„Forum Cinemas“ archyvas
„Kodėl rusų moterys yra tokios seksualios, o vyrai atrodo kaip rupūžės?“ – Stephanie Boucher
Šnipų žaidimai. Seksas. Jennifer Lawrence. Ko daugiau norėti, kad filmas taptų sėkmingas, tiesa? „Raudonasis žvirblis“ panaudoja visus elementus ir papasakoja niūrią istoriją, kurioje nieko panašaus į Jamesą Bondą tikrai neišvysite. Tai gali nuskambėti kaip išganymo pažadas, tačiau praktikoje režisierius Francisui Lawrence’ui toli gražu nepavyksta pasinaudoti šia „laiminčia“ kombinacija.
„Raudonasis žvirblis“ nukelia žiūrovą į Rusiją. Sėkminga Didžiojo teatro balerina Dominika Jegorova (Jennifer Lawrence) patiria nelaimingą atsitikimą, dėl kurio turi baigtis jo daug žadanti karjera. Vėliau paaiškėja, jog nelaimingas atsitikimas nebuvo toks jau nelaimingas. Dominika įvykdo kelis nelabai gražius keršto veiksmus. Tai priverčia ją priimti slaptosiose Rusijos tarnybose dirbančio dėdės Vanios pasiūlymą (scenaristui reikėtų melsti Antono Čechovo atleidimo), kuris žada išgelbėti ne tik Dominiką, tačiau padėti išlaikyti ir sergančią mamą.
„Forum Cinemas“ archyvas
Dominika yra išsiunčiama į vadinamąją „žvirblių“ mokyklą. Joje ugdomos elitinės šnipės, gebančios naudoti psichologinę ir seksualinę manipuliaciją. Mokymų metu paaiškėja, kad Dominika yra ne tik puiki balerina, tačiau ir talentinga šnipė. Dėl šios priežasties ji greitai įtraukiama į brutalią, „kurmio“ paieškos Rusijos saugumo struktūrose, istoriją, nusidriekiančią per visą Europą. Pakeliui, žinoma, atsiranda ir simpatizuojantis jai CŽV agentas Nate’as Nashas (Joelis Edgertonas). Savo sagos eigoje Dominika yra priversta rinktis tarp išdavystės ir ištikimybės, tautos ir valstybės, šeimos ir savęs pačios.
Kaip ir galima nuspėti žiūrint anonsinius filmukus, „Raudonojo žvirblio“ alfa ir omega yra populiarioji Jennifer Lawrence, kurios femme fatale pasirodymas kartais primena Sharon Stone vaidmenis „Esminio instinkto“ filmuose. Net ir nežiūrint į išties baisoką bandymą kalbėti su rusišku akcentu (kas, beje, yra erzinanti viso filmo problema), J. Lawrence savo darbą atlieka tikrai neblogai ir prikausto žiūrovo dėmesį kiekvieną kartą būdama ekrane. Magnetizmą lemia ne vien nepriekaištinga jos išvaizda, tačiau ir bandymas vystyti veikėją problematiško ir pilko siužeto kontekste.
„Forum Cinemas“ archyvas
Deja, to negalima pasakyti apie likusią trupę. J. Lawrence supa visa eilė pilkų ir neįsimintinų stereotipinių veikėjų, kurių dažnai net ir vardus yra sunku prisiminti, nekalbant apie motyvacijas. Nate’o Nasho veikėjas ekrane kelia snaudulį, ir ne tik dėl to, kad J. Edgertonas yra nuobodus aktorius. Viso aktorių darbo problemas filme tarsi įkūnija šiaip jau dėmesį prikaustantis veteranas Jeremy Ironsas. Pastarojo veikėjas generolas Vladimiras Korčnojus kartais tame pačiam sakinyje neapsisprendžia, ar yra britas, vaidinantis rusą, ar britas, bandantis parodijuoti vokietį. Tai atspindi bendrą personažų gylio ir krypties stoką, paaukotą vardan J. Lawrence veikėjos.
