fbpx
Pokalbiai

Pokalbis su Tomu Ramanausku: „Vieni tapo, kiti skraido – aš pradėjau kurti filmą“

Režisierius Tomas Ramanauskas Monikos Daužickaitės nuotrauka
Režisierius Tomas Ramanauskas
Monikos Daužickaitės nuotrauka

Kinas – romantiškas, fatališkas, įtraukiantis, neįtikėtinas sapnas? Žiūrint kadrus iš filmavimo aikštelių į akis labiau krenta prabangiomis suknelėmis apsitempusios žavios merginos, nei dizainerio asistentė, pajuodusiais paakiais ir drebančiomis rankomis seganti jau tūkstantąjį rūbo užtrauktuką ant dar vieno laibo kūno, kurį šiandien filmuos kamera. Vis dėlto, tie pajuodę paakiai ir raudonomis gyslomis išmargintos akys, nesuskaičiuojami kiekiai cigarečių ir kavos, skaudantis kūnas, nuolatinis stresas ir reti snūstelėjimai filmavimo aikštelėje man atrodo kur kas romantiškesni. Kine begalė pasaulių sukuriami tiesiog iš nieko. Legendinis režisierius Jean-Lucas Godardas yra pasakęs, jog kinas – gražiausia apgavystė pasaulyje. Auksarankis Tomas Ramanauskas, Reklamos agentūros „New!“ kūrybos direktorius ir vienas iš savininkų, naujai iškeptas režisierius, kuriantis pirmąjį savo trumpametražį filmą „After death, before hell“ dalinasi savo pirmaisiais kartais kino virtuvėje. Nuo ko pradėti … ir kuo baigti?

Nėra to blogo

Kino kūrimas yra lėtas procesas, ypač tuomet, kai neturi tam pakankamai lėšų. Tomas pasakojo, kad savo filme jis nenori reklamuoti jokių produktų, todėl pinigų paieškos tampa dar sudėtingesnės: „Kultūros ir sporto rėmimo fondas paremti nesutiko, lėšas susirinkti bandžiau tarptautiniu socialinio rėmimo portalu „Kickstarter“, tačiau šiek tiek pervertinau galimybes, kiek pinigų aš galiu surinkti iš savo draugų. Nepasiekiau nustatytos sumos ir nieko negavau. Bet, tiesą sakant, tai išėjo netgi į naudą: „Kickstarter“ problema yra ta, jog dalį pinigų turi sumokėti svetainei ir dar įsipareigoji savo remėjams padovanoti suvenyrų, kokią nors filmo atributiką, o tai irgi kainuoja.“ Vis dėlto problemą Tomas išsprendė parašydamas tiems, kurie per „Kickstarter“ buvo įsipareigoję paaukoti dižiausias sumas. Vienas iš pažadėjusiųjų paremti į Tomo laišką atsakė: „Neįtikėtina, tačiau jis man pervedė nemažą sumą, kuri man labai padėjo.“ Režisierius pasakojo, kad pats kol kas yra nuėjęs maždaug trisdešimt procentų savo kūrybinio kelio. Herojai nupiešti, liko judesio piešimas – o tai labai ilgas procesas. Jei Tomas nesurinks reikiamos pinigų sumos, filmas bus baigtas po dvejų trejų metų. Kitu atveju „After death, before hell“, žiūrovai pamatytų jau po maždaug trijų mėnesių.

Režisierius Tomas Ramanauskas Monikos Daužickaitės nuotrauka
Režisierius Tomas Ramanauskas
Monikos Daužickaitės nuotrauka

