Fotografė Vytautė Ribokaitė
Šis ruduo režisieriaus Emilio Vėlyvio gerbėjams – tikrai dosnus. Spalį namų ekranuose pradėtas rodyti jo kurtas mistinis kriminalinis serialas „Vilko gomurys“, o lapkritį įvyko filmo „BIX beveik NIRVANA“ premjera. Su režisieriumi ir scenarijų autoriumi kalbėjome apie naujausius projektus, kūrybines inspiracijas ir tai, kas labiausiai nustebino kuriant pastaruosius darbus.
Kaip ir kodėl nusprendėte kurti filmą apie legendinę grupę „Bix“?
Tokiais atvejais vienas žmogus nepriima sprendimo. Matyt, susikaupė atitinkamos aplinkybės, sąlygos, norai ir galimybės. Aš manau, kad „Bixai“ nusipelno turėti kino filmą apie savo tikrai įdomią istoriją. Apibendrinant, daug faktorių padarė įtaką tam, jog šis filmas atsirastų.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Jūsų filmai pilni veiksmo ir greičio. Kaip sekėsi kurti kitokį – dokumentinį – kiną?
Tai nėra tipinis dokumentinis filmas. Jame yra šiek tiek atkuriamosios ir faktinės dokumentikos, ir archyvų, ir mokumentikos, ir netgi vaidybos. Kadangi neturime šios kino rūšies įvardinimo, jai artimiausia yra vadinama dokumentika. Jeigu žanriškai jį pavadinčiau road movie, tai yra kelio filmu, kuriame susipina labai daug kino rūšių ir net žanrinių rūšių.
Pati „Bixų“ istorija yra pakankamai spalvinga – yra ir komedijos, ir net juodosios komedijos, yra ir dramos, ir tragedijos. Todėl vienu žodžiu, švariai įvardinti kaip dokumentikos filmo nedrįsčiau. Dėl jo nevadiname nei plakatuose, nei anonsuose, nei pristatymuose, dokumentiniu filmu. Tiesiog vadiname filmu.
Kiek laiko užtruko visas filmo kūrimo procesas?
Vyko su didelėmis pertraukomis. Man atrodo, pirmą kartą „Bixų“ pasirodymą filmavome Berlyne 2022 metų spalio ar lapkričio mėnesį. Tad tikrai truko trejus metus.
Minėjote, jog šis jūsų filmas, išeina iš tam tikrų specifinių žanrinių rėmų. Galbūt jūs planuojate kurti daugiau tokių filmų?
Šiuo metu nieko neplanuoju. Reikia pažiūrėti, kaip jis bus „suvirškintas“, priimtas, įvertintas. Pasižiūrėsime, jo paties likimą. O jeigu matysime, kad tokio pobūdžio kūriniai turi pasisekimą, tai galbūt juos net praplėsime ir eisime toliau.
Kas labiausiai nustebino kuriant filmą apie legendinę grupę?
Buvo daug dalykų, kurie galėtų nustebinti. Bet jie yra labai kontekstiniai. Kaip režisierių, tai galbūt suvokimas, kad tu nesi organizatorius. Kadangi esu absoliučiai tik vaidybinio kino režisierius, kurį kurdamas, galima sakyti, esi dievas – tvarkaisi taip, kaip tau patinka, kaip nori ir kaip reikalauji. Kaip kuri rezultatą, tokį ir gauni. Ne visada taip, kaip norėtum šimtu procentu, bet vis tiek daugelis dalykų priklauso nuo tavo įsivaizdavimo.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Tuo tarpu dokumentiniame kine tu nesi organizatorius, tu tiesiog stebėtojas. Nesi tas žmogus, kuris paims, sutvarkys ir viskas pasikeis, kaip tu nori. Gal šitas skirtumas mane labiausiai stebino. Pirmą kartą prisiliečiau prie šios kino rūšies. Atvirai sakant, negaliu pasakyti, kad man labai patiko, gal dėl to, jog esu pratęs tiesiog kitaip dirbti.
Bet, nepaisant to, yra savitų įdomių momentų ir iššūkių. Labai gerai suprantu tuos režisierius, kurie turi kantrybės dirbti būtent su dokumentika. Tai yra visai kitoks pasaulis. Galima sakyti, absoliučiai kitoks pasaulis.
Ką norėtumėte jog žiūrovas išsineštų po šio filmo peržiūros?
Manau, kad išsineš skirtingus dalykus. Kiekvienas žiūrovas kažką savito, nes filmas yra daugiausluoksnis. Nenoriu spoilinti, kas vyks filme, bet turbūt vienus žiūrovus sukrės išgyvenimai, kurios patyrė „Bix“ kaip grupė, arba atskiri grupės nariai. Kitus galbūt tam tikri faktai, kurių nežinojo, kaip grupė kopė karjeros laiptais ir kokias turėjo galimybes – praktiškai užkariauti pasaulį. Tretiems gal tos svajonės ar sėkmės praradimas.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Labai sunku atsakyti. Žiūrint koks žiūrovas, kokios amžiaus, kiek jis susipažinęs su „Bix“ grupe. Kitas dalykas, kadangi „Bix“ yra muzikinė grupė, kiek žmogus išvis turi simpatijos šitai muzikos grupei ir jos kūrybai. Vienareikšmiškai pasakyti, ką išsineš žiūrovas, būtų per daug sudėtinga. Manau, kad jaunesnis žmogus atras visai kitus dalykus nei vyresnis, nepriklausomai, nuo to, ar jam patinka, ar ne „Bix“.
