiesioginiam jaunuolių – regbininko Rimanto, keistomis idėjomis kunkuliuojančio jo draugo Mindės (akt. Robertas Petraitis), „geros mergaitės“ Monikos (akt. Digna Kulionytė) ir menininkės Jurgos (akt. Irena Sikorskytė) – bendravimui ir santykiams. Ir čia jau galime pagirti filmo scenarijaus autorę Eglę Vertelytę (taip pat filme atlikusią bibliotekininkės vaidmenį).

Taip pat rekomenduojame

Siaubo filmai. Top 7

Vaizduojant herojų santykius leista sau saugiu atstumu nutolti nuo knygos medžiagos, įterpti naujų, tačiau vertingų scenų, sukurti ar išryškinti, kokį papildomą konfliktą, labiau suveržti santykių trikampio kampus. Galima net sakyti, jog filmo kūrėjai čia patobulino knygos medžiagą, filme į Rimanto ir jo draugų santykis įsitraukiame, dėl jų išgyvename, už vieną ar kitą „komandą“ sergame labiau nei skaitydami romaną. Ir visa tai padaryta nepametant knygos ir jos herojų dvasios, tad net ir ištikimas knygos gerbėjas turėtų likti ne tik nustebintas, bet ir patenkintas galutiniu rezultatu.

Žinoma, visas šis kino scenarijus taip pat tebūtų likęs knyga, jei nei puikiai surinkta filmo aktorių komanda. Geras aktorius net prastą dialogą gali paversti įtikinančiu, o čia norisi pasidžiaugti, jog pastarojo meto lietuviški filmai („Rūpintojėlis“, „Gardutė“ etc.), taip pat ir „Pietinia kronikas“, pasižymi ne tik įtikinančiais dialogais, bet ir įtikinamai juos pateikiančiais aktoriais. Ko jau ko, o jų, atrodo, augančiai Lietuvos kino industrijai ateityje tikrai nepritrūks.

Esmine filmo dalimi tapo garso takelis – juk 90-ieji neįsivaizduojami be perrašytų kasečių, kurių vienoje pusėje galėjo slėptis „meditacinė“ Enigma, o kitoje – kokie pikti ir plaukuoti metalistai. Originalias kompozicijas filmui kūrė kompozitorius Vytis Puronas, jas, kaip ir dera, jau spėjęs išleisti ir kasete, tačiau filmo kūrėjai sugebėjo gauti teises naudoti daugybę to meto dainų, ne tik vietinių atlikėjų kaip BIX, „Foje” ar SEL, bet ir importinių – „Culture Beat“, „Enigma“, „Dr. Alban“, „Metallica“, „Technotronic“ ir kiti.

Spėju, jog „Pietinia kronikas“ tarp lietuviškų filmų bus sumušęs ir pinigų, paklotų už muzikos teises, rekordą. Bet tai tikrai atsipirko – atpažįstamos dainos tapo integralia scenarijaus dalimi, net kai kurių scenų, ypač komiškų, pagrindine ašimi. Galiausiai, be originalaus, atpažįstamo garso, vargu, ar kelionė laiku į 90-uosius taip įtrauktų.

Kelionės laiku motyvas filmui dera. Jis regėti ir filme vizualiai (operatorius Narvydas Naujalis). Ekrane siekta atkurti to meto VHS kasečių estetiką, tai daryta ir iš praktinių paskatų – į filmą gausiai inkorporuota archyvinė vaizdo medžiaga. O pasitelkus kino magiją jauni šiandienos aktoriai ekrane atsidūrė prie prieš tris dešimtmečius, kai dar gimę nebuvo, nufilmuotų savo bendraamžių. Ko tau ne laiko mašina! Užsimaskuoti šiems aktoriams-laiko keliautojams padeda puiki filmo dailė – kostiumai ir rekvizitas. Gausiai jungti archyvinius ir naujai filmuotus kadrus buvo drąsus ir bent tokiu mastu lietuviškuose filmuose neregėtas sprendimas. Nors vietomis šiandienos aktoriai kiek per ryškiai išsiskiria archyvinėje medžiagoje, bet bendras efektas labai geras, o kai kurios scenos išdirbtos tiesiog nuostabiai (pvz., BIX koncertas).

Laiko mašina filmas tampa ir daugeliui žiūrovų. Pastebėjau, jog skirtingų draugų ar pažįstamų paklausus nuomonės apie filmą, dažnai sulaukdavau ne tiek nuomonės apie jį, kiek nuomonės ir prisiminimų apie filme rodomą laikotarpį. Nenuostabu, kaip knyga, taip ir filmas – regioninis, šiaulietiškas „Pietinia kronikas“ su savo tarme ir mažai kam Lietuvoje suprantamu regbiu, atliepia gerokai platesnes visos 90-ųjų kartos patirtis. Juk daug kas turėjome savo „arklides“, paniatkes, muziką ar gal net kokį regbio pakaitalą. O jei ko ir trūksta, tai pirmosios meilės ir pirmieji išsiskyrimai tikrai visiems bus pažįstami.

Jei reikėtų „Pietinia kronikas“ palyginti su kokiu kitu lietuvišku filmu, tai be abejo būtų Raimundo Banionio „Vaikai iš „Amerikos viešbučio“ (1990). Kaip kadaise R. Banionis kine užčiuopė, įprasmino sovietinės Lietuvos hipių kartos patirtis, taip „Pietinia kronikas“ įamžino kitą, lariokų Lietuvos kolektyvinę atmintį. Tikiu ir tikiuosi, jog šis filmas pasirodys toks pat ilgaamžis kaip ir R. Banionio kūrinys.

Visgi kritiškai žiūrint į laikotarpį ir filmą supranti, jog ta „Pietinia kronikas“ laiko mašina yra nežymiai brokuota, gal šiek tiek apdujusi nuo nostalgijos ir romantizmo kuro, kuriuo yra varoma ir kurį noriai kursto treningais pasipuošę kino teatrų lankytojai.

Kai pagalvoji, filme sunku pajusti pakampėmis besimėtančių plastikinių maišelių su klijais kvapą, burnoje pajusti kraujo skonį, mat kokiam 90-ųjų treninginiui pasirodė, kad tavo plaukai per ilgi, rūbai per keisti, ar [įrašykite savo]. Atmintis – toks keistas dalykas. Ji nėra patikima, juolab kolektyvinė atmintis. Apie laikotarpį būtų galima sukurti ir daug tamsesnį, rūstesnį kino filmą, ir jis nebūtų neteisingas, greičiau – atvirkščiai, būtų arčiau tiesos, tik vargu, ar jis būtų taip gausiai žiūrimas. Juk būtent lengvesni pramoginiai, o ne sudėtingesni, sunkesni kūriniai dažniausiai ir tampa plačiau atpažįstamomis atminties vietomis.

Linkiu, jog Lietuvoje apie 90-uosius būtų sukurtas ir toks tamsesnis ir baugesnis kino filmas, kurį žiūrint treningais ir beprasmiu smurtu nesinorėtų džiaugtis. Juk filmų mums reikia visokių.

„Pietinia kronikas“ tokia kolektyvinės atminties vieta manau tikrai taps. Tai visapusiškai puikiai išdirbtas pramoginis lietuviškas filmas, kurį kuriant nevengta ir drąsių, mums dar neįprastų ar retai ekrane išvystamų sprendimų. Nors vargu, ar jis atskleis kokią gilesnę filosofinę prasmę nei „gyvenims yr debils“. To pramoginiam filmui visiškai užtenka, tad visiems rekomenduoju jį pažiūrėti. Juk pagalvojus, prieš kokius 15-30 metų gerų pramoginių lietuviškų filmų praktiškai neturėjome, o gyvenimas vis dar buvo „debils“.