Kai nebegali nebekurti

Nuo ko prasidėjo filmo kūrimas? Atsakymas iš tiesų paprastas: tuomet, kai Tomas nebegalėjo nebekurti. „Vieni tai pradeda daryti aštuoniolikos, kiti trisdešimties, ar dar vyresni kaip, pavyzdžiui, aš. Kartais klausiu savęs: tai kurgi buvau visus tuos metus?“, – juokiasi Tomas, aukštas ir laibas vyras, žiūrintis tiesiai į akis pro savo kvadratinius akinius juodais rėmeliais. Kartais jis vis pasilenkia, tarsi norėdamas pasakyti kažką labai svarbaus, ypatingo, lyg įsitraukdamas į pokalbį visu kūnu: „Na, ateina kažkoks suvokimas mūsų visų gyvenime, kuomet imamės to, apie ką jau seniai galvojome. Vieni tapo, kiti skraido – aš pradėjau kurti filmą. Viskas prasidėjo nuo paraštėse brūkšelėtų minčių, lapelių su priminimais, idėjomis ir panašiai. Kol galų gale rimtai nusprendžiau imtis istorijos paieškų. Saviškės istorijos apie Elmerį McGurdy, nevykusį banditėlį, kuris, kitaip nei kiti baigę savo gyvenimą, dėl neįtikėtinų sutapimų po mirties šimtą metų klaidžiojo po Amerikos platumas, aš ieškojau labai ilgai, sąmoningai ir kryptingai, daug skaičiau, kol galų gale supratau, apie ką bus mano filmas.“ Paklaustas, kodėl Tomas pasirinko animuoti „After death, before hell“ istoriją, Auksarankis kaip vieną didžiausių pliusų įvardijo animacijos praktiškumą. „Jaunam, tai reiškia, jog dar nepatyrusiam, režisieriui pasirinkus animuoti savo filmą, nereikia bendrauti su aktoriais, jis apsidraudžia nuo nepageidautinų netikėtumų, smulkenų, kurių negali suplanuoti, – čia pat Tomas priduria, – pačiame kūrybos procese įdomu tai, jog vienu metu atlieki labai daug funkcijų. Kuri istoriją, klaidžioji joje, ieškai išėjimo taškų, klausi, kodėl ji turėtų būti įdomi žiūrovui. Bandai ją papasakoti rišliai, žiūri, ar tai, ką darai, yra pagrįsta dramaturgiškai, ar tai kam nors bus įdomu… Tu nuolatos spėlioji, nežinai, kaip į ją bus reaguojama gyvenime.“

Nenatūralus natūralumas

„O koks turėtų būti geras kinas?“ – klausiu žinodama, jog Auksarankis kadaise save vadino kino kritiku. Tomas pasilenkia link manęs ir net nemirktelėjęs atsako, jog įdomi istorija yra būtina. Į kiną turi pasinerti, nuo jo negali atsitraukti: „Geras filmas niekuomet nesibaigia vos išėjus iš kino salės. Kai kurie šedevrai tavyje gali išlikti visą gyvenimą. Grįžti į filmą mintimis, kartoji herojų frazes, net kopijuoji jų elgseną. Iš tiesų rezultato ir kūrybos proceso santykis kine labai įdomus: kai žiūri filmą, įsijauti į jį visiškai natūraliai. Pagautas emocijų gali verkti, juoktis. Tuo tarpu, kai jį konstruoji, viskas yra taip nenatūralu, vyksta tam tikras gamybos procesas, nors turint meninę viziją, tačiau ta gamyba tam tikra prasme primena fabriką“.

Režisierius Tomas Ramanauskas Monikos Daužickaitės nuotrauka
Režisierius Tomas Ramanauskas
Monikos Daužickaitės nuotrauka

Vienas sunkiausių dalykų kūrybos procese Tomui yra lėtumas: „Per šį laiką aš dar sugebėjau parašyti ir kito filmo scenarijų! Tai beprotiškai lėtas procesas.“ Akivaizdu, kad Tomas Ramanauskas neketina apsiriboti trumpametražiu „After death, before hell“. „Kurti filmus Lietuvoje yra svarbu, juk turime dar tokią šviežią, pamažu besiformuojančią rinką. Gerai yra netgi tai, jog aš kuriu filmą! Juk dirbdamas mokausi, o ateityje kažkas mokysis iš manęs, kaip reikia ar nereikia daryti. Šioje srityje matau didelę perspektyvą. Fižiskai kurdami daugiau filmų, treniruojame aktorius, scenaristus ir po truputį, galbūt per dešimt metų, tapsime rimtais žaidėjais kino industrijoje, juk esame kūrybinga tauta!“

„After death, before hell“ anonsinis filmukas:

Komentarai

Kinas todėl, kad norisi daugiau. Tol, kol akys mato lyg pro objektyvą! KINFO todėl, kad smagu dirbti su žmonėmis, mylinčiais ir išmanančiais savo veiklą. Žmonėmis, kurie nusišypsos ir pasakys: darom! Toks mano būdas papasakoti kitiems apie dalykus, kurie įkvepia.