Fotografė Vytautė Ribokaitė
Rugsėjo 8 d. Vilniuje ir Kaune prasidės ankstyvojo kino festivalis – Europos šalių kino forumo „Scanorama“ satelitinis renginys – „Pirmoji banga“. Festivalio iniciatorius Aleksas Gilaitis šį renginį įvardija kaip šansą pažinti XX a. pradžios kiną, kuris Lietuvoje vis dar nepakankamai rodomas. Kaip ir šio periodo kino era taip ir festivalio programa sudaryta iš nebylaus ir garsinio kino filmų, kuriais siekiama aprėpti kuo įvairesnį žanrų ir nacionalinių kino mokyklų spektrą. A. Gilaitis „Pirmąją bangą“ apibūdina kaip itin reikalingą festivalį ir pats rekomenduotų pamatyti visus programos filmus, juolab kad jų pirmą kartą vyksiančio renginio programoje tik aštuoni. Festivalio iniciatorius juokauja, kad toks festivalis jam, kaip žiūrovui, būtų jėga, taigi bandome paklausti – kodėl?
Iki kino festivalio „Pirmoji banga“ pradžios liko vos kelios dienos. Kaip vyko pasiruošimas jam, ar daug žmonių dirbo su Jumis?
Su archyviniu kinu norėjau dirbti jau ne pirmus metus, tik galbūt nepakankamai turėjau ryžto, taip pat nedažnai buvau Lietuvoje, tad kontaktų toje srityje irgi nebuvo. O dabar taip atsitiko, kad pakalbinau porą draugų, ar įmanoma kažką padaryti, ir, kaip sakant, užsivedė varikliukas ir nebuvo kelio atgal. Labai sunku pasakyti, kas yra „Pirmosios bangos“ kūrybinė komanda. Yra daug žmonių, kurie padeda, remiamės į „Scanoramą“… Yra pora žmonių, su kuriais kilus klausimų konsultuojuosi, bet dar nelabai jaučiu, kas ji.
Festivalio „Pirmoji banga“ archyvas
Keliais žodžiais apibūdinkite „Pirmosios bangos“ kino festivalį. Kokie svarbiausi jo akcentai?
Visų pirma, kaip sako ir pats festivalio pavadinimas, tai – ankstyvojo kino festivalis. Nors kartu – tai ir labai platus terminas, kuris nelabai ką pasako. Mano akyse ir galvoje tai labiau tarpukario kinas. Taip nutiko, kad vienas festivalio programos filmas yra „darytas“ per karą, o kiti –tarpukario filmai.
Kokie buvo pagrindiniai šio festivalio programos filmų atrankos kriterijai?
Kad būtų pilnametražis, vaidybinis, na, ir sukurtas tuo laikotarpiu. Kadangi tuo metu buvo nedaug filmų ir tai apskritai, festivalio laikas limituotas, norėjosi, kad būtų kuo įvairiau – kiekvienam filme būtų kuo daugiau skirtingų dalykų.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kaip vyko šis darbas: ar atrinkti filmai buvo ankstesni Jūsų paties favoritai, ar buvo atrinkti ruošiantis būtent šiam festivaliui?
Buvo atrinkti šio festivalio programai. Bet tą didžiulį filmų sąrašą atrankai paruošiau jau praėjusiais metais – tai buvo apie 100 filmų… Sudariau jį pagal tam tikrus savo kriterijus, susitelkdamas į tarpukario periodą, neperžengiant laikotarpio ribos, atkreipiant dėmesį į filmų režisierius. Tai jau vyko su tam tikra idėja, kad tai bus festivalis, peržiūros. Dar nebuvo aišku, kaip tai atrodys, tačiau reikėjo viską peržiūrėti ir rasti kažką gero. Taigi su keliais draugais tuos filmus tiesiog žiūrėjome ir ieškojome, kas galėtų būtų žiūrima ir, svarbiausia, skirtinga.
Užsiminėte apie filmų vertinimo kriterijus. Kokie jie buvo XX a. pradžios kinui?
Visų pirma, tai turi būti geras filmas. Žiūrėdamas filmus, sau ir savo komandai sakiau, kad iš pradžių kriterijus vienas – kad žiūrėčiau ir man patiktų. O po to svarbu atsižvelgti į tai, iš kur, kokio žanro, kad nesikartotų. Svarbu buvo įvairumas ir gero filmo paieškos – pro asmeninę, žinoma, labai subjektyvią prizmę.
Aleksai, o kaip susiformavo Jūsų asmeninis ankstyvojo kino suvokimas?
