Pokalbis su Auste Zdančiūte apie šiuolaikinę dokumentiką, „Youtube“ vaizdelius ir VDFF programos filmus

Su rudenio pradžia prasideda ir naujas didžiųjų kino festivalių maratonas. Vienas pirmųjų – šiandien „Skalvijos“ kino centre startuojantis 12-asis Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF). Startas tikrai bus spalvingas kaip nukritę rudenio lapai. Juk atidarymo filmas – „Iris“. Tai dokumentinė Alberto Maysleso juosta apie spalvingą mados ekspertę Iris Apfel.

Gyvenimo spalvų netrūks ir kituose dokumentiniuose filmuose. Festivalio juostų spalvų paletė plati – nuo Holokausto temos iki filmo apie „The Rolling Stones“ koncertą, nuo kelionių į Rytus iki kelionių į beprotnamį.

Su viena iš VDFF programos sudarytojų Auste Zdančiūte, kuri ne per seniausiai grįžo iš Marselio dokumentinių filmų festivalio, kalbamės apie pasaulyje vyraujančias dokumentinio kino tendencijas, apie mėgėjiškus „dokumentinius“ vaizdelius internete bei šiame festivalyje ir, be abejo, apie šių metų pagrindinius VDFF akcentus.

Ant jūsų festivalio plakato šalia katinukų yra užrašas: „Būna dokumentika, o būna kinas.“ Provokuojate žiūrovus galvoti, kad dokumentika nėra kinas, t. y. meno forma?

Man atrodo, kad mums pavyko su šituo šūkiu pasiekti tai, ko norėjome. Norėjome diskusijų. Tikėjomės, kad šis mūsų sakinys provokuos ir žmones, ir kino bendruomenę.

Šį šūkį sugalvojo mūsų kūrybinė grupė. Jie mus stengėsi įtikinti, bet mes priešinomės. Sakėme, kad dokumentinis kinas ir yra vadinamas dokumentika. Bet iš tikrųjų juk yra dokumentinis kinas, radijo dokumentika, TV dokumentika, yra visokių skirtingų dokumentikų. Šiuo atveju imame platesnį terminą, kad dokumentika yra tam tikra žmonių naudojama argumentacija įvardinti tam, kas yra užfiksuota aplinkui.

O antra sakinio dalimi – „o būna kinas“ – norime paklausti ir savęs, ir visų – kas tuomet yra kinas. Yra daugybė nufilmuotų telefonais vaizdelių, ir kartasi tai būna net įdomiau nei dokumentinis filmas. Kitaip tariant, kodėl jie negali būti vadinami kinu? Arba kodėl jie nėra kinas, jeigu jie yra nufilmuoti? Ir šiuos klausimus mes norėjome panagrinėti. Šiuolaikinėje dokumentikoje, man atrodo, šie klausimai kyla labai dažnai.

O kada dokumentika tampa kinu?

Čia atviras klausimas. Nežinau, vienareikšmiškai negaliu pasakyti. Aš apskritai nemėgstu rėmų ir kažkokių įspaudimų į sąvokas ar apibrėžimus. Šiandien pakankamai viskas „plaukioja“. Neseniai buvau Marselio kino festivalyje. Jame šia tema vyko nemažai diskusijų. Ten šito žodžio „dokumentika“ niekas nebevartoja. Nebesakoma „dokumentinis filmas“ ar „dokumentinis kinas“. Santykis tarp tikrovės ir fikcijos yra labai „išplaukęs“. Dabar sukuriama daug filmų vadinamų mockumentary, kai dokumentika yra suvaidinama. Kaip pastebėjau Marselio festivalyje, kūrėjai daro filmus tokiu principu – jie semiasi įkvėpimo realybėje ir tai „uždokumentuoja“ per savo prizmę.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai apie „stand up“ komediją

Minėjai, kad buvai Marselio dokumentinio kino festivalyje. Tai tuomet kokios yra pasaulinės šiuolaikinės dokumentikos tendencijos?

