Vytautės Ribokaitės nuotrauka
Režisierius Ignas Jonynas užsienio auditorijai jau pristatė naujausią savo filmą „Siena“. Dramoje pasakojama istorija apie ornitologą, kuris bėgdamas nuo vidinių problemų įsitraukia į kontrabandinę veiklą. Su kūrėju kalbėjome apie ekstremalias sąlygas filmuojant šaltyje laivuose, norą su filmu atnešti viltį ir vidines sienas, kurias turime įveikti.
Kas Jus įkvėpė šio filmo kūrybai?
Visuomet stengiuosi pradėti nuo to, kas man įdomu. Mūsų profesija dėkinga tuo, jog leidžia pažinti dalykus, apie kuriuos galbūt nesusimąstai. Mane domino kraštas, į kurį visi važiuoja atostogauti.
Rusnė – žvejų ir turistų vieta, garsėjanti potvyniais. Norėjau sužinoti, kaip ten gyvenama, kai išvažiuoja turistai ir pasilieka tik žvejai ir vietiniai žmonės. Kai gražus vandens pasaulis tampa kažkokiu atšiauriu, aštriu ir grafišku vaizdu.
Ar filmo idėja keitėsi kūrybos procese?
Veiksmas vyksta pasienyje, 2000-ųjų pradžioje. Tuo metu ten vyko intensyvi kontrabanda. Rusnėje yra ir paukščių migravimo vieta – žymusis Ventės ragas. Mane domino paukščių kontrabanda, kurios metu paukščiai būna surišami ir sukaišiojami po automobilių sėdynėmis, į dėklines…
Iš pradžių istorija buvo apie ornitologą, daugiau susieta su paukščiais. Tačiau filme liko tik ornitologas ir šiek tiek ornitologijos pasaulio. Tema liko apie ribas ir sienas, kurias vieni įveikinėjo nelegaliai, o kiti, kaip paukščiai, gali judėti per jas visiškai laisvai.
Vėliau atėjo pandemija ir tas sienos motyvas įgavo dar kitą prasmę. Jis pasidarė apie vidinę sieną, tą kurią jauti kitame žmoguje arba savyje, ir kurią turi įveikti arba nesugebi įveikti. Niekur nedingo ir valstybinės sienos motyvas.
Vytautės Ribokaitės nuotrauka
Kontrabanda šiomis dienomis yra itin aktuali Lietuvoje. Ar panašūs metodai buvo naudojami filme?
Kontrabanda šiandien staiga pasidarė aktuali. Ji niekur nedingo, tik įgavo kitą formą. Kai vyko mūsų filmo veiksmas, tai vyko vienais būdais, dabar – jau kitokiais. Anksčiau būdavo naudojami ichtiandrai – žmonės, kurie prisikabina daug dėžių su cigaretėmis ir turi perplaukti per upę, per sieną. Buvo net gaminamos dirbtinės ledo lytys, kurios plaudavo tarp tikrų lyčių su GPS, o jose būdavo slepiamos cigaretės. Vyko ne tik cigarečių, bet ir gintaro bei vaistų kontrabanda. Skaičiau straipsnį apie vaistų gabenimą – leidžiamas pavėjui kamuolys, kuris ridendavosi per sieną iš vienos valstybės į kitą. Po to paaiškėjo, kad ir cigaretės tokiu būdu buvo gabenamos.
Naujajame filme pagrindinį vaidmenį atlieka ornitologas, tikrai itin netradicinė specialybė. Kaip sekėsi kurti šį personažą?
Aš turėjau labai gerų konsultantų. Visų pirma, Julius Morkūnas – ornitologas, kuris dirba Klaipėdoje. Jis padėjo suprasti, kaip gaudomos antys, kada jas reikia žieduoti ar tirti, kaip jos migruoja, kaip elgiasi kiti paukščiai. Ventės rage yra du ornitologai Vytautai, kurie taip pat pakonsultavo, kaip gaudomas paukštis, parodė kaip reikia žieduoti. Aktorė Ugnė, kuri vaidina epizode, turėjo išmokti žieduoti.
Visą laiką turi gilintis į tai, ką darai, ir kalbėtis su žmonėmis, kurie tą daro gyvenime. Jau buvau skaitęs apie paukščių migraciją, o kai artėjome prie filmavimų, pradėjome bendrauti gyvai su ornitologais, kurie labai padėjo. Ventės rage ir filmavome.
Kiek laiko užtruko filmavimai tokiomis sudėtingomis sąlygomis?
Buvo ypač sudėtinga filmuoti tokioje vietoje, nes ten sąlygos yra ekstremalios. Visi turėjome joms ruoštis, kadangi filmavome lapkričio-gruodžio mėnesį. Norėjome gražaus vaizdo, vėlyvo rudens jausenos, kai gamta yra atšiauresnė. Bet nutiko taip, kad užsnigo. Žmogus eina į namus rudenį, o išeina jau žiemą, nelabai gali sumontuoti. Teko perfilmuoti dalį scenų pavasarį.