Prieš atsakydamas noriu pažymėti, kad mano požiūris į kiną – tai tik viena, šio festivalio filmus atrinkome keliese (kiti du žmonės, kurie taip pat dalyvavo atrankoje, yra semiotikai). O pats esu baigęs kino prezervaciją – kino archyvistiką. Su nebyliu kinu jau ne pirmus metus turiu artimą santykį – tai mano sfera, į kurią esu susitelkęs. Ir aš labai nedaug žiūriu, kas yra už tų rėmų ribų.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kyla klausimas: ar svarbios ankstyvojo kino ištakos norint suvokti naujausius šiandienos kino filmus?
Aš nesakyčiau, kad šiuolaikinio kino žiūrovai – tie, kurie nežiūri, nežino kino ištakų, to istorinio periodo – nesupranta kino. Jie turbūt jį suvokia lygiai taip pat kaip aš ar bet kuris kitas. Bent jau iš mano perspektyvos, kiek pats pažįstu, ypač nebylaus, vėlyvojo nebylaus, ankstyvojo garsinio kino, kurio matęs esu labai daug, kažkokios didžiulės perskyros tarp ankstyvojo ir šiuolaikinio kino netgi nėra. To ir nesakyčiau – tai labai panašu. Sakyčiau, kad nereikia bijoti ankstyvojo kino periodo kaip lėtesnio, senesnio, kažkuo tai kitokio. Nereikia bijoti, kad tu jo nesuprasi, nes esi pratęs žiūrėti šiuolaikinį kiną. Ten ir efektų tiek pat, tik jie kitokie.
Manote, kad šiuolaikinis žiūrovas to laikotarpio kino bijo?
Ne visi. Galbūt tie, kurie ateis į šį festivalį, labiausiai jo ir nebijo. Bet pažįstu ir žinau nemažai žmonių, kurie žiūri tik tą komercinį šiuolaikinį kiną. Ir jiems daug sunkiau parduoti, tarkime, klasikinį kiną – jiems atrodo, kad tai ne jiems, kad tam kinui kažko trūksta, jis migdo ar panašiai. Nors, sakyčiau, kad taip būti neturėtų.
Ar festivalio „Pirmoji banga“ tikslas yra pritraukti ir šį žiūrovą?
Aš nelabai galvojau, kas ateis. Dar nežinau, kokios auditorijos tikėtis. Man svarbiausia duoti šansą. O jau tu ateisi ar ne – tavo pasirinkimas. Bet man atrodo, kad tas kino periodas šalyje, šiuo atveju Vilniuje ir Kaune, yra nepakankamai rodomas.
Kaip manote, ar Lietuvoje esame susipažinę su kino istorija?
Man atrodo, kad taip. Kiek žinau, Vilniuje ar Kaune rengiamos įvairios retrospektyvos, festivalių irgi netrūksta, taigi bent jau galimybės susipažinti su kinu iš įvairių pusių čia tikrai geros. Tačiau ne paslaptis, kad visur kitur jau truputį liūdniau. Bet, kaip sakant, jei nori, tai visada rasi. O ar ieškosi – čia klausimas.
Tačiau XX a. pradžios kino festivalių Lietuvoje nėra daug, galbūt turime tik atskirų seansų, retrospektyvų. Tačiau daug jų, mano manymu, vėl… Rodomas kino laikotarpis (70−80-tieji), kuris siejasi su nostalgija, dalis žiūrovų vis dar gali atsiminti, kad tuos filmus matė, kai buvo vaikai, ir tai jiems sukelia labai didelę emociją. O į laikotarpį, kuomet jau sunku rasti žmogų, kuris tada buvo gyvas, atrodo, yra žiūrima truputį pro pirštus.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kokie, Jūsų manymu, išskirtiniai XX a. pradžios kino bruožai?
Šiame periode, kurį „Pirmoji banga“ ir atstovauja, mane labiausiai žavi nebylaus kino sankirta su ankstyvuoju garsiniu kinu. Nebylaus kino, kuris, sakyčiau, yra daugiau bylus nei nebylus, teatrališkumas, performatyvumas, kiekvienas jo seansas yra kitoks. Iš tikrųjų tu negali pamatyti to paties filmo antrą kartą. Nebyliajame kine, kuris turėtų būti rodomas su gyvu akompanimentu, visada būna kitaip, garsas visada kažkoks kitoks. O kitu atveju, jeigu filmas rodomas iš juostos, kas taip pat toks archyvinio kino dalykas (festivalyje iš juostos rodysime tik vieną filmą), jos naudojimas, dėvėjimasis, kitimas „su laiku“ taip pat yra to performatyvumo momentas, kuris neleidžia rodyti to paties filmo dar kartą. Apskritai, ta kontekstinė informacija, kuri yra šalia turinio informacijos, visada kinta. Taigi, kalbant nebūtinai tik apie tą periodą, archyviniame kine man tai labai žavu.