Esate minėjęs, jog serialas „Vilko Gomurys“ įkvėptas Carlo Gustavo Jungo psichoanalitinių idėjų. Kuo jums artima C. J. Jungo pasaulėžiūra, ir ar tai pirmas sykis, kai mėginote ją pritaikyti savo kūryboje?
„Vilko Gomurio“ idėja man gimė dar anksčiau negu „Piktųjų kartos“. Tai buvo serialas, ir man buvo sunku tuo metu jį „parduoti“, arba kitaip tariant – „išsukti“. Teko pirmiau sukurti „Piktųjų kartą“, nes tai buvo pilnametražis filmas, jį buvo lengviau realizuoti.
„Vilko Gomurys“ kabojo ore, nes tuo metu tikrai „sedėjau“ ant Jungo. Negaliu pasakyti, kad jis padarė labai didelę įtaką, bet kai labai domiesi vienu ar kitu psichologu ar filosofu, tavo mintys sukasi vien apie tai. Šiuo atveju, išėjo tokia savotiška sinergija, kad buvo panašių idėjų. C. G. Jungo pamąstymai, išgyvenimai, žmogaus pasąmonės apnuoginimas – tai man labiausiai patiko. Tai pritaikiau istorijai ir ji pilnai atitiko mano kuriamą siužetą. Taigi C. G. Jungas tiek yra prisidėjęs. Kiekvieną kartą duodant interviu atrodydavo, kad C. G. Jungo istoriją vos ne paėmiau ir pastačiau. Ne, tiesiog taip sutapo, jei konkrečiai kalbėtume apie šį psichoanalitiką.
Kiek jums asmeniškai artima psichoanalizė kaip kūrybinis įrankis?
Būdavo įvairiai. Kažkada buvau apsėstas froidizmu. Bet man atrodo, kiekvienas jaunas žmogus išgyvena tą etapą. Skaityti Froidą ir Nyčę vienu metu yra labai pavojinga.
Kol kas tai vienintelis toks darbas, kuriame šiek tiek gilinausi į tai, apie ką mums gal ne visada patogu kalbėti. Į kur mūsų sąmonė nelabai nori dairytis, arba mūsų „super ego“ blokuoja vidinius, kartais netgi ir žiaurius, nelabai malonius sielai, pomėgius. Tas aspektas mane labiau domino.
Mistinis kriminalas turbūt žiūrovus įtraukia nuo pat pirmos serijos. Ar buvo vietų, kurias keitėte būtent filmavimo metu?
Filmuojant nebūna taip, jog viskas labai gražiai eitųsi. Nesvarbu, kokio pobūdžio darai filmą. Arba būna taip, kad tiesiog nepavyksta kažko įgyvendinti dėl tam tikrų aplinkybių. Kaip režisierius turi pergalvoti, kaip padaryti, kad gautum panašų rezultatą, bet filmuojant jau šiek tiek kitaip.
Tokių atvejų būna kiekviename filme. Kažko radikaliai ar kardinaliai tikrai nebuvo keista. Tik kad režisieriaus versijoje yra tam tikrų dalykų, kurių silpnesnių nervų žiūrovui ir pats nesiūlyčiau žiūrėti.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kaip kilo idėja kurti dvi serialo versijas?
Tai buvo inspiruota platintojų, nes jie pamatė režisieriaus versiją ir suprato, kad gali turėti problemų ir iššūkių su parduodant serialią.
Kaip atsirinkote aktorius? Galbūt jau rašant scenarijų matėte kažką, kas galėtų atlikti pagrindinius vaidmenis?
Ne, rašydamas scenarijų paprastai stengiuosi negalvoti, kas vaidins. Nes tada tapatini sukurtą personažą su aktoriumi, o tai nepadeda personažo plėtojimui. Aišku, būna, kai, pavyzdžiui, kuri jau seniau sukurtą personažą, žinai, kad tą personažą suvaidins tik tai tam tikras aktorius. Bet jeigu turiu naują istoriją, dirbu su jos naujais personažais, neapsikraunu tuo, kas vadins.
Ar leidžiate bent minimaliai improvizuoti aktoriams aikštelėje?
Tai yra bendras darbas, kūryba, kolektyvinis reikalas. Aikštelėje nesu visiškas despotas. Aišku mėgstu, kai laikomasi scenarijaus, kai tekstai yra išmokti, bet būna įvairiai.
Sakykime, jeigu aktorius, vaidinantis personažą, moka ir sugeba tam tikrus momentus taikliai improvizuoti, visada esu už ir man tai net patinka. Tačiau ne visi aktoriai turi gebėjimą tai daryti. Kitą kartą tenka tiesiog griežčiau laikytis scenarijaus, istorijos ir reikalauti, kad aktoriai atliktų tai, kas parašyta.
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
