Animacijos industrijoje nedirbančiam asmeniui gali būti sunku suvokti, kaip latvių režisieriaus Ginto Zilbaluodžio 2024 m. sukurtas animacinis ilgametražis filmas „Potvynis“ (latv. Straume, angl. Flow) sugebėjo sukelti tikrą revoliuciją kino pasaulyje. Tikėtina, dar ilgai jausime pasekmes to žemės drebėjimo, kurį iššaukė nebylusis europietiškas filmas, kainavęs mažiau nei keturis milijonus JAV dolerių. Na, bent jau aš nuoširdžiai viliuosi dėl to, kadangi tai reikštų aukso amžiaus aušrą mano mylimiausiai medijai.
Iškart svarbu pabrėžti, kad šis filmas, nepaisant to, kad susišlavė svarbiausius tarptautinius industrijos apdovanojimus – Akademijos apdovanojimą (arba „Oskarą“) bei „Auksinius gaublius“ už geriausią metų animaciją – nėra skirtas visiems. Sunku žodžiais apsakyti, kodėl tai yra gerai.
Animacija, beveik nuo pat savo gimimo, turėjo kęsti prakeiksmą, kuris vertė daugumą žiūrovų (klaidingai) manyti, jog ji yra išskirtinai lengvabūdė pramogos forma, skirta vaikų auditorijai. Todėl, net kai 2002 metais buvo įsteigta atskira „Oskaro“ nominacija, ištisus du dešimtmečius beveik be išimties apdovanojimui nominuojami filmai buvo tik tie, kurie buvo sukurti pirmiausia žiūrėti vaikams.
Kitaip sakant, dėl geriausio (vaidybinio) metų filmo apdovanojimo kovodavo kino meno kūriniai, kurie pademonstruodavo išskirtinius kinematografinius bei dramaturginius rezultatus, ir kurie, tikėtina, ilgam palies žiūrovus. Tuo tarpu animacijos apdovanojimas – filmui, kuris iš esmės geriausiai suteikė pramogą vaikams.
Šią kontrastingą situaciją tarp animacijos ir vaidybinio kino puikiai iliustruodavo net pranešėjų kalbos (ir jų juokeliai), kuriomis jie pasidalindavo prieš atplėšiant voką su laimėtoju. Būtų sunku suskaičiuoti, kiek kartų animacija tose kalbose buvo pavadinta žanrų (animacija nėra žarnas!).
Bet kuriam animatoriui skaudžiausi vis tiek būna juokeliai, kurie tiesiog negali neslėpti minties, kad „Oi, kaip vaikai mėgstą tą animaciją“, arba „Prisipažinkite, kas davėte savo vaikams balsuoti šioje kategorijoje?“. Natūralu, kiekvienais metais vis daugiau animatorių socialinėse platformose išdrįsdavo viešai sukritikuoti tiek pačius „Oskarus“, tiek plačiąją kino bendruomenę.
Todėl maždaug prieš penkerius metus animacijos bendruomenė tyliai sušnabždėjo „gana“. Ir kasmet per apdovanojus animatoriai vis drąsiau savo kalbose pabrėždavo, kad laikas nustoti ją varžyti dirbtinose rėmuose ir pradėti įžvelgti jos galimybes pasakoti brandžias ir sudėtingas istorijas.
Jų žodžiai „animation is cinema“ (liet. animacija yra kinas), kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė pranykstantys naktyje, lėtai, bet nuosekliai pradėjo įgauti apčiuopiamą pykčio ir pasipriešinimo formą. Pirmiausia, vis daugiau ne vaikams skirtų animacijų pasirodydavo tarp nominacijų. Žinoma, „Disnėjaus“ ir „Pixaro“ tandemas vis pasiglemždavo apdovanojimus, bet įtrūkimas jau buvo matomas plika akimi. Tada nutiko rimtesnis siurprizas – „Disnėjaus“ (įkaitant „Pixar“) studija paskutinius trejus metus iš eilės nelaimėjo „Oskaro“!
