fbpx
Kino pavasaris, Pokalbiai

Pokalbis su Leos Caraxu apie gyvenimą kino saloje, virtualią realybę ir miegą kino teatre

Režisierius Leosas Caraxas Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka
Režisierius Leosas Caraxas Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka
Režisierius Leosas Caraxas
Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka

Jis nevadina savęs kino kūrėju, bet sakos gyvenąs kino saloje. Jis teigia, kad jo filmai labai paprasti, bet žiūrovai ir kritikai laužo galvas bandydami įspėti, kas slypi jo daugiasluoksniuose, įvairioms interpretacijoms atviruose kūriniuose. Atrodo, jog Leos Caraxas yra vienas tų intuityvių kūrėjų, kurie tiesiog suvokia, kaip kinas funkcionuoja. Jis nėra produktyvus režisierius, bet kiekvienas jo filmas – įvykis. Lietuvoje viešintis ir „Kino pavasario“ surengtą jo filmų retrospektyvą pristatantis režisierius susitiko su žiniasklaidos atstovais ir pasidalino mintimis apie kiną, gyvenimą ir savo kūrybą.

Lietuvoje rengiama Jūsų filmų retrospektyva. Teko girdėti, jog pabaigęs kurti filmą Jūs niekada jo nebežiūrite. Ar nekyla pagunda atsigręžti atgal ir įvertinti savo darbų visumą?

Nežinau, kartais galvoju… nerimauju, kad sukūriau tiek nedaug filmų. Bet ką galiu dėl to padaryti? Niekada nežiūrėjau jų dar kartą, bet aš juos žinau. Dažniausiai man patinka paskutinis ar paskutiniai du filmai. Negaliu jų žiūrėti ir jei pamatysiu darkart… Žinau, kad labai jais nusivilčiau. (Juokiasi.) Kartais, kai nematai savo darbų, galvoji, kad jie labai geri, bet kai pamatai, supranti, kad taip nėra. Tad geriau nežiūrėti.

Režisierius Leosas Caraxas Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka
Režisierius Leosas Caraxas
Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka

Su aktoriumi Denisu Lavantu dirbote kuriant tris filmus. Kaip jūs susipažinote?

Kurdamas savo pirmą filmą (tai buvo juodai baltas filmas pavadinimu „Boy meets girl“) turėjau omenyje konkrečią merginą, bet nežinojau, kas bus vaikinas. Nieko neišmaniau apie kiną, apie tai, ką žmonės vadina aktorių atranka, tad aktoriaus paieškos buvo labai sudėtingos. Ieškojau to jauno vaikino tarp aktorių, tarp žmonių gatvėse, muzikantų ir negalėjau jo rasti. Vis atidėdavau filmavimą. Ir vieną dieną pamačiau nuotrauką įdarbinimo agentūroje. Jis buvo komikas, dirbo teatre, turėjo keistą veidą. Susitikau su juo ir nusprendžiau, jog jis kitoks nei visi aktoriai. Pagalvojau, kad jis, galbūt, vaidins siaubingai, bet bent jau bus kitoks. Nutariau pabandyti.

Kažkada minėjote, jog, jei Denisas Lavantas nebūtų galėjęs kurti vaidmens, būtumėte vaidmenį pasiūlęs Lonui Chaney ar Charlie Chaplinui.

Taip jau nutiko su filmu „Pont Neuf meilužiai“. Pradėjus kurti filmą su Denisu, jis susižeidė ir draudimas paprašė pakeisti aktorių arba sustabdyti filmo kūrimą. Pasakiau, jog sustabdysime filmavimą, nes jis nepakeičiamas. Galiu kurti filmus be Deniso, bet jei įsivaizdavau filmą su Denisu, tai jame ir turi būti Denisas. Jis tampa vis geresniu aktoriumi. Manau, jis gali suvaidinti bet ką. Reikia daug darbo, bet jis tai gali. Nežinau jokio kito aktoriaus, su kuriuo taip galėčiau dirbti.

Kaip jūs dirbate su aktoriais? Paliekate erdvės interpretacijai, ar turite labai aiškią viziją, ką jie turi atlikti?

Didžiausias darbas yra juos pasirinkti. Kai jau pasirinkai aktorių, likusi darbo dalis yra paprasta – ką jis vilkės, kaip jis eis, kalbės ar rūkys cigaretes ir darys tai, ką turės daryti. Galima sakyti, nėra daug psichologijos. Bandai pastatyti aktorių į tunelį, kuriame nėra daug pasirinkimų. Jei konkretų aktorių aprengi konkrečiais rūbais, liepi jam sakyti konkrečius žodžius, jis eis tam tikru keliu. Nežinai (neturiu baigto filmo vaizdinio galvoje – pats žingsnelis po žingsnelio einu į tą tunelį), bet, kai filmuoji, tikiesi, jog tai, ko ieškai, bus vietoje. Jei nėra, bandai šiek tiek padėti aktoriui. Kartais nepavyksta. Arba padarei klaidą rinkdamasis aktorių, arba santykis su aktoriumi ar aktore nėra geras. Ir nieko dėl to negali padaryti, tai jau matysis ir liks filme.

