Levo Žiriakovo nuotrauka
Vyrauja nuomonė, kad kino kūrėjai yra be galo užsiėmusios asmenybės ir susitikimus su jomis dera planuoti prieš mėnesį, o vėliau teliks keletą kartų iš naujo sutarti laiką ir vietą dėl netikėtai užplūdusių reikalų lavinos. Tačiau supratau, jog tai tėra tik mitas, kadangi susitarti susitikti su režisiere Agne Marcinkevičiūte užteko poros skambučių ir galiausiai aš buvau ypač svetingai sutikta su torto gabalėliu ir kava jaukioje jos namų aplinkoje. Čia ir pradėjome pokalbį apie lietuvišką detektyvinę juostą „Vardas tamsoje“ dar prieš premjerą, kuri įvyks šių metų spalio 10 dieną.
„Vardas tamsoje“ yra pirmasis detektyvinio žanro filmas, sukurtas per pastaruosius dvidešimt penkerius metus Lietuvoje. Kas pastūmėjo Jus atgaivinti šį žanrą?
Mano tikslas nebuvo griebtis būtent šio žanro, man tiesiog labai patiko Renatos Šerelytės romanas. Ir taip jau atsitiko, kad pastarasis yra detektyvinis, t.y. turintis detektyvinę siužetinę liniją. Su R. Šerelytės kūryba susipažinau dar studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Baigiau Tarybinę mokyklą, o į akademiją įstojau, kuomet Lietuva jau buvo atkūrusi nepriklausomybę. Taigi čia buvo dėstoma apie man dar nežinomus rašytojus ir jų knygas. Galima sakyti, teko dalį lietuvų literatūros istorijos mokytis iš naujo. Dėstytoja A. Martišiūtė papasakojo apie Kunčiną, egzodo literatūrą, apie kurią mes, studentai, nebuvome girdėję. Tuomet prasidėjo ir domėjimasis šiuolaikine lietuvių literatūra. Pradėjau skaityti J. Skablauskaitės, taip pat R. Šerelytės kūrinius…
Kada pradėjote kurti filmą pagal minėtos rašytojos knygą?
Romanas buvo išleistas 2004 m., o scenarijų parašiau 2005 m. Tuomet paskambino Živilė (prodiuserė Ž. Gallego, – aut. past.) ir paprašė leisti jį paskaityti. Pasirodo, su ja susisiekė viena prodiuserė iš Lenkijos ir pasiūlė kurti kokio nors romano koprodukciją. Paskaitę scenarijų, iš manęs jį nupirko ir bandė ieškoti nedebiutuojančio režisieriaus, kadangi būtų buvę galima teikti paraišką dėl ženkliai didesnio finansavimo. Tačiau nieko neradę, pasiūlė man pačiai režisuoti filmą. Taigi kartu su Živile 2009 m. pradėjome vystyti projektą, o finansavimą gavome tik 2012 m.
Iš kur gavote finansavimą Jūsų projektui?
Iš Kultūros ministerijos finansavimo gauti negalėjau, kadangi esu pilnametražaio filmo debiutantė, o tokius debiutantus remia Kultūros rėmimo fondas, o jis daug pinigų nedavė. Lyg teigiama: „Sukis, kaip nori“. Kadangi esi debiutantas, niekas nenori pernelyg rizikuoti. Niekas nežino, kaip tau seksis, ir koks bus rezultatas. Todėl, mieli debiutantai, rinkitės tinkamą temą, kad veiksmas vyktų viename kambaryje, dekoracijos būtų tik pora torto gabalėlių, šaukšteliai ir šokoladas. Tokiu atveju tu gali išsiversti su tokiu kiekiu pinigų. Tačiau juk mūsų filmas yra istorinis. Veiksmas vyksta 1980 m., pačioje socializmo brandoje, bei neapibrėžtu laikotarpiu, nuo daugmaž 1995 m. iki dar neįžengiant į naują tūkstantmetį.
Tuomet turbūt teko improvizuoti, kuriant dekoracijas, drabužius?
Turėjome puikią kostiumų dizainerę N. Keršulytę, kuri kone už nulį litų sugebėjo aprengti visus aktorius.
Levo Žiriakovo nuotrauka
Kokiais kriterijais remiantis pasirinkote aktorius? Ar nebuvo sunku prikalbinti ekrano senbūvę N. Varnelytę?
N. Varnelytė yra mano pažįstama. Ji iškart sutiko filmuotis, kadangi tai labai sudėtingas vaidmuo, už kurį verta dirbti pusvelčiui, norint atsikratyti televizijos sukurto įvaizdžio. Jau tuomet, kai tik prakalbome apie filmo įgyvendinimą ir kad filmą režisuosiu būtent aš, N. Varnelytė jau dalyvavo šiame procese (2010 m.).
