Fotografė Vilija Buivydė
Vienas produktyviausių Lietuvos režisierių, sukūręs dagiau nei dvidešimt filmų, scenaristas bei pedagogas Algimantas Puipa pirmosiomis rudens dienomis pristato savo naująją dramą „Edeno sodas“. Ši juosta – tai utopinė režisieriaus vizija, kurioje ekonominė gerovė į Lietuvą pritraukia imigrantus, o turtingi lietuviai iš viso pasaulio grįžta į tėvynę praleisti gyvenimo saulėlydžio prabangiame pensionate „Edeno sodas“. Po filmo pristatymo spaudos konferencijos su režisieriumi kalbėjome apie jo naująjį filmą, įsimintiną bendradarbiavimą su Juozu Budraičiu bei Lietuvos kiną.
Tradicinis klausimas. Kodėl pasirinkote kalbėti apie tokias temas – mirtis, senatvė – juk jos šiais laikais visiškai nepopuliarios?
Tiesiog atėjo toks laikas, kai žiūri į save veidrodyje ir pradedi galvoti, kas manęs laukia ateityje. Pradedi fantazuoti, kokia ji bus. Netikėtai susipažinau su autore [Janina Survilaitė – A.M.], tiksliau ji mane susirado, paprašė paskaityti jos knygas. Pradėjau fantazuoti, viską perkėliau į ateities Lietuvą ir man pasidarė įdomu šituo tuneliu keliauti.
Galiu pasakyti, kad jūs visiškai teisus. Kai kalbėjomės su užsienio prodiuseriai, jie sakė – senatvė nepopuliari, nesurinksime Europoje finansavimo. Kažkaip nustebome…
Tikriausiai filmas jums išskirtinis ir tuo, kad pirmą kartą keliaujate į ateitį. Šis filmas yra apie ateities Lietuvą. Koks laikotarpis vaizduojamas filme ir kodėl pasirinkote keliauti būtent į tą laiką?
Ilgai svarstėme. Iš pradžių buvo užrašyta konkreti data, konkretūs metais. Vėliau mes to atsisakėme. Tai yra laikas, kai man bus tiek metų, kiek yra mano herojams. Gal tuo metu aš jau kitaip žiūrėsiu į pasaulį, iš kitos vietos. Man pasirodė, kad tokios žaidimo taisyklės leido įsivaizduoti, kaip pakis žmogaus, sulaukusio garbaus amžiaus, santykis su valstybe, su pačiu egzistavimu. Toks neįvardintas laikas, kuris yra, sakykime, dešimt metų į priekį.
Fotografė Vilija Buivydė
Kaip vyko aktorių atranka?
Tradicinės aktorių atrankos negalėjo būti. Visi filmo aktoriai turi daug patirties, ir pats sau sakiau – man reikalingas šitas arba šitas. Jų nereikėjo bandyti. Galbūt kai kurių aktorių, kurie turi daugiau teatrinės patirties, per repeticijas reikėjo prašyti kalbėti tyliai, labai tyliai, ne paskutinei eilei.
Keista, bet daugybė patyrusių aktorių labai jaudinosi prieš filmavimą. Galbūt tos keturios penkios dienos, skirtos jų vaidmeniui, sukeldavo sentimentų ir moteriškės nusifilmavusios paskutiniame kadre susigraudindavo.
Jūs dažniausiai dirbate su tais pačiais aktoriais, o šį kartą pirmą kartą dirbote su J. Budraičiu. Kaip sekėsi dirbti su juo ir kitais aktoriais?
Buvo sudėtingų momentų. Jis nusifilmavo daugelyje juostų, yra net mano mylimų filmų, kuriuose aš juo žaviuosi kaip aktoriumi. Ir man buvo baisu, kad tas susižavėjimas neišaugtų į negebėjimą formuoti jo personažo – tu daryk, o aš tik fiksuosiu. Bijojau, kad to nenutiktų.
Fotografė Vilija Buivydė
O jis atvirkščiai – visada prieidavo ir sakydavo: „Aš labai bijau ko nors nesugadinti. Gal tu nepasirinkai teisingai.“ Aš atsakau: „Juozai, mes abu sėdime išsigandę kaip tas personažas, kuris sakė: „Du išsigandę žmonės viename kambaryje.“
Pusę filmo taip vienas kitą tikrindavome, ar viskas tvarkoje. Matydavau jo akis po dublio – viskas gerai, sakau. Po to pasiūlau drastiškesnį epizodą, jis pradeda abejoti, skambina, sako, gal čia to teksto nereikia, gal čia reikia pateisinti. Toks bendravimas buvo pakankamai kūrybingas ir smagus.
