Ko gero, daugelis sutiktume, kad 2020-ieji nėra lengviausi iš visų mūsų jau nugyventų metų. Istorikai neretai juos lygina su 1918–1920 metų ispaniškojo gripo epidemijos, o kartais ir 1929–1932 metų JAV Didžiosios depresijos laikotarpiu.
Taip jau sutapo, kad ankstyvojo kino festivalį „Pirmoji banga“ pradedantis filmas „Dvi sekundės“, sukurtas 1932 metais JAV, kone alsuoja visišką dugną pasiekusios Amerikos liaudies depresija ir neviltimi. Šie metai buvo sunkiausias Didžiosios depresijos laikotarpis, nes jau trejus metus iš eilės valstybės ekonomika išgyveno kone laisvo kritimo būseną. Trys iš eilės konservatyvūs – respublikonų – prezidentai nesugebėjo sukontroliuoti galią prarandančios rinkos. 1929–1933 m. prezidentavęs Herbertas Hooveris viešai skatino žmones „suktis patiems“ ir padėti kaimynui bėdoje. Valstybė buvo bejėgė.
Negana to, tokia situacija pasinaudojo ir nusikalstamas pasaulis, kurio aukso amžius buvo būtent Didžioji depresija. Garsusis Al Caponė labiausiai šėlo 1929–1932 metais. Visoje šalyje iškilo ištisi benamių palapinių miesteliai, prezidento „garbei“ pavadinti Huverviliais, o 1932-ųjų birželį, kai Pirmojo pasaulinio karo veteranai išėjo į Vašingtono gatves protestuoti reikalaudami karininkų atlygio, Hooverio administracija juos pasitiko ašarinėmis dujomis ir lazdomis. Metų pabaigoje 40 procentų JAV bankų bankrutavo. Lyg to būtų negana, 4-asis dešimtmetis buvo itin sausringas ir smėlio audros negailėjo ūkininkų derliaus. Nieko nuostabaus, kad šalies gyventojus iš nevilties apėmė depresija ir pyktis.
1932-ieji: garsinis kinas galutinai išsivaduoja iš nebyliojo tradicijų
Tokiomis sąlygomis iš JAV kino industrijos sunku daug tikėtis, bet būtent 1932-aisiais didžiųjų studijų filmai patyrė reikšmingą kokybinį šuolį. Nors garsinis kinas atsirado dar 1927 metais, technologiniai garsinio kino problemų sprendimo lūžiai pasimatė tik 1932-aisiais. Žiūrint „Vitaphone“ garsinės sistemos filmus iš 1931 ir 1932 metų, garso kokybės skirtumas akivaizdus. O ir scenografija, ir aktorių vaidyba pamažu palieka nebyliojo kino tradicijas bei įgauna savą natūralios vaidybos identitetą.
„Dvi sekundės“, panašiai kaip ir kiti režisieriaus Mervino Lerojaus (Mervyn LeRoy) bei superžvaigždės aktoriaus Edwardo G. Robinsono to laikotarpio filmai, pateko į sunkius JAV, bet daug žadančius Holivudui laikus. Hayso kodas (griežta jautrių temų cenzūra) įsigalėjo vidury 1934-ųjų, taip kone drastiškai ištraukdamas nusikaltimų, sekso ir nevilties temas iš pokrizinės Amerikos kino. Dvejus trejus metus iki tol pigūs, bet emociškai stiprūs ir kompromituojantys filmai kas savaitę sukosi kiekviename kino teatre. Tuomet didieji kino industrijos šulai dirbo dvigubai ar trigubai nei anksčiau (ir vėliau), kepdami filmus be atokvėpio. M. Lerojus vien per 1932-uosius režisavo net 6 filmus, o E. G. Robinsonui tai buvo vienas iš keturių vaidmenų per metus. Visuose jis vaidino pagrindinius personažus.