Režisierius Leosas Caraxas Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka
Režisierius Leosas Caraxas
Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka

Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau kino mokyklų. Ko reikia, kad žmogus taptų režisieriumi?

Nemanau, kad kino mokyklos gali padėti. Pats nėjau į mokyklą. Jos galbūt naudingos žmonėms, kurie nepažįsta kino, kurie nežino, kad gali gyventi kurdami kiną. Bet kai pažįsti kiną, kai esi jo viduje, manau, daugiau nieko nebereikia. Kai kūriau savo pirmą filmą, nebuvau matęs kameros…

Tam, kad kurtum filmą, nieko nereikia, žinoma, reikia pinigų, bent dviejų trijų žmonių. Bet visa kita… nėra jokio „įstatymo“. Jei susimausi kurdamas savo filmą, bus keista, bet nieko nenužudysi. Kiekvienas gali bandyti, jei nori, jei jaučia, kad turi bandyti, o paskui žmonės nuspręs, ar tai geras ar blogas filmas.

Kai kuriate filmą, ar galvojate apie publiką, kas jį žiūrės? Naujausiame filme gausu popkultūros elementų, tokių kaip limuzinai ir plačiajai auditorijai atpažįstamų veidų: Eva Mendez, Kylie Minogue.

Na, aš kūriau filmus ir su garsiais, ir su nežinomais žmonėmis. Ar dar nežinomais. Arba žmonėmis, kurie nėra aktoriai. Viskas yra įmanoma. Į filmą Kylie pakliuvo atsitiktinai, tai neturėjo būti popmuzikos ikona. Man ji pasirodė labai gryna ir įdomi ir tinkanti šiam vaidmeniui. O dėl Evos Mendez, ji turėjo būti kažkas, ko visi geidžia, kažkas, ką visi fotografuoja. Tad akivaizdu, jog ji turėjo būti įžymi. Kol kuri filmą, kol jį įsivaizduoji, publika yra abstrakcija. Prieš filmo išleidimą publika tampa svarbi, kyla klausimų, ar ji supras, ar nemanys, kad filmas per ilgas… Staiga tu su tuo susiduri. Bet galiausiai gali pasitikėti tik savimi.

Režisierius Leosas Caraxas Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka
Režisierius Leosas Caraxas
Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka

Kažkada sakėte, kad kuriate filmus mirusiems. Gal galite paaiškinti savo žodžius?

Taip jaučiuosi, nežinau, ką tai reiškia. Manau, taip netgi pradėjau kurti filmus. Atvykau į Paryžių septyniolikos, nieko nepažinojau. Eidavau į kiną ir žiūrėdavau senus filmus. Senus europietiškus, rusiškus, daugiausiai amerikietiškus, bet ir nebyliojo kino filmus. Dauguma žmonių, kurie yra tuose filmuose, mirę. Noriu su jais komunikuoti. Noriu, kad mano filmai kalbėtų su tai žmonėmis, tais filmais, šitais vaiduokliais. Taip pat yra ir intymusis aspektas. Savo gyvenime turime brangių mirusių žmonių, tad… nėra būdo su jais kalbėtis, nesu religingas, neturiu priemonės su jais bendrauti. Tad kuriu jiems filmus.

Sakėte, jog gyvenate saloje pavadinimu „Kinas“. Ką jums tai reiškia? Kas jums yra ši sala?

Tai reiškia, koks laimingas esu, kad atradau kiną. Turiu šešis jaunus sūnėnus ir matau juos to amžiaus (penkiolika-dvidešimt metų), kuriame atradau kiną. Jei jie neatras savo salos… Sunku gyventi, jei nerandi tos savo ypatingos žemės. Manau, tai buvo stebuklas, jog aš radau vietą, kurioje jaučiausi kaip namuose. Tai mano vieta. Manau, tai turėjau mintyje.

Tarp jūsų filmų yra itin ilgos metų pertraukos. Kodėl?

Kiekvienas filmas turi savo „pasaulį“. Kai išeini iš šio „pasaulio“, jautiesi išsekęs ir nusivylęs. Tiksliai nežinai kodėl, bet jautiesi nusivylęs. Tad, jei esi pakankamai stiprus, iš karto imiesi kurti naują filmą, kad išsklaidytum tą nusivylimą. Tai dariau būdamas jaunesnis. Bet jei negali to daryti, tarkime, jei tavo filmas nebuvo sėkmingas…

Man taip buvo su dviem filmais: „Pont Neuf meilužiai“ ir „Pola X“. Tuomet yra sunkiau grįžti prie filmų kūrimo. Bandžiau kurti juostas, kurių galiausiai nepastačiau. Kartais nerandi finansavimo, kartais problema ne pinigai, o nesugebėjimas rasti žmonių, su kuriais norėtum dirbti. Kartais nepavyksta rasti aktorių. Visada, kai įsivaizduodavau filmą ir nežinodavau, kas jame turėtų vaidinti, negalėdavau rasti aktorių. Tad dabar bandau kurti filmus kaip jaunystėje, konkretiems aktoriams.