O kitų aktorių prašydavau vienintelio dalyko – tai nesijauskite, lyg būtumėte teatro scenoje. Tai yra visai kas kita. Užmirškite tai, ką žinote, kalbėkite tyliai. Viska kita ėjo sėkmingai. Jie labai tikėjo, tai yra svarbiausia.
Daugelis filme vaidinančių aktorių yra labai charakteringi, ar kurdamas scenarijų jūs derinote jį su tuo aktoriumi, kuris vaidins tą personažą? Netgi tam tikri dalykai yra tarsi biografiniai, pavyzdžiui, su V. Mainelytės personažas.
Yra šiurpių dalykų. Pavyzdžiui, visiškai nieko nežinodamas D. Juronytės personažą aš numarinau ir filmavau jo laidotuves. Patyriau šoką, kai po kelių mėnesių ji iš tikrųjų mirė ir buvo sudeginta.
Daug dalykų parašiau žinodamas vieno ar kito aktoriaus patirtį bei savybes, stengiausi jiems pritaikyti vaidmenis, dialogus, situacijas.
Bandau mokytis iš brolių Coenų, jog pasikvietęs aktorių negali jį nufilmuoti stovintį prie sienos. Mažiausias vaidmuo turi turėti charakterį, turi turėti kažkokį įsimintiną koncertinį numerį, jei nori, kad tavo ir aktoriaus tandemas įvyktų.
Kaip vyko scenarijaus rašymas, ar rašydamas bendradarbiavote su knygų autore Janina Survilaite?
Ji buvo Ciuriche, aš buvau Vilniuje. Pasiūliau jai išplėtoti keletą temų, ji bandė rašyti. Bet galiausiai supratau, kad man užteks to, ką ji parašė savo romanuose. Kartais jai nusiųsdavau vieną ar kitą scenarijaus versiją. Ji labai nustebdavo, kaip keistai vienas dalykas pavirsta į kitą, kaip pasikeičia personažai, kaip į vieną personažą gali sutilpti trijų personažų charakteriai arba dialogai. Jai buvo smalsu, kaip rašančiam žmogui, ką iš jos kūrybos gali padaryti kitas žmogus.
J. Survilaitė, manau, pasitikėjo manimi. Manau, jai pačiai, kad jos kūryba virto kino filmu, yra gražus jos kūrybos įvertinimas. Nemanau, kad ji mane vaikysis gatvėje po filmo peržiūros.
Fotografė Vilija Buivydė
Kaip jums atrodo, kada ateina senatvė?
Yra toks tradicinis pasakymas, kad, jeigu nori atrodyti senas, tu ir būsi senas. Žaviuosi Juozu Budraičiu. Jam 75-eri metai, o elgiasi kaip jaunuolis. Savo entuziazmu, ta kasdienine veikla, fotografijų parodomis, egzistavimu visuose srityse, smalsumu man jis yra pavyzdys. Žiūrint į jį nebaisu senti.
Juoko ir rimtumo santykis jūsų filme. Kai kuriose situacijose juoku tarsi bandoma pasislėpti, o kai kada sudėtingos situacijos tampa komiškomis.
Vėlgi tai diktavo literatūra. Žmogus, dirbdamas 20 metų slauge, užfiksavo daug visokių dialogų, paradoksalių situacijų, graudžių istorijų, tėvų ir vaikų santykių, nesusikalbėjimų ir bandymo pasislėpti po vienatve, po vadinamomis „šarmingomis“ frazėmis. Tai būdina pagyvenusiems žmonėms. Kartais jie tampa labai pikti ir pagiežingi ir neapkenčia viso pasaulio. Kiti – labai švelnūs.
Tas „temperatūras“, gal ne visada jiems priimtinas paradoksalias istorijas buvo labai smagu siūlyti aktoriams. Daugelis jų vaidindavo vodeviliniuose, teatriniuose pastatymuose arba psichologinėse dramose. Reikėjo rasti vidurį.
Fotografė Vilija Buivydė
Vyresniosios kartos režisierių dabar nebėra, vien tik jaunieji. Jie nebekuria kino. Tik jūs vienas. Kodėl taip yra?
Senoji karta, žinoma, jau pasitraukė. Galiu pasakyti, kad yra keistas paradoksas. Kai prasidėjo Nepriklausomybė, nei vienas laisvoje Lietuvoje, išskyrus Vytautą Žalakevičių, kuris padarė vieną filmą, nebedirbo, nors buvo dar pakankamai pajėgūs. Kodėl jie nebedirbo, pats sau negaliu atsakyti. Nei Giedrys, nei Žebriūnas, nei Vabalas – jie nebedarė filmų, nors atėjo laisvė.
Po to nebuvo beveik jokios kartos išskyrus mane ir G. Lukšą (mes po jų ateinanti karta). Taigi abu praktiškai atstovaujame tai kartai ir iš esmės netrukdome dirbti jaunimui. Jeigu sukuriame kas penkerius metus filmą, tai jūs, jaunimas, tuos penkerius metus kovokite vienas su kitu ir rodykite savo meistrystę. Kaip ir neturėtų būti kartų konflikto, bet jis paslapčia egzistuoja. Kartais išgirstu – kada tu pasitrauksi, sako jis mintimis žiūrėdamas į mane. Vienas iš galbūt talentingų, galbūt agresyvių režisierių, kuriam esu tas trukdis parodyti savo galimybes.
O kaip pats vertinate šiuolaikinį lietuvišką kiną, kokie, jūsų manymų, yra talentingiausi kūrėjai?
Pavardės keičiasi. Pavyzdžiui žmogus padaro pirmą filmą, labai sėkmingai debiutuoja, bet iš patirties žinau, kad antras filmas dažniausiai būna nesėkmingas. Ir taip dažnai įvyksta.
Daug dirbu su jaunais studentais režisieriais. Tyliai sau galvoju, kad šitie du eis į kiną, šitie nueis į reklamą, tie dirbs televizijoje. Mano spėlionės dažnai pasitvirtina, nors kartais kas nors mane nustebina.
Fotografė Vilija Buivydė
Tie keli filmai, kai žmogus debiutuoja, yra tik atskiri filmai, nėra mokyklos. Ji neegzistuoja. Kaip, sakykime, atsirado rumunų, Irano kino mokykla. Kol kas Lietuvoje nėra mokyklos, kokie buvo poetinė dokumentikos mokykla arba Pabaltijo simbolizmas. Mokyklos aš kol kas nematau, bet matau blyksnius, kurie dar nesusiformavę.
O jūsų pasirinkimas statyti ekranizacijas lemia tai, kad Lietuvoje nėra gerų scenaristų ar kitos priežastys?
Taip. Savo laiku mes nesuformavome dramaturgijos. Sovietų laikais buvo labai daug įdomių rašytojų, kurie bandė rašyti kino dramaturgiją. Jie sukurdavo tikrai įdomių scenarijų, bet jis „nepraeidavo“ Maskvoje. Ir jie nuleisdavo rankas. Sakydavo, kad gaila laiko, geriau romaną rašysiu. Tad nesusiformavo dramaturginė mokykla. Todėl dažnai scenarijus rašo režisieriai.
Imti literatūros ekranizacijos yra patogiau, nes jau viskas suformuota. Kaip pasuksi siužetą, tik tavo talento ir fantazijos reikalas.
Jaunoji karta pabrėžtinai to atsisako, jie kuria savo scenarijus. Prieinama iki tokių paradoksų, kad perkami scenarijai. Mane tai labai stebina.
O kaip išspręsti šią problemą?
Dabar bandoma ją spręsti, tik nežinau, ar tai duos rezultatų. Renkami dramaturgų kursai. Surinktas jau trečias kursas. Bet vėl – pirmiau jie parašo savo pirmuosius romanus ir apsakymus. Ir su kinu nelabai susisieja.
Matyt, rašytojas dramaturgas jaučia didelį diskomfortą bendraudamas su režisieriumi. Nes jis paima scenarijų ir viską perdaro. Tada scenaristas mano, kad veltui dirbo, kad jo nereikia. Vieną istoriją savo atsiminimuose papasakojo G. G. Marquezas – iš mano sukurto scenarijaus liko dvi eilutės, bet filmas buvo geras, tai kam man rašyti, aš geriau romaną parašysiu.
Gal jau esate nusižiūrėjęs kitą ekranizaciją? Kokie ateities planai?
Yra visokių minčių, bet kol kas jos tik formuojasi. Dar tik mėnesį su tuo dirbu, vaikštau į biblioteką, ieškau miesto, paradoksų, apsurdo literatūros. Ne kaimo, ne praeities, bet dabartinių rašytojų. Ir randu labai įdomių autorių.
Akimirkos iš spaudos konferencijos
