Kas būtų, jeigu būtų. Jei žmogus nebūtų aukščiausia rasė tarp kitų gyvų žemės būtybių? Jeigu kitos žemės būtybės su mumis elgtųsi taip, kaip mes neretai elgiamės su savo naminiais gyvūnais? Utopija?
Bendras režisieriaus René Lalouxo ir dailininko Rolando Toporo darbas „Fantastinė planeta” (angl. „Fantastic planet”, originalus prancūziškas pavadinimas – „Planète sauvage”) mus nukelia į atipišką ir kvapą gniaužiančią kelionę į fantastinę laukinę planetą, kur dominantai ir dominuojantys apsikeičia vietomis.
„Fantastinė planeta” – tai Stefano Wulo kūrinio adaptacija ir pirmoji ilgo metro mokslinės fantastikos animacija kino gimtinėje Prancūzijoje. Istorija rutuliojasi Ygam planetoje, kurioje kartu gyvena dvi rasės. Tai Draags – dvylikos metrų gigantai ir metro ūgio Oms (aliuzija į homme, pranc. žmogus). Filmas prasideda scena, kurioje moteris su vaiku rankose atsitrenkia į milžinišką mėlynos spalvos pirštą. Mama miršta ir vaiką priglaudžia kita mėlynųjų Draag rasės mergaitė raudonomis akimis Tiwa. Kūdikį ji pavadina Terr (terre, pranc. žemė) ir jį moko, tiksliau būtų sakyti, dresuoja prieš jo valią. Patys pasiekę aukštą išsilavinimo lygį, Draags rasės atstovai negalėjo numatyti, kokias pasekmes jiems gali atnešti mažojo Om išmintis…
Ne veltui šis kūrinys 1973 metais Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas specialiuoju žiuri prizu. Neįprastas pasakojimas mums siunčia nepamirštamą politinę žinutę apie vergovę. Taip pat jį lengvai galime pritaikyti ir mūsų laikams. Jis verčia susimąstyti apie tai, kas mes, žmonės, esame, ar kuo tapome. Ar tik netapome žiauriausi visoje žemės planetoje? Geriausias būdas išsiaiškinti yra, žinoma, pabūti kito kailyje…
Taigi, „Fantastinė planeta” – tai poetiškas, ne vieną žinutę siunčiantis pasakojimas, išsiskiriantis savotišku Lelouxo stiliumi. Tai, beje, ne pirmas jo darbas. Trumpo metro animaciniai filmukai, kurti taip pat bendradarbiaujant su Toporu, pasižymi panašiu stiliumi ir net tematika. Štai, jų kurtame trumpametražiame filmuke „Les temps morts” („Žuvę laikai”) nuskambėjusi mintis „Pasaulis – tai amoralus skritulys. Atleiskite man, Tėve, jog gimiau žmogumi.Jums atleista, sūnau” tarsi pasikartoja, nors garsiai ir nepasakoma.
„Fantastinė planeta” pasižymi išskirtine grafika – filmas sukurtas naudojant seniausią animacijos techniką – kadrinę animaciją. Žinant jo sukūrimo datą, piešiniai išties stulbina. Ir, be jokios abejonės, primena, jog tam, kad sukurtum tikrą meno kūrinį, nereikia nei 3D, nei kitų šiandienos animacijai būdingų priemonių.
Rolandas Toporas savo piešiniais stebina vaizduote ir fantazija. Jo kūrybai būdingas perteklius, magiškas gilumas, kartais net žiaurumas, tarsi pakelia „virš realybės”. Mėlynos spalvos, šaltumo, absurdo bei sapnų vizijos mišinys verčia atsigręžti į žymių siurrealistų, tokių kaip Salvadoro Dali, Jerome Boscho ar Victoro Braunerio, darbus.
Pavyzdžiui, vienoje Draags meditacijos scenoje jų kūnai transformuojasi taip pat kaip Braunerio piešinyje „Mažoji morfologija”. Erdvės reprezentacija ir šviesiai melsvos spalvos naudojimas mums primena Dali darbus. Šios laukinės planetos gamta stebina neregėta ir keista augalija, kartais net atstumia fantastiniais gyviais, kurie ypač primena vaizduojamus Jerome Bosch piešiniuose. Nors animacijoje matome mažų defektų ir linijos toli gražu ne visada lygios, kartu su epochai būdinga muzika, darbui tai suteikia tik dar daugiau žavesio, originalumo, realizmo ir autentiškumo. Mano nuomone, mūsų laikais tai ir yra didysis šio filmo „varikliukas”. Tai poilsis akims nuo ryškių spalvų, tobulų linijų ir humoristinių personažų, būdingų animacijai.
„Fantastinė planeta” – tai kino istorijos dalis, todėl manau, jog jis nėra pasenęs ir šiandien, kadangi istorija nesensta, o moko. Tai filmas ne tik kino gurmanams, bet ypač skanus prieskonis ir kitų meno šakų žinovams. Ir net nebūtinai dideliems mokslinės fantastikos ar animacijos gerbėjams.