Negalima atmesti ir siužeto problemų. Vienas pagrindinių sėkmingo trilerio bruožų yra meistriškas manipuliavimas įtampa, įtraukiančios istorijos konstravimas. Su šia užduotimi ‚Raudonojo žvirblio“ komanda taip pat nesusidoroja. Visas siužetas filme yra idėjų ir akligatvių mišrainė, kuriam nepadeda ir netikėta pabaiga (twist). Neprisideda ir kai kurios žiojėjančios logikos skylės – kaip, po galais, mūsų laikais garsi balerina gali dingti iš akiračio, o po to, kaip niekur nieko, išnirti kaip neatpažįstama šnipė (tarp kitko dar ir pridedanti ranką keliuose gana ryškiuose įvykiuose, pritraukiančiuose įvairių Europos šalių teisėsaugos organų dėmesį)? Žiūrint belieka stengtis apie tai negalvoti.
„Forum Cinemas“ archyvas
Loginės siužeto problemos tėra pradžia. Filme yra remiamasi jau iki kaulo įgrisusiais šnipų filmų stereotipais. Rusai ir jų agentai (įskaitant Dominiką) yra piešiami kaip nepataisomi šaltakraujai sadistai, galintys dėl valstybės parduoti net savo motinas ar dukterėčias. Tuo tarpu amerikiečiai čia pasirodo kaip nepriekaištingu moraliniu integralumu pasižymintys pusdieviai, kuriems rūpi net ir priešingos stovyklos agentų gerovė. „Mes taip nedarome“, – ne vieną kartą filme ištaria Nate’as Nashas ir kiti amerikiečių agentai baisėdamiesi brutaliomis žmogaus teises ir moterų orumą pažeidžiančiomis taktikomis, kurias taiko Rusijos specialiosios tarnybos. Tokie stereotipai gal ir būtų suveikę prieš gerus 30 metų, tačiau šiandien sunku patikėti jų tikroviškumu, nors tokio vaizdavimo gerbėjų tikrai atsiras.
Kita problema „Raudonajame žvirblyje“ pasirodo (staigmena!) moters pavidalu. Pati J. Lawrence teigė, kad ėmėsi vaidmens juostoje dėl jo įgalinančio pobūdžio. Ir išties, jos veikėja pasirodo stipri ir gebanti pergudrauti net senus saugumo krienus. Galų gale, ir filmo pagrindinė tema sukasi aplink stiprias moteris, gebančias manipuliuoti vyrais. Tačiau ši žinutė tėra fasadas – vaizduojamos moterys tebėra vyrų daromų sprendimų marionetės, kurios pačios turi „suvyriškėti“ norėdamos pasipriešinti. Tai galioja ir „taip nedarantiems“ amerikiečių šnipams, turintiems net vieną (!) moterį, priimančią sprendimus. Tačiau bene didžiausia problema pasirodo estetinėje pusėje. Filme yra nemažai smurto ir kankinimo scenų. Nors taikomasi ir į vyrus, ir į moteris, pastarųjų kankinimo vaizdavimas yra ypač seksualizuotas ir vojeristinis, kai tuo tarpu vyrų kančios neretai „pridengiamos“ kameros efektais ar tamsa, taip neleidžiant per daug „grožėtis“ smurto rezultatais. Tokie aspektai nubraukia žadėtą filmo žinutę, o „seksistinio trilerio“ etiketes, kritiškai skirtas filmui, parodo kaip ne iš piršto laužtas. Tai yra bene didžiausia filmo, galėjusio pateikti kažką naujo, bėda, prie kurios sprendimo net nėra priartėjama. Gal dėl to kaltas pernelyg stiprus noras pademonstruoti J. Lawrence patrauklumą? Tačiau tai tik dar labiau skandina tariamas feministines „Raudonojo žvirblio“ ambicijas.
Galima teigti, kad „Raudonasis žvirblis“ yra ambicingas ir potencialo turėjęs bandymas atgaivinti šnipų trilerio žanrą, tačiau kad ir kokia populiari būtų J. Lawrence, vien jos tikrai nepakanka. Kai kuriais atvejais tai net pakenkia kitų personažų plėtojimui. Pilkas scenarijus, prieštaringos žinutės, neįdomūs veikėjai ir apskritai neįsimintina estetinė filmo dimensija neleidžia šio filmo laikyti niekuo kitu kaip nušlifuotu, tačiau labai vidutinišku produktu, kuriam turbūt neverta aukoti daugiau nei 2 valandų laiko. Na, nebent jūs esate J. Lawrence gerbėja(s), kuri(s) negalės iškęsti aktorės karjeros pertraukos, apie kurią pastaroji paskelbė šiemet.
Filmo anonsas: