Kad ir kaip pažiūrėsi, 2022-ieji metai Davidui Cronenbergui, kaip kino kūrėjui, yra ypatingi. Visų pirma, šiemet pasirodė naujausias jo filmas „Ateities nusikaltimai“ (Crimes of the Future, 2022). Juosta susilaukė šešias minutes trukusių ovacijų Kanų kino festivalyje. Neprastas rezultatas.
Kūrinys „Ateities nusikaltimai“ taip pat yra laikomas režisieriaus „grįžimu į formą“. Jame vėl liečiamos jo ankstesniems kūrybos etapams būdingos kūniškumo bei technologijos temos. D. Cronenbergui, kurio keli paskutiniai filmai (kartais labai pelnytai) buvo laikomi nuokrypiais, neatitinkančiais „Videodromo“ (Videodrome, 1983) ar „Musės“ (The Fly, 1986) iškeltų standartų, tai yra neabejotinas įrodymas, kad jo savitas talentas sujungti šleikštulį ir patrauklumą nėra niekur prapuolęs.
Mįslė ten, kur jos nėra?
Šviežiausias kanadiečio darbas yra įdomus ir kitu aspektu. Jis yra savotiškas aidas vienai pirmųjų, dar eksperimentinių D. Cronenbergo juostų. Pastaroji taip pat buvo pavadinta „Ateities nusikaltimai“ (Crimes of the Future, 1970).
Natūralu, jog daugeliui režisieriaus gerbėjų toks sugrįžimas (o gal pakartojimas?) sukėlė daug klausimų ir įplieskė spėlionių bangą. Ar D. Cronenbergas sukūrė tęsinį po penkių dešimtmečių pertraukos? Režisierius mėgsta pripažinti, kad pirmuosiuose savo kūriniuose nelabai ką žinojo apie filmų kūrybą. Tad sąsajos pačios implikuotų save. Tačiau kartu jis sau būdingai tamsiu šelmišku stiliumi šio klausimo stengiasi nusikratyti, teigdamas, kad jokio ryšio, išskyrus pavadinimą, tarp filmų nėra, ir ko čia kapstyti.
Žinoma, kūrėju galima (o kartais ir reikia) pasitikėti. Tačiau tuo pat metu negalima ignoruoti fakto, jog D. Cronenbergas, kitaip nei kiti jo meto režisieriai, laikyti tipiniais šokiruojančio (shock) kino korifėjais. Net tokius dalykus kaip žarnos ir seksualinės perversijos naudoja ne tik sukrėsti ar šleikštuliui sukelti, kiekviena šokiruojanti detalė, vaizdinys ar veikėjo poelgis turi tikslą pasakyti kažką daugiau, kitaip nei jau esame pripratę paskutiniais dešimtmečiais stebėdami body horror žanrą.
Kaip pažymi ne vienas apžvalgininkas, D. Cronenbergo stiliui yra būdinga transhumanizmą ir kūnišką siaubą naudoti pristatant vienokį ar kitokį visuomenės atspindį. Tad gal ir naująjį „Ateities nusikaltimų“ bandymą galima mąstyti kaip rato, pradėto su pirmuoju filmu prieš daugiau nei penkiasdešimt metų, uždarymu?
Nusikaltimai praeityje ir ateityje
Pirmas įspūdis, lyginant 1970-ųjų ir 2022-ųjų „Ateities nusikaltimus“, tikrai nurodo į prarają, per kurią režisierius nebando tiesti jokio prasminio tilto.
1970-ųjų „Ateities nusikaltimai“ yra nufilmuoti be garso. Tik vėliau prie vaizdų pridėtas pasakotojo balsas ir eksperimentinis audiofonas. Pats filmas pasakoja istoriją apie ateities pasaulį, kuriame dėl kosmetikos atsiranda paslaptinga nepagydoma liga. Dėl šio maro išmiršta visos lytiškai subrendusios (t. y. galinčios gimdyti vaikus) moterys.
Išlieka tik vyrai, slegiančiose moderniose architektūros erdvėse bandantys tvarkytis su psichologinėmis ir fizinėmis šios katastrofos pasekmėmis, tarp kurių yra ir reprodukcijos galimybių išnykimas. Bandomos įvairiausios psichologinės terapijos ir liguistų paieškų formos, o reprodukcijos problemai spręsti puolama į… pedofilinius eksperimentus su vaikais.
Toliau leistis į detales nebūtina. Verta tik pažymėti, jog 1970-ųjų „Ateities nusikaltimai“ dėl savo stiliaus slogumo ir siužeto abstraktumo yra vertinami prieštaringai, kaip itin tamsi ir pesimistiška juosta, kuri yra „įdomi ir nuobodi tuo pačiu metu“. Tačiau ji, nepaisant visų šiuolaikinio torture porn žanro pasiekimų, iki pat šių dienų nepraranda savo galios žiūrovą jaustis nepatogiai, ypač kulminacijos metu. Kažkuria prasme temos, skleidžiamos šioje vos 63 minučių juostoje, iki šiol yra ateities „nusikaltimas“, tabu, kurio nesinori liesti.