O pačiam šiandien netrūksta nebylaus kino?
Geras klausimas… Šiaip man netrūksta, nes nebylaus kino laikotarpiu jų tikrai buvo daug ir dar galybės jų nesu matęs. Tai tikrai yra ką žiūrėti ir kur tobulėti. Praktiškai tai ir žiūriu. Modernaus nebylaus kino – pavyzdžiui, filmo „Artisto“ – nelaikau geresniu už tą vidutinį nebylaus kino laikotarpio filmą. Daugelį jų tiesiog įdėčiau į krūvą.
Ar skiriasi XX a. pradžios kino filmų temos nuo šiandienos kino?
Forma būna kitokia, bet temos net stebinančiai tos pačios ir aktualios šiuolaikiniam gyventojui. Atsakant į šį klausimą, geriausias pavyzdys būtų filmas „Velnio adata“, kuris bus seniausias festivalyje. Jis apie priklausomybę narkotikams. Pagrindinis personažas – narkomanas, kuriam sunku, kuriam reikia eiti į reabilitacijos centrą. Ta problema vis dar opi ir net dabar pavaikščiojus po Vilnių, Sodų gatvę, nelabai skiriasi.
Ar „Pirmosios bangos“ programos filmai yra sulaukę didelio tarptautinių kino festivalių dėmesio?
Ne visi. Keletas iš jų to dėmesio sulaukė tikrai nedaug ir dėl to man labai gaila. Pavyzdžiui, nors japoniško filmo „Mūsų kaimynė, panelė Jaė“ režisierius – garsusis Yasujiro Shimazu, jį rasti ir pamatyti nėra lengva. Čekoslovakų filmas „Upė“, išėjęs 1933 m., buvo labai garsus, bet iki „Pirmosios bangos“ festivalio apie jį negirdėjau nieko. Tačiau vėl – jį sunku gauti. Taigi, gal šiuo klausimu opus ir filmo kopijos gavimo aspektas… Kaip nepakankamai dėmesio sulaukusį festivalio programos filmą paminėčiau ir „Pašlovinti panelę“.
Daugelį festivalio filmų prieš peržiūras pristatys skirtingi asmenys – istorikai, kino kritikai… Ar taip bandoma padėti žiūrovui geriau suprasti svarbiausius filmų akcentus?
Galbūt ir yra tiesos dėl paaiškinimo, žiūrovo pastūmėjimo link aiškesnio suvokimo. Nors ir nemanau, kad apie tuos filmus reikia kažką daug aiškinti. Pats pristatymas kaip renginio dalis pritraukia žiūrovą – juk be jo tai bus tas pats filmas, kurį nemaža dalis žiūrovų gali pažiūrėti internete. Jis yra svarbus, jis duoda kažkokios jėgos, galios. Nebūtina kalbėti apie patį filmą (juk tu jį pats pamatysi), tai gali būti kontekstinė informacija apie laikotarpį, žanrą, kaip jis tuo metu atrodė… Festivalyje – tai žmonės, kuriuos labai gerbiame, ir dėl to labai džiaugiamės.
Festivalio „Pirmoji banga“ archyvas
Kokia galėtų būti šio festivalio ateitis?
Tikiuosi, kad kuo geresnė. Viską darau su idėja, kad tai nebus vienetinis dalykas. Kitaip nebūčiau patenkintas reprezentuojant festivalį aštuoniais filmais. Tokių filmų ekranuose trūksta, jų labai daug neperžiūrėta, todėl labai noriu tęsti šią idėją.
Ar yra filmų, kuriuos išskirtinai rekomenduotumėte žiūrovui?
Aš vietoj Jūsų eičiau į visus filmus. Kiekvienam iš jų skyriau labai daug dėmesio, todėl negaliu išskirti nei vieno. Visus juos myliu kaip savo vaikus (juokiasi). Programoje galima rasti praktiškai visų žanrų filmų: kriminalinė drama, muzikinė komedija, poetinė drama, situacijų komedija, romantinė komedija, siaubo… Galima rasti visko, ko nori. Jeigu domina nebylus kinas, tai gana reta proga pažiūrėti jį su taperiu. Todėl man toks festivalis yra jėga. (Juokiasi.)
Ačiū už pokalbį!