Festivalyje man padarė įspūdį tokie filmai, kurie nebėra vadinami dokumentiniais, bet turi santykį su dokumentiškumu, juose yra dokumentikos „klasikine prasme“. Juose dažnai yra ir suvaidintų elementų, ir įdėtų kronikų. Galėčiau paminėti vieną pavyzdį, tai filmas „Wild Beasts“ (Les Bêtes Sauvages, rež. Éléonore Saintagnan ir Grégoire Motte).

Jame kūrėjai pasakoja kelias istorijas apie laukinius gyvūnus, kurie gyvena kultūrinėje aplinkoje. Pavyzdžiui, apie Briuselio centre gyvenančias žaliąsias papūgas, kurios yra tokie paukščiai kaip mūsų šalyje balandžiai. Apie jas buvo viena dalis. Kita dalis buvo apie lapes, kurios gyvena Belgijos Olandijos pasienio ruože.

Pasirodo, seniau, prieš keliasdešimt metų, kai kontrabandininkai vykdavo iš Olandijos į Belgiją pervežti narkotikų, jie pasiimdavo laukinių lapių ir jas veždavosi su savimi automobiliuose. Prieš pasienio ruožą jas išmesdavo. Tuomet pasienyje, kai policija su šunimis tikrindavo automobilius, šunys nebegalėdavo užuosti jokių narkotikų, juos išblaškydavo lapės kvapas. Tada pasieniečiai juos tiesiog praleisdavo.

Tai tikra istorija. Taigi buvo paleista daug lapių. Kino kūrėjai susidomėjo šita istorija ir pradėjo konstruoti savo pasakojimą.

Filme jie naudoja ir interviu su vietiniais gyventojais, ir užfiksuoja paliktus pėdsakus – tai tarsi dokumentika, bet kartu jie sceną su lape inscenizuoja. Ir galiausiai viskas taip persipina, kad nebesupranti, ar čia yra dokumentika, ar ne dokumentika. Šios juostos dokumentika vienareikšmiškai negali pavadinti. Tai yra daug įdomiau, nei šiandien kurti taip, kaip buvo daroma anksčiau. Tad dokumentikos tendencijos, mano manymu, labai įdomios.

O kaip lietuvių kino dokumentika atrodo tokiame kontekste. Kai papasakojai apie Marselio kino festivalį, pagalvojau, kad lietuvių dokumentika yra ganėtinai standartinė, nors Giedrės Žickytės filmas „Meistras ir Tatjana“ keliauja po pasaulį ir sulaukia pripažinimo.

Pasakojau apie Marselio kino festivalį, kuris laikomas pakankamai avangardiniu. Jie rodo šiek tiek kitokius filmus nei dauguma didžiųjų dokumentikos kino festivalių. Aišku, yra labai daug įvairios dokumentikos. Yra tokių filmų, kuriuos rodo, pavyzdžiui, „Nepatogaus kino“ festivalis, su nepatogiomis temomis, bet yra ir meninė dokumentika. Mūsų festivalis ieško kaip tik tokių filmų. Kartais nedrįstame parodyti dar drąsesnių, nors man atrodo, kad reikia rodyti kuo keistesnius filmus.

Taip, Lietuvos kūrėjai tikrai nemažai keliauja su savo filmais. Geras pavyzdys yra Giedrės Žickytės filmas „Meistras ir Tatjana“, kuris dabar dalyvauja festivaliuose ir laimi prizų. Filmas yra nuoširdus, gražiai nufilmuotas bei suvaldytas.

Aišku, man atrodo, kad gal ir trūksta keistenybių, eksperimentavimo su forma ar idėjomis. Manau, lietuviški filmai yra pakankamai jautrūs, apmąstantys didelius dalykus. Nors nematau kryptingos jaunųjų kūrėjų tendencijos. Manau, lietuvių dokumentika yra saugi.

O ar būtina dokumentiką žiūrėti kino teatre ar eiti į festivalį ir filmus žiūrėti su visais? Juk pasakojama istorija yra svarbiau, dažniausiai nėra efektų, kuriems reikėtų geros garso ir vaizdo technikos.

Man atrodo, kad kiną būtina žiūrėti kino teatre. Juk tai visiškai kita patirtis, jei jį žiūri per kompiuterį. Veikia kiti principai. Pirmiausiai, reikia ateiti į kino teatrą. Ten yra daug žmonių, kurių tu nepažįsti, kurie šalia tavęs žiūrėdami filmą gal verks, pasipiktins ar išeis. Yra ir ši patirtis.

Žiūrint dokumentinį kiną yra lygiai tas pats. Rinkdami festivaliui filmus mes irgi apie tai galvojame. Atsižvelgiame į tam tikrus kino kalbos elementus, kurie padaro tą filmą kinu. Tai yra režisieriaus meistriškumas ir sugebėjimas sukurti istoriją ir pritaikyti visus kino elementus arba juos atmesti.

Pakalbėkime apie jūsų skelbiamus nufilmuotus mėgėjiškus vaizdelius. Kaip kilo mintis juo rodyti ir kodėl jie atsiranda prieš seansus?

Na, mes tiesiog ieškojome vinjetės. Norėjome, kad žiūrovai pamatytų daug skirtingų vaizdelių ir pagalvotų, kodėl mes išsirinkome tik aštuonetą filmų ir tik juos rodome, nors šiandien nufilmuota labai daug panašių vaizdų. Norime parodyti tą kiekį ir skirtingumą.

Ir dar – labai įdomu pamatyti, ką fiksuoja paprasti žmonės, kas juos supa. Galbūt vienas nufilmavo audrą pro langą, o kitas – vakarėlio metu judančią stiklinę. Tai ir yra dokumentika; tai, kas mus supa.

Festivalio metu gal filmuosite ir kelsite vaizdelius į „Youtube`ą“? O gal patys žiūrovai galės filmuoti ir vėliau juos įkelti?

Taip, galvojome, bet ieškome žmogaus, kas norėtų tuo užsiimti. (Juokiasi.) Tikrai buvo kilusi tokis mintis – kad yra žmogus, kuris nesuprasi, ką veikia festivalyje, visur būna ir viską su kamera ar telefonu fiksuoja. Tai šauniai susisietų broliais Mayslesais, kurie tiesiog dalyvauja veiksme ir su savo kamera viską filmuoja. Labai norėčiau, kad festivalyje toks žmogus atsirastų.

Pakalbėkime apie programą. Kokie yra pagrindiniai festivalio filmai ir kaip juos atrinkote?

Visi yra pakankamai pagrindiniai, tų filmų ne tiek jau ir daug turime. Visi jie suskirstyti į programas: pagrindinę, specialią, konkursinę, retrospektyvą ir specialiuosius renginius. Šiemet nemažai yra pirmųjų jaunų režisierių darbų. Yra įdomu pamatyti tendencija, nebūtinai tokias drastiškas kaip Marselio festivalyje.

Atrenkant filmus vienas pagrindinių kriterijų – kad filmas būti naujas, 2014 arba 2015 metų. Pagrindinėje programoje bandome atspindėti bendras tendencijas. Specialiojoje programoje šiemet kalbame apie nacizmą, apie Holokaustą, bet labiau kaip apie reiškinį. Retai kada šnekama iš jame dalyvavusių žmonių perspektyvos, ir paprastai šie filmai sukuriami iš labai didelės laiko perspektyvos. Specialią programą darome tinkamu metu, nes bus Holokausto diena. Darysime ir vardų skaitymus „Skalvijoje“.

Dar turime konkursinę programą, kurioje iš kiekvienos Baltijos šalies yra po tris filmus. Šiemet bus brolių Mayslesų retrospektyva bei specialieji renginiai. Juose pristatysime Audronio Luigos filmą apie Eimuntą Nekrošių ir jauno režisieriaus Miko Žukausko filmą apie Krystiano Lupa Vilniuje statyto spektaklio repeticijas.