Ar skaitote kino kritikų atsiliepimus? Ar Jūsų filmai turi teisingą būdą būti „perskaityti“, ar tai yra atviri interpretacijai kūriniai?

Taip, kartais skaitau. Priklauso nuo nuotaikos. Dažniausiai (turbūt taip būna daugumai rašytojų ar kino kūrėjų) jaučiu, jog jie nekalba apie tai, ką turėjau galvoje. Kalba apie kažką kitą. Bet tai normalu. Tačiau nėra gerai, kai jaučiu, jog kažkas užsipuola mano filmą, kaltindamas, jog man nepavyko padaryti kažko, ko aš net nemėginau padaryti. Bet būna ir priešingai, jauti, jog apie tave išties kažką suprato. Tai įdomu. Bet didžioji kritikos dalis nėra labai gili. (Juokiasi.) Nedaug žmonių gali parašyti kažką prasmingo apie kiną. Ar apie bet ką kitą.

Režisierius Leosas Caraxas Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka
Režisierius Leosas Caraxas
Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka

Kaip veikia jūsų kūrybą informacinių technologijų raida?

Nesu tikras kaip, bet paskutinis filmas tikrai susijęs su virtualia realybe, su faktu, kad gali gyventi kibernetinėje erdvėje, apsaugoti save būdamas šiame burbule. Tai vienas iš „Šventųjų motorų“ įkvėpimo šaltinių. Kodėl ir kaip mes gyvename šiame burbule. Jame nėra atsakomybės, tikro veiksmo, tikros patirties, bet jauti, kad tai yra pasaulis. Ir tam tikra prasme jis mums buvo primestas. Kai kalbėjau apie jaunus žmones, negalinčius surasti savo „salos“, kartais, manau, jiems tos salos nė nereikia, nes jie turi šį burbulą.

Oskaras filme „Šventieji motorai“ nuolat perkuria save iš naujo. Ar manote, kad realiame gyvenime tai įmanoma, iš naujo sukurti save?

Manau, turi mėginti. Nežinau, ar tai įmanoma. Nežinau, kaip galėtum gyventi nemėgindamas. Ypač jei kuri filmus. Tarkime, jei jaučiu, kad esu tas pats asmuo, kaip kurdamas ankstesnį filmą, negaliu kurti naujo filmo. Tai nebūtinai turi būti atsinaujinimas visiškai pakeičiantis gyvenimo būdą, bet bandymas bent jau patirti kažką naujo. Pokytis yra brutalus, žiaurus dalykas. Turi tai daryti tik tuomet, kai jautiesi pakankamai stiprus. Svarbu balansas. Turi eksperimentuoti, keistis ir nepargriūti.

Ar žiūrite daug savo kolegų filmų?

Mačiau daug filmų, kai buvau jaunas. Iki savo antrojo filmo. Tai nebuvo sprendimas, tiesiog poreikis žiūrėti filmus vis mažėjo. Skaitau daug knygų, bet nežiūriu daug filmų.

Režisierius Leosas Caraxas Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka
Režisierius Leosas Caraxas
Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka

Ar tikėjotės, jog „Šventieji motorai“ sulauks tokio teigiamo kritikų vertinimo?

Ne, man tai buvo tarsi „namų“ filmas. Neturėjau ką prarasti, nebegalėjau kurti filmų, tad nutariau nufilmuoti kažką nebrangaus Paryžiuje. Žinoma, džiaugiuosi, jog žmonėms jis patiko. Bet šito niekada negali prognozuoti.

Kokia, Jūsų nuomone, yra kino ateitis, turint omenyje skaitmeninių technologijų plėtrą ir faktą, jog kinas nebėra išskirtinis įvykis, bet kasdienybės dalis?

Manau, tai bendras klausimas, ne tik kino ateities klausimas. Ar žmonės vis dar gali sutelkti dėmesį? Žmonės, visa karta yra labai išsiblaškiusi. Bet tai negali tęstis ilgai. Negali būti per ilgai išsiblaškęs, nes tiesiog numirsi. Aišku, jauniems šiuolaikiniams žmonėms – tai jų pasaulis. Sudėtingiau tiems, kurie pradėjo kurti filmus anksčiau, su tikromis kameromis, kurias dabar pakeitė kompiuteriai. Mums, vyresniems režisieriams, sunkiau, bet tai įdomu.

Ar yra filmų, kuriuos pradėjęs žiūrėti užmiegate?

Žinote, nežiūriu daug filmų, bet, kai buvau jaunas ir eidavau į kino teatrus, nuolat užmigdavau. Tai nereiškia, kad filmas būdavo blogas, tiesiog, tai tamsi salė, kurioje sėdi, taigi… jei nueinu į kiną beveik visuomet užmiegu. Bet, jei filmas patinka, darkart jį pažiūriu. Kino teatre miegoti normalu.

Susitikimas su režisieriumi Leos Caraxu

Komentarai

Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.