Jau trečią kartą vykstančio „Lokys, liūtas ir šakelė“ idėja paprasta – pristatyti Lietuvos žiūrovam filmus režisierių, kurie turi savitą mąstymą ir viziją, ieško naujų temų ir personažų, kai kurie – pačių savęs. Šių režisierių filmai – ir žmogiškosios draugystės, humanizmo, jautrumo ieškojimas atbukusiame dabartiniame pasaulyje, ir politiniai pareiškimai, kritikuojantys diktatūrą, ir pasišaipymas iš savos visuomenės, kurios dalimi jie yra.
Šįmet programoje trylika filmų, kurie bus parodyti keturiolikoje kino teatrų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Lietuvos kultūros sostinėje Tauragėje, Šiauliuose, Panevėžyje, Utenoje, Marijampolėje, Alytuje.
Meistrai
Lavas Diazas, Akis Kaurismäkis, Wimas Wendersas, Christianas Petzoldas, Nuri Bilge Ceylanas – šių režisierių naujausi filmai įtraukti į programą, tad žiūrovai turės galimybę pamatyti, kas rūpi ir ką skauda šiems kino meistrams.
Štai naujausią Christiano Petzoldo filmą „Liepsnojantis dangus“ būtų galima vadinti ir komedija. Pandemijos metu užsikrėtęs Covid-19 virusu režisierius mėnesį gulėjo lovoje, o gulėdamas sau pažadėjo: jei išsikapstys, imsis kurti filmą apie gyvenimą, apie jaunų žmonių troškimus ir svajones, apie nuostabų mūsų pasaulį. Petzoldas pripažįsta, kad tokiai idėjai įtakos turėjo ir tai, kad Vokietija neturi tokio žanro kaip vasaros kinas, anot jo, jis buvo sunaikintas 1933 m. Filmas Berlinalėje buvo apdovanotas Didžiuoju žiuri prizu.
Wimas Wendersas ir Akis Kaurismäkis grįžta prie savo ankstyvosios kūrybos. Abiejų filmai apie žmogiškąją vienatvę, tik Wenderso atveju būti vienam – džiaugsmas, o Kaurismäkio dvi pasiklydusios sielos atsitiktinai susitinka naktiniame Helsinkyje ir mokosi gyventi kartu. Wendersas grįžta į Japoniją ir sukuria filmą „Puikios dienos“, kurio pagrindinis herojus (Kanuose pagrindinis aktorius Kôji Yakusho išrinktas geriausiu), kasdien valantis Tokijo viešuosius tualetus, tarytum buvęs angelas, pasirinkęs mirtingojo gyvenimą iš 1987-ųjų Wenderso filmo „Dangus virš Berlyno“. Kaurismäkio filme „Nukritę lapai“ darbo klasės atstovai ieško laimės popandeminiame ir karo alinamame pasaulyje. Suomių režisierius Kanuose apdovanotas Žiuri prizu. Visų trijų režisierių filmai be galo optimistiški, kartu jie neslepia, kad tikėjimo ir vilties mums dabar trūksta kaip niekad.
Turkų režisierius Nuri Bilge Ceylanas išlieka toks pat filosofiškas ir melancholiškas naujausiame filme „Apie sausą žolę“, kuriame vaidinusi aktorė Merve Dizdar Kanuose pripažinta geriausia. Ceylano filmuose nuolat daug dėmesio skiriama pasakojimui, šis kūrinys apie atokiuose Anatolijos kaimeliuose dirbančius mokytojus ir jų jausmus – ne išimtis.
Lavas Diazas naujausiame filme „Tikroji ežero paslaptis“ ir toliau nepailstamai kritikuoja savo šalies – Filipinų – politinę sistemą. Šis filmas nukelia į 2022-aisiais „Lokys, liūtas ir šakelė“ programoje rodytos juostos „Kai bangos išnyks“ egzotišką ir itin vizualią priešistorę. Režisierius sako suvokiantis pavojų, tačiau tikina, kad kiekvienas asmuo, jo šalyje dirbantis kultūros lauke ar kuriantis gali netikėtai pelnyti valstybės priešo etiketę. Tačiau, pasak Diazo, tik kultūros žmonės dar geba savo kūryba nesitaikstyti su apatija ir bando įtikinti kitus, kad už gyvenimą reikia kovoti.
Kitokie trijų moterų režisierių žvilgsniai
Alice Rohrwacher, Angela Schanelec, Jessica Hausner – šių režisierių filmuose žiūrovai leisis į jų kino gelmes ir labirintus. Rohrwacher šįkart pasiūlys žiūrovui leistis į chimeros paieškas paslaptingame filme „Chimera“, kur tyrinėjamos dabarties ir praeities sąsajos, pasakojama apie mirtį, meilę, ilgesį ir istorijos įtaką mūsų gyvenimui. Šis filmas – tarytum archeologiniai kasinėjimai, kai pakeliami mitų antkapiai, ieškoma kasdienybėje slypinčio stebuklo.
