Festivalio „Žiemos ekranai 2017“ atidarymas
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Prancūziško kino gerbėjai su prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ atidarymo filmo „Džiunglių įstatymas“ ir filmo „Blondinė, brunetė ir karinis paradas“ režisieriumi, Fondation Gan pour le Cinéma 2014 premijos laureatu, galėjo susitikti festivalio išvakarėse – sausio 25 d. Prancūzų institute buvo surengta A. Peretjatko paskaita „Kinas – visuomenės atspindys ar kritika“.
Anot režisieriaus, jis nekuria realistinio kino, bet tai jam netrukdo kalbėti apie šiandieninį pasaulį, o humorą naudoti kaip padidinamąjį stiklą ar filtrą, išryškinantį realybę: „Būtent komedijos pasako apie visuomenę daugiau negu rimtieji filmai“, – mano jis ir apgailestauja, jog Prancūzijoje žanrinis kinas – istoriniai filmai, komedijos ir detektyvai nėra labai vertinami. „Žmonės galvoja, kad tokiuose filmuose nėra kalbama apie visuomenę. Tačiau aš pritariu Jean Cocteau minčiai, jog kinas yra melagystė, kuri pasakoja tiesą“, – sako A. Peretjatko.
Kalbėdamas apie tai, kokius metodus naudoja savo filmų kūrimui, režisierius pabrėžia, jog yra du būdai situacijas paversti komiškomis: „Visų pirma, yra tam tikras atotrūkis tarp personažo ir visuomenės. Taigi arba personažas klysta ir neteisingai galvoja apie visuomenę, arba visuomenė klysta, nes yra susidariusi neteisingą požiūrį apie personažą. Tačiau situacijų komiškumas paprastai priklauso nuo to, ką vadiname „žuvimi išmesta į krantą“– epizodus, kai veikėjas atsiduria tokioje aplinkoje, kurioje jam reikia spręsti problemas ir kažkaip išsisukti iš situacijos. Filmų įdomumas ir slypi tame, kaip veikėjas pasielgs, ar jis pasikeis, ar žiūrovai supras ir pagalvos, jog visuomenė klysta, susidariusi vienokį ar kitokį požiūrį apie personažą. Tokiu būdu kinas tampa visuomenės kritika“, – mano kino kūrėjas.
Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas
A. Peretjatko įsitikinęs, kad režisieriui labai svarbu jausti realybę: „Visai neseniai žiūrėjau interviu, kuriame režisierius Brian de Palma, kalbėdamas apie tokius žymius kūrėjus, kaip Steven Spielberg ir Woody Allen, sakė, jog jie praranda realybės jausmą. De Palma kritikavo juos, nes jie neteko ryšio su tikrove: skraido tik privačiais lėktuvais, važinėja taksi, retai kada išeina į gatvę, nors kūrėjui labai svarbu pajausti, kuo gyvena paprasti žmonės – ką reiškia stovėti eilėje parduotuvėje ar lipant į lėktuvą. Šios smulkmenos yra labai svarbios, nes būtent jos sudaro tikrovę, jomis rėmiausi ir aš kurdamas filmą „Džiunglių įstatymas“, – tvirtina režisierius. „Reikia mokėti į realybę pažvelgti režisieriaus žvilgsniu, mokėti ją transformuoti, kitu atveju, tai bus ne filmas, o tiesiog reportažas. Savo vizija į pasaulį režisierius pasidalija su žiūrovais, kurie gali su juo sutikti ar jam nepritarti. Taigi filmo kūrėjas, pateikdamas savo požiūrį į realybę, skatina diskusijas. Būtent čia ir pasireiškia režisieriaus darbas ir jo vaidmuo“, – tiki A. Peretjatko, kaip pavyzdžius pateikdamas Ch. Chaplin ir J. Tati filmus, kuriuose veiksmas atspindi visuomenę per veikėją, kuris yra nutolęs nuo jos.
Atsakydamas į klausimą, ar kinas yra visuomenės atspindys, ar kritika, režisierius nėra kategoriškas: „Manau, jog į tai galima žiūrėti dvejopai. Visų pirma, sociologiniu požiūriu, žanriniai filmai tiesiogiai realybės neatspindi ir visuomenės atspindys filme priklauso nuo režisieriaus valios. Tiesa ta, jog komedijos kartais kuriamos tam, kad tiesiog prajuokintų žmones, jose nėra kalbama apie visuomenę. Tokius filmus įdomu žiūrėti praėjus keletui metų, netgi atlikti tam tikrą tyrimą, vertinti filmo personažus. Labai įdomu analizuoti devintojo dešimtmečio JAV filmus, nes juose atsispindi labai ryški ideologinė linija. Tą patį galima pasakyti apie kiną, vaizduojantį šnipų gyvenimą – Džeimso Bondo filmuose anksčiau buvo matoma ideologija, kalbama apie Šaltąjį karą ir buvo siekiama išlaikyti užkariautas rinkas. Dabar šie filmai prarado tam tikrą jiems būdingą požiūrį į realybę.“, – pastebi jis.
A. Peretjatko mano, jog žanriniai filmai yra ir visuomenės kritika, ir tuo pačiu visuomenės atspindys, o per juos žiūrovas gali prisiliesti prie realybės: „Savo filmuose aš realybę paverčiu savo realybe ir tai man padeda padaryti kamera. Būtent šitai man labiausiai patinka kine – nufilmuoti tikrovę ir pateikti savo sugalvotą prasmę žiūrovams, apie kurią jie net nebuvo pagalvoję“, – šypteli režisierius.
„Džiunglių įstatymas“ – tai antrasis A. Peretjatko ilgametražis filmas, kurio pagrindinis veikėjas Markas Šatenis, praktikantas Normų ministerijoje, išsiunčiamas į Gvianą pritaikyti europietiškuosius standartus steigiant „Gviasniegą“. Tai pirmoji uždara slidinėjimo trasa Amazonės džiunglėse, skirta Gvianos turizmui atgaivinti. Ištikus bėdoms jam paskiriama kolegė. Ji – tikra gražuolė, pasižyminti nelengvu charakteriu.