2022-ųjų „Ateities nusikaltimai“ mums taip pat nurodo į pasaulį po katastrofos, šįkart susijusios su klimato kaita. Pasaulio populiacija dėl visa apimančios taršos ir kitų kataklizmų drastiškai sumažėja. Paslaptingomis aplinkybėmis žmonija mutuoja – infekcinės ligos dingsta, o patys žmonės (su specifinėmis išimtimis) nustoja jausti bet kokį skausmą. Prasideda ir kitos evoliucinės mutacijos, kuriomis žmonės bando taikytis prie savo užterštos aplinkos. Žmonija yra kelyje tapti savo paties industrinių atliekų (pvz., toksiško plastiko) vartotojais, tačiau reakcingos „senosios žmonijos“ jėgos bando užkirsti kelią žmogaus evoliucijos proveržiui.
Bent iš dalies tai skamba kaip po truputėlį gimstanti utopija. Juk pasaulio be skausmo vaizdinys neretai yra pristatomas pozityviai. Ir visgi, tipiškai D. Cronenbergo stiliui, yra „kabliukas“. Skausmo pojūčio praradimas padaro neįmanomu ir seksualinį pasitenkinimą. Vienintelis būdas žmonėms patirti kūnišką malonumą yra įmanomas tik pjaustant, mėsinėjant ir… operuojant kūną be anestezijos. Kaip iškalbingai pareiškia viena veikėja, „chirurgija yra naujasis seksas“ (surgery is the new sex). Ne veltui filmo ateities visuomenės renkasi stebėti operacijas kaip pornografinį (peep show) performansą.
Klasikinis režisieriui būdingas mėsingo bjaurumo ir erotiškos elegancijos mišinys, atrodo, skiriasi nuo pirmojo slegiančio ir brutalaus „Ateities nusikaltimų“ bandymo kaip diena nuo nakties.
Nuo moralinio iki psichofizinio transhumanizmo
Ir visgi, negalima atmesti, kad nepaisant skirtumų, abu režisieriaus „Ateities nusikaltimus“ šis bei tas vienija ir gali padėti suprasti jo žingsnį, taip sugluminusį jo ilgamečius (ir ištikimus) gerbėjus.
Galima rasti mažų mažiausiai simbolinį ryšį tarp filmų, nubrėžiantį ir bendresnes D. Cronenbergo, kaip autoriaus, evoliucijos trajektorijas. Visų pirma, tai bandymas atsakyti į klausimą „Ar (ir kaip) žmogaus kūnas gali pasikeisti tam, kad išspręstų savo paties sukurtas problemas?“ Pirmuosiuose „Ateities nusikaltimuose“ ši mįslė yra kontempliuojama po žmogaus sukelto biocheminio maro, kuomet išlikę individai bando ieškoti pagreitinto (o kartu ir ypač amoralaus) kelio greitesnei reprodukcijai. Antruosiuose „Ateities nusikaltimuose“ problemos vietą užima klimato krizė ir nesustabdoma tarša, iššaukianti žmonijos, kaip rūšies, kūno mutacijas siekiant prisitaikyti prie besikeičiančių tikrovės sąlygų.
Naudojant 2022-ųjų „Ateities nusikaltimų“ žargoną, „kūnas yra tikrovė“. Tad nenuostabu, jog D. Cronenbergui abiem atvejais yra svarbi žmogaus kūno reprodukavimo (ne tik perkūrimo, tačiau ir tolimesnio dauginimosi) tema. Šią temą neišvengiamai lydi ir to paties kūno kontrolės problema.
Kontrolė, vykstanti nesvarbu į kurią pusę (siekiant pagreitinti ar sustabdyti kūno kaip tikrovės pokyčius), yra svarbi D. Cronenbergo kino ašis. Siekiant tariamo žmonijos (ar jos „tikrosios“ formos) išsaugojimo, abiejų „Ateities nusikaltimų“ atvejais veda į sunaikinimo priartinimą dėl žmonijos nesugebėjimo peržengti savo pačių kūnų ribų. 2022-ųjų „Ateities nusikaltimuose“ tai itin ryškiai jaučiama, kuomet kalbama apie žmogaus evoliucijos proceso sustabdymą, o 1970-ųjų bandyme pagreitinti procesus, imantis turbūt siaubingiausio įmanomo problemos sprendimo.
Tad ir vėl neišvengiama transhumanistinių svarstymų variacijų. Ankstyvuosiuose „Ateities nusikaltimuose“ šie yra kiek kuklesni. Jame dominuoja žvilgsnis į labai abstrakčią transhumanizmo formą – radikalų žmogiškųjų moralės ribų peržengimą, moralinį transhumanizmą, ieškant būdo prisitaikyti pasikeitusios tikrovės akivaizdoje.
Naujuosiuose „Ateities nusikaltimuose“ parodoma mums labiau pažįstama transhumanizmo, kaip žmogaus fizinių galimybių peržengimo, forma – evoliucija, kuri ne tik peržengia skausmo ir malonumo ribas, tačiau ir ta, kuri verčia žmogų tapti savo paties toksiškų vartotoju, patiriančių pornografinį pasitenkinimą mėsinėjant ir pjaustant kūną pasitelkiant technologinę invaziją. Šis peržengimas keičia ne tik fizinį kūno pobūdį, tačiau turi ir mentalinių pasekmių savęs ir savo kūno suvokimui. Taip kūnas ir protas yra tarytum sujungiami į psichofizinę transhumanizmo formą. 2022-ųjų „Ateities nusikaltimų“, kitaip nei 1970-ųjų, pasauliui vien moralinių ribų peržengimo nebeužtenka. Būtina keisti save.
Šia prasme „Ateities nusikaltimai“ nurodo į gana ryškią D. Cronenbergo, kaip kinematografinio mąstytojo transhumanizmo tematika, evoliuciją, kuri paaiškina ir jo šelmišką grįžimą prie „Ateities nusikaltimų“ kategorijos.
Paslėpto chirurginio siūlo gijos?
Žinoma, pateikta režisieriaus „Ateities nusikaltimų“ sąsaja yra tik bandymas perskaityti, ką jis kartais pašaipūniškai bando paslėpti savo kūryboje. Galima netgi ginčytis, jog jo ne itin kritikų ir gerbėjų mėgstamas XXI a. pr. pradžios kūrybos periodas taip pat, kaip ir jo pirmieji „Ateities nusikaltimai“, linksta prie labiau nematomų, po kūno paviršiumi vykstančių pokyčių. Tačiau turbūt mažai kas ginčysis, jog kūno versus proto, mirtingumo ir mūsų pačių autonomijos praradimas išlieka gijomis, einančiomis per visą D. Cronenbergo kūrybą, nepaisant kartais reikšmingai kintančio jo naudojamo tono kine.
Ir būtent dėl to „Ateities nusikaltimus“ verta jei ne lyginti, tai bent jau gretinti kaip režisieriaus, o galbūt net kino mąstytojo, evoliucijos iliustraciją, ar net įrankį permąstyti visą kanadiečio nueitą kelią. Netiesioginė „Ateities nusikaltimų“ duologija suteikia pradžią ir pabaigą siūlo užčiuopimui, einančiam per didelį ir bjaurų užsiūtą randą. Atrodo, kad jame nėra tvarkos, tačiau pradėjus traukti giją pasimato, kad tai yra vientisa, nors ir ne visada logiškai vingiuojanti linija.
1970-ųjų „Ateities nusikaltimai“, kaip ir kiti ankstyvieji D. Cronenbergo eksperimentiniai darbai, nutiesia kelią vėlyvesnei jo karjerai. Ne išimtis ir 2022-ųjų „Ateities nusikaltimai“. Kaip gerai pastebi ne vienas sinefilas, naująjį „Ateities nusikaltimų“ bandymą galima matyti kaip visų jo iki tol sukurtų darbų sintezę. Atidesni žiūrovai čia ras detalių iš „Pasiutusios“ (Rabid, 1977), „Drebulio“ (Shivers, 1977), „Avarijos“ (Crash, 1996) ir dar visos eilės kūrėjo filmų.
Kitaip tariant, praeities nusikaltimai nurodo į ateitį. Ir turbūt niekas kitas taip gerai nenurodo į pamatines jų prielaidas kaip 1970-ųjų „Ateities nusikaltimai“. Ratas užsidaro. Pradžia naujam ratui? Kas žino, tačiau 2022-ųjų „Ateities nusikaltimai“ baigiasi stebėtinai optimistine (kiek tai įmanoma režisieriui) nata. Artėjančių pokyčių vėjų ženklas? Į šį klausimą atsakys kimetografiniai režisieriaus „nusikaltimai“ ateityje.
O gal visa tai tėra spekuliacija ir D. Cronenbergas tikrai nieko neturi omenyje (mažai tikėtina). Tačiau skaitytojas turbūt nesiginčys, kad yra įdomu panarstyti, kas dedasi vieno savičiausių, o kartu ir keisčiausių šiuolaikinių didžiųjų režisierių galvoje.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