Vokiečių režisierė Angela Schanelec filme „Muzika“ pasiūlo net įžūlią Edipo mito interpretaciją. Šiame filme persipina ir vokiečių ekspresionizmas, ir graikų keistoji kino banga. Kodėl ėmėsi būtent Edipo mito, režisierė atsako: „Savo filmuose, kaip ir gyvenime, keliu klausimus, į kuriuos neturiu atsakymų. Klausimai susiję su šeima, šeiminiais santykiais, likimu, atsitiktinumu, kuris taip pat daug ką nulemia mūsų gyvenimuose. Man Edipo mitas – būtent apie tai.“ Filmas Berlinalėje apdovanotas už geriausią scenarijų.
Ištikima savo stiliui ir originalioms temoms išlieka Jessica Hausner naujausiame filme „Club Zero“, kur pagrindinį vaidmenį atliko Mia Wasikowska. Interviu austrų režisierė nuolat pabrėžia, kad jai įdomiausia dviprasmiška žmogaus prigimtis ir jo pasirinkimų paradoksalumas. Režisierė visuomet paliks erdvės galimybei, todėl tai, ką žiūrovai mato ekrane, nebūtinai įvyko. Kurdama šiuolaikišką, itin aktualią saspenso kupiną misterija, žiūrovams ji nepateikia aiškių atsakymų. Šiame filme apie jaunus žmones paliečiamos pasaulio visuomenes skaldančios ideologija bei manipuliacija.
Išsišokėlių gauja
„Lokio, liūto ir šakelės“ programos autorei Giedrei Krikščiūnaitei ne ką mažiau rūpi ir nauji veidai kino pasaulyje, kitoks jų žvilgsnis į pasaulį, drąsa kalbėti savo kalba.
Štai kino operatorius Seanas Price‘as Williamsas, filmavęs brolių Safdie filmą „Geras laikas“ (2017) šelmiškame režisūriniame debiute „Saldi rytinė pakrantė“ laisvai adaptuoja Lewiso Carrollo „Alisą Stebuklų šalyje“ ir juokiasi iš amerikietiškosios svajonės pateikdamas spalvingą jaunųjų rytinės pakrantės amerikiečių dabarties kaleidoskopą. Portugalų kūrėjai João Miller Guerra ir Filipa Reis filme „Légua“ pasiūlo be galo jautrų ir šiltą žvilgsnį į daug kam atpažįstamą ir negailestingą sergančio žmogaus kelią link mirties. Šis be galo vizualus filmas ir apie moterų solidarumą bei lojalumą. Xavier Dolano aktorė ir režisierė Monia Chokri sukuria romantinę komediją „Meilės prigimtis“. Chokri neslepia žavėjimosi romantiškomis komedijomis, nesigėdija pasirodyti sentimentali ar slėpti, kad kopijuoja patį Dolaną, juo labiau kad ir „Meilės prigimtį“ filmavo kanadiečių žvaigždutės operatorius André Turpinas. Šis aistros ir nepatogių gyvenimiškų situacijų kupinas filmas nudžiugins tiek kino profesionalus, tiek atokvėpio ieškančius žiūrovus. Savo drąsa ir kone anarchistine svaiginančia kino kalba nustebins Irano kūrėjas Ali Ahmadzadehas, už filmą „Kritinė zona“ Lokarne apdovanotas „Auksiniu leopardu“. Pogrindyje rizikingai nufilmuotoje juostoje jaunas režisierius pasakoja apie į viltį nusispjovusią jaunąją Irano kartą, kuri geriau rūkys žolę ir rinksis alternatyvią ir gaivališką realybę nei gyvens status quo. Joannos Arrow ofisinės komedijos „Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo“ personažė Ana – be galo gyvas, atpažįstamas, netobulų formų ir gyvenimo žmogus, eksperimentuojantis tiek su nuobodėjančiais, bet mylimais tėvais, tiek su tokiu pačiu nenumaldomai tekančiu laiku.
Gairės ir lapeliai
Šiemetinė „Lokio, Liūto ir Šakelės“ naujovė – gairės žiūrovams. Trylika filmų suskirstyta į keturias grupes: romantikus, prozininkus, konceptualistus ir prozininkus. Tad žiūrovai, priklausomai nuo savo nuotaikos, galės kaskart pasirinkti skirtingos grupės filmą. Tačiau ir grupėse filmams priskirti trijų tipų lapeliai: vienas lapelis žymi filmą, skirtą visiems, du lapeliai kviečia žingeidžius, trys lapeliai – labai smalsius. Organizatoriai tikisi, kad tai žiūrovams labiau padės susigaudyti ne tik filmuose, bet ir jausmuose, nuotaikose ar nuteiks paeksperimentuoti.
Festivalis „Lokys, Liūtas ir Šakelė“ vyks spalio 3–8 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Tauragėje, Marijampolėje, Alytuje, Utenoje.