Ir tuomet – 2024 metų „Oskarų“ renginyje laimi „Potvynis“… Šis sprendimas iškart sukėlė socialinėse platformose tokias reakcijas kaip „Tai čia turėtų būti GERIAUSIAS metų filmas?“ ar „Paaiškinkite man, kaip filmas, kurio net neįmanoma pažiūrėti aplinkiniuose kino teatruose, gali laimėti „Oskarą“?“.
Ši ilga įžanga buvo svarbi, nes būtina suprasti ir atskirti du visiškai skirtingus reiškinius – animaciją kaip pramogą ir animaciją kaip meną. Galima būtų ilgai ginčytis, ar „Potvynis“ yra įdomi ir įtraukianti pramoga. Mane asmeniškai šis filmas nelabai įtraukė, kadangi savo laisvalaikio metu labiau vertinu tokius, kurie turi aiškiau apibrėžtą konfliktą, bei kuriuose vyksta personažų vidinis augimas.
Tačiau tai savaime nereiškia, kad nesugebėjau pamatyti ir įvertinti visų nuostabių režisieriaus pasiekimų – nuo labai stiprios kinematografijos iki gebėjimo parinkti istoriją, kurios nebūtų įmanoma sėkmingai papasakoti vaidybiniu filmu. Jau neminint paversti turimus žmogiškuosius, technologinius bei finansinius iššūkius sprendimais, kurie padėjo sukurti unikalią ir išsiskiriančią istoriją.
Trumpai apie istoriją – kadangi tai filmas, kuris neturi aiškiai apibrėžtos naratyvinės linijos, detaliau nupasakoti siužetą yra gana sunku. Staigiai prasidėjus potvyniui grupei gyvūnų tenka improvizuoti ir mėginti išgyventi, kartu tuo pat metu matyti įvairias liekanas, kurias paliko išmirusi žmonių civilizacija.
Jei kalbėtume apie istoriją, tai režisierius labiau pažada žiūrovui suteikti pirmapradį kinematografinį potyrį, o ne paaiškinti, kas tai per gyvūnai, ko jie nori iš gyvenimo (be, žinoma, labai natūralaus ir suprantamo troškimo išgyventi), ar ką jie norėtų pasiekti filmo pabaigoje. Reikia pastebėti, tą pažadą režisierius sėkmingai ištęsi.
Tačiau tikrasis režisieriaus genialumas – gebėjimas sutelkti visą savo kūrybinį dėmesį į kinematografinį animacijos išpildymą. Išties sunku apsakyti, kokį įspūdį paliko režisieriaus, kuris prieš tai yra sukūręs vos porą animacinių filmų, talentas sugebėti visapusiškai išnaudoti animacijos supergalias įgyvendinant kinematografinį potyrį.
Konkrečiai – strategiškas apšvietimo panaudojimas (beje, problema, kuri nepaprastai dažnai pasitaiko Europietiškoje animacijoje), ypač tinkamas kameros judėjimo išnaudojimas (dažnai išgaunant net kelias minutes trunkančius nepertraukiamus kadrus) ir, galiausiai, stiliaus įveiklinimas, kuris tuo pačiu metu sėkmingai sugeba paslėpti turėtus techninius apribojimus ir puikiai pabrėžti emocinius kiekvienos scenos išgyvenimus. Šiuo atžvilgiu netgi mėginčiau atsargiai, bet tvirtai teigti, kad šis režisierius yra šiuo metu talentingiausias gyvas animacijos režisierius kilęs iš Centro-Rytų Europos regiono.
Tačiau ir kiti jo sprendimai sugebėjo sukelti susižavėjimą ar bent jau diskusiją animacijos bendruomenėje. Pirmiausia užsiminsiu apie sprendimą nenaudoti garso aktorių. Jis yra stebėtinai daugialypis. Žinoma, tai yra gudrus strateginis sprendimas, kadangi leidžia ženkliai, turiu omenyje – ženkliai!, sutaupyti platinant filmą tarptautinėje rinkoje. Tačiau elementas, kuris sugebėjo sukelti rimtas animatorių diskusijas, buvo garso aktorių svarba ir rolė animacijos kino mene.
