fbpx
Festivaliai, Filmų apžvalgos

Proga užpildyti kino spragas: 2022 m. „Kinas po žvaigždėmis“ filmų programa

Kadras iš filmo „Kasablanka“

Jau įprasta tapo sieti „Kiną po žvaigždėmis“ su žvaigždėtu rugpjūčio dangumi: būtent šį mėnesį Vilniuje rodomi ryškiausi žiūrovų pamėgti ar dar nematyti nauji, tačiau itin laukti kino filmai. Vis tik šių metų „Kinas po žvaigždėmis“ kitoks – juostų nedaug, vos dešimt, tačiau visos jos – numylėtos ir kultinės.

Re(n)ginių ciklą pradeda „Kasablanka“ (Casablanca, 1942). Tai legendinė meilės istorija su Ingrid Bergman ir Humphrey Bogartu, kurioje rasite ir romantikos, ir karos temos aptarimą, o galiausiai – tiesiog puikų scenarijų ir gerą istoriją. Net jei nesate matę šios nuostabios juostos, tikėtina, jog esate šiek tiek ją girdėję. Amerikos filmų instituto sudarytame šimto žymiausių/įsimintiniausių/kultūriškai svarbiausių filmų citatų tope (AFI’s 100 Years…100 Movie Quotes) „Kasablanka“ užima net šešias pozicijas. Gal lietuviškai ir neskamba taip pagaviai, tačiau apie „puikios draugystės pradžią“ („Louis, I think this is the beginning of a beautiful friendship“) tikriausiai kažką žinote. Jeigu ne – tai tik dar vienas argumentas pamatyti „Kasablanką“. Na, o jeigu filmą netyčia praleistumėte, Lietuvoje galite jį pažiūrėti išsinuomodami „Google Play“ ar „iTunes“ nuomos (video on demand) svetainėse.

Romantinių, tačiau pakankamai rimtų filmų seriją tęsia „Pasiklydę vertime“ (Lost in Translation, 2003). Tai sąlyginai naujas „Kine po žvaigždėmis“ filmas. Vis tik per paskutinius dvidešimt metų jis spėjo atrasti savo auditoriją ir išlieka režisierės Sofios Coppolos opusu. Taupus žodžių, tačiau nostalgiškais žvilgsniais dosnus „Pasiklydę vertime“ atrodo švelniai komiškas, ir vis tik netrunka įtraukti žiūrovų į gražų, atsargų, dviejų žmonių pasakojimą apie vienišumą. Jei rudeniop norėsite pažiūrėti dar kartą, filmą galite rasti „iTunes“ bibliotekoje.

Kadras iš filmo „Pasiklydę vertime“ Šaltinis - notrecinema.com
Kadras iš filmo „Pasiklydę vertime“
Šaltinis – notrecinema.com

Daug nostalgijos sutiksite ir žiūrėdami „Mirusių poetų draugiją“ (Dead Poets Society, 1989). Peterio Weiro filme pasakojama apie „seno kirpimo“ tradicinę mokyklą ir nestandartinį jos mokytoją, siekiantį įkvėpti mokinius gyvenimo džiaugsmo, pajusti individualumo svarbą bei nesivaikyti stabų. Mokytoją įkūnija ir vieną geriausių savo gyvenimo vaidmenų atlieka Robinas Williamsas, o tarp mokinių – dar visi jauni Robertas Seanas Leonardas (daug kam geriau žinomas kaip Vilsonas iš „Daktaro Hauso“) ir Ethanas Hawke. Šį filmą smagu žiūrėti ne kartą, todėl vėliau pakartoti peržiūrą galėsite neseniai Lietuvoje pradėjusioje veikti „Disney+“ svetainėje.

Nors visi šių metų programos filmai įvertinti puikiai, trys iš jų visuomet atsidurs pačioje visų geriausių laikų filmų topų viršūnėlėje: „Krikštatėvis“ (The Godfather, 1972), „Vertigo“ (1958), „Skrydis virš gegutės lizdo“ (One Flew Over The Cuckoo’s Nest, 1975).

„Krikštatėvio“ atskirai pristatinėti nereikia – beveik visi kiną mėgstantys žmonės jį arba matė, ar bent jau apsimeta matę (tai viena iš „top“ juostų, kaip ir dar keli „Kinas po žvaigždėmis“ programos filmai, kurių žmonės nėra matę, tačiau meluoja tą darę). Jei norite ištaisyti kinomanų klaidą (nematytą „Krikštatėvį“), be „Kino po žvaigždėmis“ taip pat galite jį išsinuomoti ir „Go3“. Tuo tarpu „Vertigo“ svaigus, kaip ir žada jo pavadinimas, lydimas sukto siužeto ir pulsuojančios dramos. Jis kiek realistiškesnis nei kai kurie kiti Hičkoko saspensai: dėl (šiek tiek) mažesnio dėmesio kriminalinei linijai ir didesnio žmonių santykiams, tad „Vertigo“ vikriai įsuks jus į peržiūrą.

Kadras iš filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“

Na, o „Skrydį virš gegutės lizdo“ puikiai apibūdino Kirilas Glušajevas, programos pristatymo metu. Jis teigė, jog „pagrindinė filmo tema, išgvildenta režisieriaus, yra aktuali kaip niekad – paklusnumo ir pasipriešinimo, sistemos ir maišto, individualaus arba daugumos kelio pasirinkimo tema.“ Šią temą nuostabiai atskleidžia du pagrindiniai, skirtingi filmo veikėjai – maištautojas Makmerfis (McMurphy), įkūnijamas Jacko Nicholsono ir tironė slaugytoja Retčed, vaidinama Louise‘os Fletcher. Po filmo „Netflix“ galėsite geriau įvertinti „Ratched“ apie minėtą slaugytoją, tačiau pamatyti filmą internete Lietuvoje galimybių nebus, todėl šio „Kino po žvaigždėmis“ seanso geriau nepraleisti.

Rimčiausio kino gerbėjai turėtų suklusti dėl „Žemuogių pievelės“ (Smultronstället, 1957) bei „2001 metų kosminės odisėjos“ (2001: A Space Odyssey, 1968). Pastarasis filmas galėjo likti nepamatytas tų, kuriems sunku nusėdėti vietoje – vis tik tai beveik dviejų su puse valandų reginys, kuriame kalbama mažai, scenos – ilgos ir gana abstrakčios. Todėl „Kinas po žvaigždėmis“ suteikia šansą palengvinti „Odisėjos“ peržiūrą: į kone meditacinį Stanley Kubricko filmą gali būti lengviau panirti drauge su kitais žiūrovais. Labiau įsikvėpti padės ir tai, jog kosminį filmą žiūrėsite po atviru dangumi. Galų gale,  „2001 metų kosminė odisėja“ yra kinematografiškai įspūdingas kūrinys, kurį derėtų žiūrėti dideliame ekrane.

Panaši situacija ir su Ingmaro Bergmano „Žemuogių pievele“ – filmas „kalbesnis“, greitesnis, tačiau subtilus ir arthauzinis. Iš pirmo žvilgsnio gaivus, vasariškas pavadinimas iš tikro simbolizuoja mažai žinomą, asmenišką, sentimentalumo įsigėrusią vietovę. O žiūrint filmą paaiškėja, jog jis daugiausiai kupinas egzistencinio nerimo, nevilties ir kitų filosofinių žmogiškosios būklės apmąstymų. Todėl peržiūra ne iš lengviausių, tačiau būtina – kaip visi visi šių metų programos filmai.

Kadras iš filmo „2001 metų kosminę odisėją“
Šaltinis – drafthouse.com

Atsipūsti po susikaupimo reikalaujančių juostų kviečia „Džiaze tik merginos“ (Some Like It Hot, 1959). Daugeliui žiūrovų žinoma, ne kartą rodyta TV ekranuose, ši juosta nusipelnė būti ištraukta iš „kažkada seniai mačiau per teliką“ stalčiaus ir būti perkelta į „nuostabi, dideliame ekrane matyta komedija“. Nepaisant lengvo filmo pobūdžio, jis jokiu būdu nėra kvailas. Be to, savo pasirodymo metu buvo net labai kontroversiškas – persirenginėjimas kitos lyties rūbais/makiažu (cross dressing) neatitiko tuometinio Hays kodo, reglamentavusio daug kino taisyklių, tarp jų net ir aistringų bučinių rodymą ekrane.

Galiausiai programą vainikuoja „Saldus gyvenimas“ (La Dolce Vita, 1960). „Filmas visiems laikams tapo rafinuoto, nerūpestingo ir prašmatnaus gyvenimo simboliu“, – teigia aktorė Jovita Jankelaitytė, ir ji neabejotinai teisi. Tai puiki juosta ne ką mažiau rafinuotos programos užbaigimui, leisianti nusikelti į Romą, nerūpestingą gyvenimą ir stebėti pasimetusį pagrindinį veikėją Marcello. Net ir praėjus daugiau kaip 60-iai metų po filmo premjeros, „Saldus gyvenimas“ lygiai taip pat aktualus ir dabartiniam žiūrovui.

„Kinas po žvaigždėmis“ vyks liepos 26 – rugpjūčio 5 dienų vakarais, Valdovų rūmų kieme. Festivalio komanda kviečia ne tik žiūrėti filmus, bet ir dalyvauti žaidime. Daugiausiai informacijos čia.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas

LKC
Komentarai

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.