Reikėjo grūdintis ir išmokti valdyti laivus. Kol priplaukia apšvietimo laivelis, jau kameros laivelis nudreifuoja kažkur kitur, kol priplaukia grimerė pataisyti, jau aktorius kitur plaukia… Esame labai dėkingi vietiniams žmonėms, kurie padėjo, ne tik skolino laivus, bet ir vairavo juos bei konsultavo. Kai kurie net ir nusifilmavo nedideliuose epizoduose.
Vytautės Ribokaitės nuotrauka
Ar daug kaitos atsirado filmuojant filmą, lyginant su scenarijumi?
Tokiam filmavimui reikia tam tikro fizinio ir psichologinio pasiruošimo. Supratome, kad maksimaliai tikslus pasiruošimas padės viską įveikti. Kurti filmą yra brangu, ir reikia būti pasiruošus staigiai padaryti sprendimus, kurie padės išspręsti tam tikrus dalykus kuriant filmavimo sceną. Mažai improvizavome, nes tam nelabai ir buvo galimybių. Nebent, kai turėjo plaukti laivas, bet užtraukė ledas ežerą ar upę, arba staiga užsnigo ir reikėjo perfilmuoti. Suprantama, kad neįmanoma surežisuoti potvynio reikiamu metu. Gamta tau yra visiškai nepavaldi. Tad teko paklusti gamtos dėsniams. Tą pamoką labai gerai išmokome.
Kaip atsirinkote aktorius šiam filmui?
Žinojau, kam norėčiau pasiūlyti kai kurios vaidmenis. Tačiau nebuvau iki galo tikras. Pavyzdžiui, Šarūno Zenkevičiaus iš viso nepažinojau. Man patiko repeticijos su juo. Jis šiek tiek jaunesnis negu turėtų būti personažas, dėl to teko paprašyti, kad užsiželdintų rimtą barzdą. Net buvau paprašęs, kad priaugtų svorio, bet jam tai sunkiau sekėsi.
Vytautės Ribokaitės nuotrauka
O su Urtės vaidmeniu buvo atvirkščiai, reikėjo, kad vyresnė aktorė vaidintų daug jaunesnę – nepilnametę. Buvo ir neprofesionalų, kuriuos norėjau pasibandyti, pavyzdžiui, Danguolę Beinarytę ir Viktorą Bachmetjevą. Jie iš kitų pasaulių – Danguolė iš choro vadovės virto mafijos vadove, o Viktoras – iš filosofo į pasienietį. Labai džiaugiuosi, kad jie suvaidino tuos vaidmenis.
Jūsų kūryboje moraliniai, vertybiniai klausimai užima itin didelę vietą. Kokia vis tik pagrindinė filmo „Siena“ tema?
Pagrindinė tema yra apie bandymą iš naujo gyventi, kai nebesinori. Kai supranti, kad kenti, dar nereiškia, kad esi nereikalingas kitam. Ir tos sienos, kurias turi įveikti, yra vidinės. Moralės ar įsivėlimo į nusikalstamą veiką klausimas šiuo atveju daugiau yra kaip katalizatorius, kuris padeda iš naujo įvertinti situaciją.
Tuomet pradedi suprasti, kad dėl tam tikrų drastiškų įvykių, esi reikalingas kitam žmogui, savo vaikui. Kaip tėvas privalai bandyti suprasti savo vaiką ir jam padėti. Ši istorija ir ta tamsa reikalinga tik tam, kad suprastum, kad yra šviesa ir ji yra galima. Dabar gyvename sunkiais laikais, daug geopolitinių pavojų. Visą laiką norisi, kad viltis išliktų. Dažniausiai tik vieni kitiems galime suteikti didžiausią viltį.
Kaip manote, ar užsienio ir Lietuvos žiūrovas išsineš tas pačias idėjas po filmo peržiūros?
Man norėtųsi, kad filmas įtrauktų ir paskatintų pagalvoti. „Siena“ turi daug elementų – ir trilerio, ir detektyvo, ir dramos, ir melodramos. Atrodo, kad jis atras savo auditoriją.
Pirmiausia norėtųsi, kad žmonėms būtų įdomu žiūrėti, o antra, kas yra svarbiau, kad būtų suprasta jo tema. Manau, kad žmonės yra labai skirtingi ir kiekvienas yra unikalus. Bet kartu yra ir kažkokie bendri žmogiški dalykai, nesvarbu, kokioje šalyje gyveni.
LKC finansuojamo projekto „Senojo ir naujojo lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2025“ tekstas