Holivude garso aktoriaus atlyginimas dažnai nusileidžia tik režisieriui bei prodiuseriui. Jau neminint, kad filmo titruose jie pasirodo ankščiau nei animatoriai. Todėl šis filmas (norėjo jis to ar ne) smarkiai prisidėjo prie jau kurį laiką verdančios diskusijos bendruomenėje, kuri seniai jaučia esamą neteisybę. Beje, šiuo atžvilgiu gan tvirtai nuomonę pareiškė Guillermo del Toro, kuris savo 2022 metų animaciniame filme „Pinokis“ (jis laimėjo tų metų „Oskarą“ kaip geriausia animacija) pabaigos titruose pirmiau pristatė animacijos departamento vadovus, o ne garso aktorius.
Kitas labai įdomus kūrybinis sprendimas, kuris, tikėtina, lėmė nemažą dalį filmo žavesio, – atsisakymas antropomorfinti gyvūnus. Išties būtų labai sunku įsivaizduoti, kaip Holivudo studijos sutiktu su tokiu rizikingu sprendimu, kuris vienareikšmiškai reikštų, kad žiūrovams būtų ženkliai sunkiau suvokti, ką (ekrane) išgyveną gyvūnai.
Panašu, dėl tai, kad gyvūnai atrodė ir elgėsi kaip tikri gyvūnai, smarkiai prisidėjo prie to unikalaus ir kitur nematyto kinematografinio potyrio. Įdomu pastebėti, nemažai žiūrovų, kurie turi kačių, nuoširdžiai gyrė animatorius už gebėjimą taip tikroviškai perteikti jų judesius ir manierizmą.
Galiausiai, noriu grįžti prie šio straipsnio pavadinimo. Kad ir kaip gerai būtų įgyvendintas šis animacinis kino meno kūrinys, negalima atmesti sėkmės faktoriaus. Jei šis filmas būtų pasirodęs vos keletą metais ankščiau, vargu, ar jis būtų net nudominuotas „Oskarui“, jau nekalbant, kad būtų laimėjęs.
Tačiau režisieriui Gintui Zilbaluodžiui teko gimti po išties laiminga žvaigžde – jis sukūrė savo šedevrą būtent tuo metu, kai atsirado kritinė masė kino bendruomenės žmonių, kurie ne tik nusprendė, kad užtenka dėti lygybės ženklą tarp animacijos ir vaikų pramogos, bet ir nusprendė kažką dėl to daryti.
Taigi klausimas, kuris sklandė animacijos bendruomenėje ir tarp kino kritikų, niekada nebuvo, „ar „Potvynis“ vertas šio „Oskaro“?“, bet „ar akademija sugebės pasielgti sąžiningai ir garbingai?“.
Apibendrindamas noriu dar kartą grįžti prie klausimo, kodėl „Potvynis“ laimėjo „Oskarą“ (o ne kiti nominuoti animaciniai filmai). Trumpas atsakymas būtų toks – nes jis šiais metais geriau pademonstravo, ką animacinis kino menas gali padaryti. Palyginimui, „Laukinukė Roz“ (rež. Chris Sanders), kuri buvo laikoma rimčiausia konkurentė dėl „Oskaro“, nors estetiškai atrodė išties įspūdingai, deja, nesugebėjo stipriau nutolti nuo formulėmis, stereotipais bei klišėmis paremtos istorijos, kurios pirminis tikslas yra sukurti pramogą vaikams. Todėl, tikėtina, ir nusileido „Potvyniui“, kuris gerokai sėkmingiau pademonstravo, kokias istorijas (tik) animacija gali papasakoti.
Dar kartą noriu pabrėžti, jei bus einama žiūrėti šią nebylią animaciją apie gyvūnus, bandančius išgyventi pasaulyje, kuriame nebėra žmonių, tikintis, kad filmas turėtų suteikti tokią pat pramogą kaip bet kuris kitas „Disney“, „Pixar“ ar „DreamWorks“ kūrinys – lauks nusivylimas.
Bet jei bus einama siekiant pamatyti, atrodytų, niekuo neišsiskiriančio latvio animatoriaus viziją, kuri sugebėjo sudrebinti globalios animacijos nuostatas bei dogmas – šis meno kūrinys ne tik kad nenuvils, bet ir sugebės palikti didelį įspūdį.