Kino centro „Skalvija“ archyvas
Šių metų jubiliejiniame 10-ajame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje lankytis pavykdavo tik fragmentiškai, nors išnagrinėjęs programą pasižymėjau apie dešimtį filmų, kuriuos norėčiau išvysti. Pažadai taip ir liko pažadais, tačiau vienas matytas filmas į atmintį įstrigo ilgam – Liubov Arkus darbas „Antonas čia, šalia“.
Kolegė Agnė Raščiūtė apžvelgė šį filmą detaliau, todėl mes papildysime šiuos užrašus pokalbiu su režisiere.
Nuo festivalio praėjo jau kiek daugiau nei trys mėnesiai, tačiau norėjosi, kad Liubov Arkus mintys neliktų tik mano užfiksuotame diktofono įraše.
Įžvalgomis apie dokumentinio kino režisieriaus santykį su savo filmo herojais, iškylančius moralinius ir etinius klausimus kuriant filmą dalijosi ne tik L. Arkus, bet ir dokumentines juostas susukę Lietuvos kino kūrėjai: režisieriai Audrius Stonys („Neregių žemė“, 1992 m., „Viena“, 2001 m.), Giedrė Beinoriūtė („Pokalbiai rimtomis temomis, 2012 m.) ir Maratas Sargsyanas („Tėvas“, 2012 m.). Pokalbį moderavo kino kritikė Živilė Pipinytė.
Dokumentinio filmo autoriaus ir jo personažų santykio problematika
Živilė Pipinytė. Liuba, ką gali pasakyti apie filmo autoriaus ir filmo herojaus problemą? Žinome tam tikras taisykles, kad turime išlaikyti atstumą tarp kūrėjo ir personažo. Kaip tu išsprendei šį klausimą?
Liubov Arkus. Dokumentinio filmo autoriaus ir personažo santykis yra nevienareikšmiškas. „Būti ar nebūti?“ – tai yra pagrindinis klausimas. Kai pasirinkau savo poziciją filme, buvau diletantė. Kiekvienas profesionalas žino, kad negali priartėti per arti, negalima dalyvauti istorijoje, reikia ją fiksuoti išlaikant atstumą. Aš turėjau teisę nesivadovauti šiomis taisyklėmis. Be to, jeigu yra kokios nors taisyklės, tai jos yra tam, kad būtų pažeidžiamos.
Kino centro „Skalvija“ archyvas
Dabar dokumentalistu gali tapti bet kuris žmogus, turintis 300-us dolerių (750 litų) kamerai bei kompiuterį su įdiegta montavimo programa. Toks žmogus gali nufilmuoti savo juostą ir ją sumontuoti. Todėl mes visi galime būti dokumentalistais, todėl manau, kad taisyklių daugiau nebėra. Arba tu viską išsakai, arba ne – visa kita nebeturi jokios prasmės. Bet tebėra viena taisyklė – nepakenk.
Ž. P. To paties noriu paklausti ir kitų pokalbio dalyvių, kaip Jūs sau formuluojate šį klausimą?
Audrius Stonys. Žinau, kad dokumentiniame kine yra daug klausimų ir taisyklių, apie kuriuos daug diskutuota ir prirašyta. Man svarbiausia, kad tai nebūtų sprendžiama teoriškai. Pats kinas sprendžia šiuos klausimus. Nežinau, ar kuris iš salėje esančių žmonių drįstų užduoti klausimą apie etiką arba paklaustų, ar išlaikytas atstumas tarp autoriaus ir personažo? To klausti būtų kvaila. Tai ir yra svarbiausia, kad filmas pažeidžia visas taisykles, tačiau pats jas ir sukuria.
Maratas Sargsyanas. Galiu pasidalinti tik vieno dokumentinio filmo patirtimi (filmas „Tėvas“, 2012 m., aut. pastaba). Procesas buvo labai įdomus. Kai susitikome su personažu, stebėjau, kokie pasirodys filmo „rėmai“, tačiau proceso metu jie nuolatos keitėsi. Keitėsi ir santykis, atstumas. Nuolatos savęs klausiau, ar ne per daug priartėjau, ar neperžengiau jų šeimyninio „daržo“, kur jau aš sprendžiu, kaip jiems gyventi? Tam, kad nesakyčiau, kaip jiems gyventi, kaip elgtis prieš kamerą, kaip elgtis realiame gyvenime, kai mūsų, filmavimo grupės, nėra. Tai rodiklis, kurį atradau savo filme – kiek galima priartėti, o kiek ne.
Ž. P. Giedre, (Giedrė Beinoriūtė – aut. pastaba) savo paskutiniame darbe filmavote vaikus. Ar su jais reikia kaip nors kitaip elgtis?
Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka
Giedrė Beinoriūtė. Mano filme dvylika vaikų ir kiekviena istorija su jais skirtinga: kai kuriuos pažinojau ilgiau, kai kuriuos trumpiau. Šis klausimas visada šalia, visada su tavimi. Visada savęs klausi, kaip elgtis, kaip nepakenkti? Vieni patarė su jais susidraugauti, tačiau atsakiau, jog nenoriu. Man buvo svarbu, kad tiek jie, tiek aš žinotume, jog tai filmas. Mums tai pavyko. Su vaikais kalbėjomės, kad kai filmas pasibaigs, daugiau nebendrausime. Tačiau su kai kuriais dar šnekučiuojamės, visaip būna gyvenime.
Ž. P. Liuba, suprantu, kad tavo gyvenimas visiškai pasikeitė. Papasakok plačiau, kaip tai pakeitė tavo gyvenimą?
L. A. Labai sunku atsakyti į tokį klausimą. Sunkiausia buvo, kai supratau, kad jame neapsieisiu be savęs. Tikras pragaras priversti save kalbėti. Negalėjau parašyti savo teksto. Gyvenime esu parašiusi kalną tekstų, tačiau penkių puslapių autorinį tekstą, kuris skamba filme, rašiau pusmetį. Pradžioje, negalėjau jo parašyti, o po to, negalėjau jo perskaityti.
Man buvo neįmanoma kalbėti apie save. Ir atsakyti, kaip pasikeitė mano gyvenimas, man yra labai sunku. Galiu kalbėti tik apie išorinę pusę – visą gyvenimą dirbau su kinu, „Seans“ (Sankt Peterburgo žurnalas – aut. pastaba) redakcijoje, o dabar ten beveik nedirbu. Įkūriau fondą, skirtą autistams. Dabar tik tą ir darau – dirbu su suaugusiais autistais. Visų pirma dėl to, kad gerai žinau jų problemas. Antra, jie labiausiai neapsaugoti.
Vaikų dar bent kiek gaili, jais rūpinasi, jie turi gyvus tėvus, jiems skiriama vaikų darželių, mokyklų, tačiau, kai žmogui sukanka aštuoniolika metų, nors jis dar toks pats vaikas, juo nustoja rūpintis. Nemanau, kad jūsų šalyje (Lietuvoje – aut. pastaba) ar Vokietijoje ši problema geriau sprendžiama nei Rusijoje ar kitose šalyse, nebent Skandinavijoje. Suaugęs autistas – tai bėda. Todėl, visų pirma, norėjau padėti jiems.
Ž. P. Jeigu šio filmo nebūtų buvę, tai niekas nebūtų pasikeitę, rašytumėte apie kiną?
L. A. Nežinau, tiesiog galvoju, kad būčiau daug nelaimingesnė, nei esu dabar.
Ž. P. Dabar yra labai populiaru daryti tęsinius, grįžti pas savo personažus po 30-40-ies metų. Ar planuojate taip daryti?
L. A. Ne. Neturiu tokių planų.
Levo Žiriakovo nuotrauka
Ž. P. Kitų diskusijos dalyvių taip pat norėčiau paklausti, ar kūrimo metu jūs nesusidūrėte su panašiomis situacijomis, kai reikėjo nuspręsti, ar peržengti tą ribą, ar ne?
A. S. Man atrodo, kad šis klausimas išsisprendžia savaime. Jeigu kuriu reportažą ar filmą už pinigus, tuomet iškyla klausimas: „Kaip elgtis?“ Tačiau, kai kalbame apie autorinį darbą, kuris labai asmeniškas, tai tavo santykis su tuo žmogumi ir taisyklėmis keičiasi.
Kinas tam tikra prasme yra meilės ryšys, o mylintys patys randa tam tikrą atstumą. Ir kokios gali būti taisyklės? Pirmą dieną išlaikyk vieną atstumą, o trečią jau gali bučiuotis? Tai būtų kvailystė. Kai myli žmogų, vadinasi sakai jam ne tik malonius žodžius, gali pasakyti netgi ką nors labai nemalonaus. Tai dviejų žmonių ryšys. Jei jis melagingas, tuomet kyla problemų. O jeigu nuoširdus, tai viską galima pateisinti – elgesį, taisykles. Sunku pradėti filmą nepamilus savo personažo. Likti nuošalyje – neįmanoma.
M. S. Šią mintį pasakė Kosakovkis (Viktoras Kosakovskis yra žymus dokumentinio kino kūrėjas – aut. pastaba): „Kai myli ir nekenti vienu metu, tada prasideda kinas.“ Aš dar nežinojau šių žodžių, kai filmavome, tačiau kartais jutau, kad nekenčiu personažų. Ne blogąja prasme, tiesiog jų mąstymas, suvokimas, viskas man buvo svetima. O kartais juos mylėjau ir galvodavau, kokia laiminga šeima, turbūt vieninteliai tokie pasaulyje, tokie laisvi, gali sau leisti viską. Tai buvo dviejų jausmų samplaika.
Visą laiką stengiausi būti „baldu“, kurio jie nepastebėtų. Bet visgi tie jausmai ėmė ir užvaldė. Ypač montažo metu, kai šie jausmai neleido rinkti medžiagos, ji tapdavo labai asmeniška, nors siekiau to išvengti. Pavyzdžiui, dabar jie man skambina beveik kiekvieną savaitę, pasipasakoja, kartais pas juos nuvažiuoju. Tie santykiai išliko. Žiūrovams filmas pasibaigia, tačiau man jis tęsiasi. Vis dar galvoju, kokį atstumą galiu ir turiu išlaikyti?
G. B. Nieko naujo nepasakysiu. Santykis su kiekvienu žmogumi, su kiekvienu filmo personažu, vis kitoks. Man svarbu būti nuoširdžiai ir tai turi būti tapatus santykis – jeigu vaikas po trijų mėnesių mūsų bendravimo pasako, kad nebenori filmuotis, jis turi tokią teisę.
Klausimai iš salės.
Ar Antonas matė filmą?
L. A. Ne, dėl dviejų priežasčių. Pirma, jis nemėgsta į save žiūrėti, tačiau jam patinka filmuotis net tuomet, kai nėra operatoriaus. Antroji priežastis – ekrane rodoma jo mama (Antono mama mirė nuo ligos – aut. pastaba). Bijau, kad jis ją pamatys, nežinau, kokia būtų jo reakcija.
Evelinos Stankūnaitės nuotrauka
Kaip dabar laikosi Antonas?
L. A. Man gaila, kad jis vėl papilnėjo. Jūs galite jį pamatyti „Facebook“ paskyroje: skelbiame įrašus, susijusius su Antonu. Dažnai jį filmuojame, kadangi daug žmonių nori žinoti, kaip jis dabar gyvena. Kai buvo sukurtas Antono profilis socialiniame tinkle „vkontakte.ru“, kurį prižiūri jo tėtis, nustebau, kiek daug žmonių jam rašo. Antono tėtis visiems atrašo jo vardu, nes Antonas nepripažįsta raidžių ant klaviatūros. Jis nenori suprasti, kad tai tos pačios raidės, nors daug kartų bandžiau tai paaiškinti.
Kur galima rasti visą Antono tekstą (Antono esė „Žmonės“ – aut. pastaba)?
L. A. Filme ir yra visas jo tekstas. Taip pat jis yra ir internete, pagaminti net marškinėliai su šiuo tekstu. Tai yra didis tekstas. Jeigu man kas pasakytų, kad jis tai padarė, aš tuo nepatikėčiau. Manyčiau, kad tai surežisuota, tačiau tai tiesa. Niekaip negalėjau suprasti, kaip įtraukti į filmą šį eilėraštį. Žinojau, kad jis turi būti filmo pabaigoje, tačiau nežinojau, kaip tai padaryti. Skaityti pati negalėjau, nes mano balsas jau buvo filme, kad tai padarytų aktorius – tuo labiau neįmanoma. Kažkuriuo momentu pagalvojau, kad diktuosiu tekstą Antonui ir jis savo raidėmis tai parašys.
Padiktavau pirmą žodį ir jis parašė ne tik jį, nors toliau nebediktavau. Vėliau, montažo darbams einant į pabaigą, atvažiavo Antonas. Pasakiau savo kolegai, kad galbūt Antonas perskaitys tą tekstą. Padaviau Antonui lapą su tekstu ir jis prie mikrofono jį perskaitė. Tai, ką girdite, yra perskaityta iš pirmo karto.
Ar Antonas dar rašo eilėraščius, ar čia buvo vienintelis jo darbas?
L. A. Iki 14-os metų Antonas daug rašė, tačiau tai nebuvo užfiksuota. Aš bandžiau ieškoti užrašų. Jis buvo visai kitoks – vienas vaikščiojo į mokyklą, važinėjo metro, grįždavo namo, pasišildydavo maistą.
Nuo 14-os jam prasidėjo antrinis autizmas. Galbūt tai lėmė branda, tėvų skyrybos ar močiutės mirtis, kurią jis labai mylėjo, o gal viskas kartu. Tuo metu jį pirmą kartą paguldė į psichiatrinę ligoninę. Manau, kad ten jam „nužudė“ smegenis. Man visada sunku nusakyti Antoną – vieną vertus, jis labai didelis ligonis, antrą vertus – tokio protingo ir gilaus žmogaus dar nebuvau sutikusi.