Kokia atmosfera vyravo filmavimo aikštelėje?
Kiekvienam žmogui atmosfera juk vis kitokia. Aš galiu kalbėti tik apie savo atmosferą, kuri buvo aplink mane. Mačiau, kad visi ramiai, nekonfliktiškai sprendžia iškilusias problemas, be didelių prastovų. Pavyzdžiui, netikėtai pasninga arba kažkam reikia išvykti… Iš mano perspektyvos, tai buvo kompromisų darymo metas.
Filmavimo darbuose dalyvavo daug savanorių. Kaip sugalvojote surengti šią atranką?
Apie savanorius daugiau galėtų papasakoti Živilė. Ji vykdė atranką. Živilė nemažai kino entuziastų pažinojo iš „Kino pavasario“, kuriame šie savanoriavo. Kai kuriuos žmones įsidėmėjo ir išlaikė jų kontaktus. Šiems jaunuoliams prodiuserė pasiūlė išbandyti jėgas kaip režisieriaus, dailininko, kostiumų dizainerio asistentais. Vis dėlto nei vienas savanoris nepabėgo ir nuoširdžiai dirbo už nulį litų septyniolika pamainų, kurios truko maždaug mėnesį.
Kokią nuspėjate detektyvo žanro ateitį Lietuvoje, pasirodžius Jūsų filmui?
Na, aš kaip režisierė, skirtingai nei meno kritikai ar kokie meno politikos formuotojai, nelabai galiu nuspėti, kadangi nežinau, ką kiti kūrėjai veikia. Aišku, būtų įdomu žinoti. Galėtų eiti koks mėnesinis biuletenis su koncentruota, apibendrinančia informacija apie kino naujienas. Aš, galima sakyti, šaudau iš tuščio. Netgi nenustebčiau, jei atiduočiau tokį pat scenarijų, kaip kas nors kitas. Nes aš veikiu tik savo buto ribose ir visiškai nežinau, ką veikia kiti. Aišku, būtų gerai žinoti, kad nesidubliuotų ir panašiai. Vis dėlto, kai, tarkime, paskelbiamas istorinio filmo konkursas, visi daro, bet niekas kažko ypatingo ir nepadaro. Gal dėl to, kad tokie menininkai nekuria iš dūšios. Apskritai kalbant, man neaiškus kino politikos formavimas Lietuvoje ir kaip tame procese sudalyvauti, bet jeigu Tėvynei reikia padėti, aš visada stengiuos atlikti savo pareigą. Kaip, pavyzdžiui, vesti pamokėles vaikams… Prieš kelerius metus Meno kūrėjų asociacija parašė projektą, anot kurio, du šimtai keturiasdešimt menininkų, dalyvavusių specialiuose kursuose, dvejus metus turėjo vesti pamokas penkiose mokyklose. Dalyvaudama pamačiau, jog tai tikrai įdomu, ir kad meninininkai turi galimybę tobulinti, keisti švietimo sistemą. Atsimenu, kad Bartkuškyje parodžiau „Vardas tamsoje“ filmo pirmąjį anonsinį filmuką. Visi žiūri… Po to nustebę klausia: „O tai čia lietuviškas filmas?“. Klasė dešimtokų tik tuomet suprato, kad Lietuvoje taip pat yra kuriami filmai.
Levo Žiriakovo nuotrauka
Jūs surengėte išankstinę filmo peržiūrą, kurioje dalyvavo įvairaus amžiaus grupių ir skirtingos lyties atstovų. Ką sužinojote, išbandę šį užsienyje paplitusį metodą?
Anketoje buvo punktas, kuriame reikėjo pažymėti, ar rekomenduotumėte šį filmą savo pažįstamiems. Taigi sulaukėme tik vieno neigiamo atsakymo.
Su kokiais sunkumais susidūrėte kurdama filmą?
Filmavimo aikštelėje nuolatos yra sunkumų, su kuriais reikia susidoroti. Galiu tik pasidžiaugti, kad aš pakankamai lengvai pakeliu stresą, nemigą. Kuriant „Vardą tamsoje“ pradėjo streikuoti skrandis. Atnešė man kažkas vaistų nuo streso, o aš ir nustebau, kad streso lyg ir nejaučiu, bet organizmas vis dėlto reaguoja.
Kokie Jūsų ateities planai? Galbūt jau dabar kažką kuriate?
Šiuo metu montuoju dokumentinį filmą apie labai įdomią asmenybę J. Skablauskaitę.
Ačiū už pokalbį!