Aktoriaus meistrystė – nuo mafijozo iki naivaus romantiko
E. G. Robinsonas filme „Dvi sekundės“ visiškai atskleidžia savo talento galimybes. O ir sudėtingas laikotarpis (bei siužetas) prisideda prie emocinių vingių gausybės. Gan vėlai pradėjęs karjerą Robinsonas labiausiai išgarsėjo 1931-ųjų filme „Mažasis Cezaris“ (Little Caesar), dėl kurio pelnė mafijos pasaulio atstovo tipažą, be kurio šiandien ir neįsivaizduojamas. Per savo karjerą jis sukūrė galybę kriminalinių vaidmenų. Vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, film noir žanro augimas tik padėjo jam įsitvirtinti kino industrijoje, kur be šešėlių, tamsos, skrybėlių ir užanty paslėptų revolverių neapsiėjo nė vienas šio žanro filmas. Deja, studijos, pasikliaudamos savo sukurtu tipažu, retai suteikdavo progą Robinsonui parodyti savo įvairiapusį talentą. Tik kiek daugiau nei ketvirtis visų jo filmų nėra kriminaliniai, ir didžioji dauguma jų yra iš vėlesnio, jau žilstelėjusio aktoriaus gyvenimo laikotarpio.
Beje, kaip teigia ir pats aktorius, jo išvaizda (neatitinkanti stereotipinio Barbės Keno standartų) neleido jam vaidinti pagrindinių vaidmenų romantiniuose filmuose. Tik dėl savo užsispyrimo ir talento jis tapo neblėstančia kino žvaigžde. Pirmas svarbus jo vaidmuo, išlipus iš mafijos tipažo, buvo romantikos ir meilės ieškantis naivusis Džonas Alenas „Dviejose sekundėse“. Nors filmas niekad nesulaukė kritikų pripažinimo ir iki šiandien nesulaukia bent padorios filmo restauracijos, čia Robinsonas, vienas geriausių JAV aktorių, suvaidina emociškai intensyviausias savo karjeros scenas. Nuo pat tos sekundės, kai jo personažas pasiduoda mylimos moters dominavimui, iki pat filmo pabaigos sunku atplėšti nuo jo akis. Po garsiosios jo finalinės kalbos sunku patikėti, kad už vaidmenį jis nepelnė jokių nominacijų ir apdovanojimų. Stebina tai, kad Robinsonas, būdamas žymia kino žvaigžde, apskritai iki pat 1942-ųjų negavo jokių apdovanojimų.
Kino kritikas Mickas LaSalle’as mini, kad žiūrėdamas baigiamąją gynybinę Robinsono personažo kalbą prieš jį myriop teisiantį teisėją negalėjo nepatikėti jo vaidyba. Visą laiką išlikdamas savimi, savo mimika, žodžiais ir veiksmais jis itin išraiškingai perteikia baimę, abejones ir skausmą: „Jokia kita kino žvaigždė neatrodė kaip Robinsonas, jis buvo nuostabus.“ Taip, jis niekad nepretendavo į vaidmenis, reikalaujančius Gary Cooperio, Cary Granto ar net Humphrey Bogarto, bet lygiai taip pat jam skirtų vaidmenų niekas kitas negalėjo suvaidinti geriau už jį.
Filmo „Dvi sekundės“ seansas neabejotinai pirmas Lietuvoje. Nepelnytai pamirštas „Warner Bros“ studijos archyvuose, per pastaruosius 30 metų tik kartą rodytas Europoje. Ko gero, dėl netipinio E. G. Robinsono personažo, o gal tiesiog dėl itin sudėtingai gaunamos filmo kopijos nepatenkantis į žymiojo aktoriaus retrospektyvas bei iki Hayso kodo sukurtų filmų peržiūras. Itin retas ir pamačius sunkiai pamirštamas.
Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ rugsėjo 17–20 dienomis vyks Vilniaus kino centre „Skalvija“, o rugsėjo 25–27 dienomis žiūrovų lauks Kaune, kino centre „Romuva“. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos.