Marinos Juralevičiūtės nuotrauka
Vieną šiltą vasaros popietę viešėjome animacijos studijoje pas kūrėjus Auriką ir Algirdą Selenius ir kalbėjomės apie jų kūrybinio kelio pradžią, džiaugsmus ir rūpesčius, nuveiktus ir dar tik planuojamus darbus, pasiekimus ir įvertinimus bei pačios animacijos subtilybes.
Kaip pradėjote kurti animaciją?
Algirdas: Aurika pirma pradėjo, aš iš paskos.
Aurika: Aš jau buvau įstojusi į Dailės Akademiją, kai laikraštyje pamačiau skelbimą, kad renkami žmonės, kurie nori dirbti filmuose kaip animatoriai ir dailininkai atlikėjai. Buvo kokie 1987-ieji metai. Taip daugybę metų dirbau su įvairiais projektais. Paskui jau 1997-aisiais pradėjome patys su Algirdu kurti filmus. Pirmasis buvo „Arkliavagio gudrybė“, sukurtas pagal Algirdo humoristinę novelę. Iki 2003 metų darbavomės Lietuvos Kino studijoje, o šiai žlugus, tęsėme darbą jau savojoje, įkūrėme VšĮ „Animacijos studija“.
Algirdas: Aš apskritai negalvojau, kad kada nors atsidursiu kine ir būsiu vadinamas režisieriumi bei tapsiu profesionalu. Mokiausi dailės, eksternu baigiau Stepo Žuko technikumą. Tuo mano formalus išsilavinimas ir baigėsi, prasidėjo „gyvenimo universitetai“. Jei rimtai, tai mokiausi bekurdamas. Man labai pasisekė – su Aurika susipažinau ir iš karto atėjau į norvegų projektą. Kaip tik atsirado galimybė sukurti debiutinį filmą, gavome pinigų. Iki tol „Veido“ žurnale trejus metus rašiau satyrinius kūrinius. Su Aurika ėmėmės animacijos su didžiuliu entuziazmu ir aš mokiausi, kurdamas kiekvieną filmą.
Aurika: Daugiausiai dirbu su grafika, personažus paišau, štrichuoju.
Algirdas: O aš dirbu su filmo dizainu, tonais, sprendžiu, ką prislopinti, ką iškelti, paryškinti. Visa tai darydavome Kino studijoje su kompiuterininkų komanda, o dabar pats pramokau. Ir montažą darau.
Marinos Juralevičiūtės nuotrauka
Kodėl praeities, lietuvybės temos tokios dažnos Jūsų filmuose?
Algirdas: Kaip pastebėjo garsi Rusijos žurnalistė Natalija Lukinicha, taip yra visoje possovietinėje erdvėje – ko ilgus metus negalėjome daryti, to ir buvo imtasi. Apskritai žurnalistikoje ar fotografijoje yra svarbu turėti savo temą. Mes lygiai taip pat siekėme ją atrasti, norėjome po savęs palikti ką nors vertingo. Kiti pradėjo kurti amerikietiškos stilistikos animaciją, „Peliuko Mikio“ tipo greitai sukuriamus animacinius filmukus. Mes irgi padarėme keletą tokių – tai „Arkliavagio gudrybė“, „Nykšt-pykšt-tukai“. Tada nusprendėme, kad laikas sustoti, tokių filmų jau sukurta daug ir nieko jais nenustebinsi. Reikia daryti tai, kas mums artima, ką mes iš tiesų gerai žinome, kas kyla iš mūsų gilios tautinės atminties. Kadangi aš – vilnietis, pagalvojau, kad Vilniaus tema gali buti įdomi. Pradėjome naudoti sudėtingesnę stilistiką, koloritą bei filosofinę poetinę tematiką ir sukūrėme „Vilniaus mergelę“ Aldonos Liobytės pasakos motyvais. Mums visada buvo įdomu ne tik parodyti, kad mes išsiskiriame iš kitų tautų, bet ir turime daug bendro. Filme yra gotikinių požemių su daugybe durų. Pagrindinė mintis – ne visos jos atsiveria į laimę, reikia rasti savo duris.
Vėliau po truputį gimė legendinių Lietuvos moterų ciklas. „Vilniaus mergelę“ mes kūrėme devynis mėnesius, o filmo trukmė yra tik penkios minutės. Buvo tokia absurdiška sistema, gaudavome lėšų sukurti griežtai penkių minučių trukmės ir ne ilgesniam animaciniam filmukui. Užsienio festivalio metu kolegos stebėdavosi, kaip mums tai pavykdavo. Kai kurie filmai buvo suplanuoti ilgesni, tad teko negailestingai trumpinti.
Toliau sukūrėme „Neringą“. Šiame animaciniame filmuke tautodailės meną derinome su šiuolaikine grafika, ir tai nėra tik piešta animacija, ten galite pamatyti ir trijų dimensijų animacijos, fotografijos. Aš, kaip režisierius, norėjau, kad visi žmonės, prisidėję prie mūsų filmų, pasijustų bendraautoriais. Sukūrę animacinio filmuko foną, atiduodavome jį kompiuterininkų komandai, kurie po ilgų ieškojimų užpildydavo jį įvairiomis detalėmis, tekstūromis.
Sukurti „Žemaičių Pramotę“ buvo Aurikos idėja, juk ji yra žemaitė iš Telšių. Greitai suradome J.Šliūpo pasaką apie žemaičių pradžią, kupiną įdomių detalių, Senojo Testamento motyvų. Perskaičiau, kad ta žemaičių promotė gyveno geležinėje pilyje danguje. Kas tai per pilis – man abejonių nekilo. Angelus vaizdavome panašius į ateivius. Šis filmas buvo labai populiarus ir mėgstamas, apkeliavo daugybę festivalių, surado daug draugų įvairiose tautose – tiko ir žydams, ir musulmonams.
Tada ėmėmės pasakos „Eglė žalčių karalienė“, kurią visi žinome. Įdomu, kad yra net šimtas penkiasdešimt jos versijų.
Marinos Juralevičiūtės nuotrauka
Ar tai lietuviška pasaka?
Algirdas: Taip, lietuviška, labai archajiška. Joje randama ir senosios religijos apraiškų, mito elementų.
Vėl reikėjo tilpti į penkias minutes. Suradau sprendimą – naudoti „pseudo polikadrą“. Kadras dalinamas pusiau ir ekrane tuo pačiu metu vyksta du veiksmai, pavyzdžiui, rodomas šiapusinis ir anapusinis pasauliai. Filme gausu tautodailės ir senosios gerosios grafikos elementų. Bendradarbiavome su folkloro grupe „Kūlgrinda“ ir Jonu Trinkūnu. Jų apeiginės dainos labai pagyvino filmą, sustiprino emociją.
Aurika: Tam filmui jau dešimt metų, bet jis aktualus ir rodomas įvairiose šalyse iki šiol. Mums malonu, kad filmai toliau gyvena ir rodomi įvairiose vietose. Štai „Eglės žalčių karalienės“ fone grojo Čekijos roko grupė „Alaverdi“.
Algirdas: Klaipėdoje Jūrų šventės metu jį taip pat rodė per delfinų pasirodymą. Mums įdomios naujos erdvės, kur rodomas filmas, gera stebėti, kaip filmai gyvena savo gyvenimą. Tam ir dirbam, mes esame tarpininkai tarp žiūrovo ir aukštesnių jėgų.
Ar Jūsų filmai skirti suaugusiems ar vaikams?
Algirdas: Kai sakai „filmai suaugusiems“, netiksliai nusakai, tai ne erotiniai filmai, tai – filmai visai šeimai. Tėvams įdomu, ir vaikui įdomu, ir senelė ateis pažiūrėti. Dažnai mūsų klausia, o kodėl jūs nekuriate vaikams? Mes kuriame vaikams! Tik nereikia jų dirbtinai suvaikinti ir galvoti, kad jie nieko nesupranta. Dažnai miniu pavyzdį iš savo vaikystės, kai pats dar lankiau darželį ir mums, keturmečiams, auklė skaitė „Odiseją“ ir „Tris muškietininkus“, o ne „Tris paršiukus“. Man išliko gilus įspūdis, pats tikriausias. Susidūrimas su suaugusiųjų pasauliu vaikui yra labai įdomus.
Marinos Juralevičiūtės nuotrauka
Ką dabar veikiate? Su kokiu projektu dirbate?
Aurika: Dabar mes kuriame „Pasakos apie narsųjį Domertą“ antrąją dalį, nes netilpome į vieną šešių minučių filmą, sukurtą 2010 metais. Tuomet iš valstybės biudžeto gavome pinigų paskutinį kartą, vėliau mus užklupo mokesčių reforma, iš gautos sumos trečią dalį teko sumokėti mokesčiams.
Kokia valstybinio finansavimo situacija, ar kas nors pasikeitė?
Algirdas: Niekas nepakito. 2008-aisiais mes svajojome apie Kino centro įkūrimą, tačiau jį įkūrus, lėšų nebegavo nei animacija, nei trumpametražė dokumentika. Dar 2007 metais paramą gavo keturi projektai, 2008 – nei vienas, tada 2009 – du, vėliau – po vieną… O dar randasi jaunųjų kūrėjų. Gerai, kad mes dar turime jėgos ir užsispyrimo kurti.
Aurika: Jaunimui nėra perspektyvų Lietuvoje.
Algirdas: Jauniesiems reikia šeimas kurti ir užsidirbti. Jie arba į užsienį išvažiuoja, arba išeina dirbti į kitas sritis. Mes išradingi – pastebėjome Kultūros rėmimo fondą, sugalvojome elektroninės knygos forma padaryti animacinį filmą „Jūratė ir Kastytis“, dar dirbame su įvairiais edukaciniais projektais.
Eksperimentinį trumpametražį filmą „Magas“ sukūriau naudodamas fotografijas. Kai kam šitas animacinis filmas patinka net labiau nei visi mūsų piešti filmai, nežinau, ar tai gerai ar blogai. (Juokiasi.) Bet smagu, kad yra toks kūrinėlis. AKIM ( Aukštosios kultūros impulsai mokykloms) projektui su moksleiviais „Tapk animacinio kino personažu“ jis labai tiko. Jis sukurtas pasitelkus paprastas priemones. Moksleiviai juda ir čia pat patys mato rezultatą, tada jie užsidega, mato, kad gali ieškoti, atrasti, kurti…
O ar kuriate komercinius animacinius filmus?
Algirdas: Ačiū Dievui, ne. (Juokiasi.)
Aurika: Anksčiau, dar Lietuvos Kino studijos gyvavimo laikais, aš dirbau kuriant vaidybinius filmus.
Algirdas: Dabar kuriame užsklandą vienai naujo televizijos sezono laidai.
Ar Jūsų filmai turi atpažįstamą braižą?
Algirdas: Manau, taip. Aurika net į save panašius personažus nupiešia. (Juokiasi.) Pavyzdžiui, Eglę žalčių karalienę.
Ačiū už pokalbį!
Animatorių Selenių filmografijoje dar daugybe darbų, kurių mes čia neaptarėme. Kviečiame pavartyti svetainės www.animacijosstudija.jimdo.com puslapius. Čia rasite minėtų ir nepaminėtų animacinių filmų ištraukų, literatūros, poezijos, ir dar daug ko įdomaus, kas galbūt Jums nuties takelį į lietuviškos animacijos pasaulį.