Su „Meno aviliu“ organizuojame renginį, kurio metu rodysime „Meno avilio“ archyvuose rastus dar nematytus ir nepanaudotus Roberto Verbos filmo „Šimtamečių godas“ kadrus. Pažiūrėsime ir suskaitmenintą, ir niekur nerodytą bei nematytą filmo gabaliuką.

Dar pakalbėkime apie konkursinę programą – kokie bus lietuviški filmai ir kaip jūs juos atsirenkate?

Lietuvišką programos dalį sudaro net penkios juostos: A. Stonio „Avinėlio vartai“, G. Žickytės „Meistras iš Tatjana“, R. Gruodžio „Sėkmės metai“, A. Jančoro „Nėra laiko gerumui“ bei A. Antanavičiaus „Mėgėjai“. Visgi šiemet keturi lietuviški filmai. Šiemet tikrai pažiūrėjome labai daug filmų.

O kriterijai – kad tai būtų naujas filmas. Žiūrime juostas ir galvojame, kaip jos mus veikia. Vėliau bandome atsiriboti nuo savo asmeninių patirčių ir gilinamės į kino kalbos elementus, jo formą, režisieriaus sugebėjimą perteikti tai, ką norėjo pasakyti, jo meistriškumą, originalumą. Ir jeigu šios dvi „nuomonės“ susijungia, tai, vadinasi, verta paimti tą filmą į programą.

Po filmų yra smagu kalbėtis, nes atvažiuoja daug konkursinė programos svečių. Jiems čia arti, sėda į automobilį ir atvažiuoja. Džiugu, kad mes sugebame suburti į vieną vietą lietuvių, latvių ir estų kiną.

Kodėl šiemet pasirinkote daryti brolių Alberto ir Davido Mayslesų filmų retrospektyvą? Kas jie tokie?

Rengti jų retrospektyvą norėjome jau seniai. Šiemet sugalvojome, kad reikia imti ir parodyti. Neseniai buvo sukurtas paskutinis Alberto Maysleso filmas „Iris“. Taigi yra graži proga prisiminti jį ir jo brolį retrospektyviai. Jie yra svarbūs dokumentinio kino istorijai. Jų vardai „linksniuojami“ kartu su kino judėjimo direct cinema, gimusio Amerikoje, pavadinimu. Šie broliai, galima sakyti, įtvirtino direct cinema elementus, pagrindinius bruožus savo filmuose.

Parodysime septynetą filmų – penkis pilnametražius ir du trumpametražius. Tie penki pilnametražiai filmai yra labai skirtingi, bet kartu ir panašūs. Jie pradėjo kurti filmus 7 dešimtmetyje, kuomet kamera tapo lengva, buvo nesudėtinga prieiti prie žmogaus. Tai ir ryšku jų filmuose. Tuo metu tai buvo labai nauja.

Pabaigai, pasakyk tris filmus, kurių tu nieku gyvu nepraleistum VDFF metu?

Pirmasis būtų „Gimme Shelter“. Patinka, kad filmas yra apie gražius dalykus su labai smagia muzika, bet kartu, kai broliai Mayslesai nufilmuoja tam tikrus koncerte įvykusius dalykus, grupė susimąsto, kad yra ir kita gyvenimo pusė, kuri yra užfiksuota filme.

Dar nepraleisčiau Claude Lanzmanno devynių su puse valandos trukmės filmo „Šoa“ dėl to, kad daugiau nebus progos jį pažiūrėti. O „Šoa“ žiūrėti per kompiuterį nelabai įmanoma. Dabar yra proga jį pamatyti. Tai svarbus filmas kino istorijai. Ir dar nepraleisčiau atidarymo. Atidarymą sugalvojome smagų. Filmas „Iris“ – šviesus, gražus ir jame daug gėlių. O po atidarymo darysime šventę „Perone“. (Juokiasi.)

12-asis Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis prasideda jau šiandien. Per vienuolika festivalio dienų bus parodyti virš 40 įvairių šalių filmų, vyks diskusijos bei profesiniai seminarai. Visą VDFF15 programą galite rasti festivalio puslapyje www.vdff.lt.