Fotografė Vilija Buivydė
Į jubiliejinį „Kino pavasarį“ sugrįžo legendinis prancūzų kino režisierius Leos Caraxas. Po pirmojo jo vizito festivalyje praėjus 20 metų rodoma jo filmų retrospektyva: „Boy Meets Girl“ (1984), „Blogas kraujas“ („The Night Is Young“, 1986), „Pont Neuf meilužiai“ („Amants du Pont-Neuf“, 1991), „Pola X“ („Pola X“, 1999), „Šventieji motorai“ („Holy Motors“, 2012) bei dokumentinė juosta apie patį režisierių ir jo kūrybą „Ponas X“ („Mr. X“, rež. Tessa Louise-Salome, 2014). Ši visus L. Caraxo filmus aprėpianti retrospektyva – galimybė pažinti neįtikėtiną jo vaizduotės pasaulį, kuris paliks neišdildomą įspūdį.
Režisierius, kurio tikrasis vardas – Alexandre Oscar Dupot, dar paauglystėje metė mokyklą, kad visą savo laiką galėtų skirti filmų žiūrėjimui kino salėse. Persivadinęs Leos Caraxu, savo vardų Alex ir Oscar anagrama, rašė straipsnius prancūzų kino žurnalui „Cahiers du Cinéma“, lankėsi Prancūzų sinematekoje, vaidino filmuose ir vėliau pradėjo režisuoti. Būdamas 23 metų pristatė debiutinį filmą „Boy Meets Girl“, sulaukė ypatingo dėmesio ir netrukus buvo pradėtas vadinti naująja Prancūzijos kino viltimi.
Režisieriaus spalvinga ir kontraversiška karjera nebuvo lengva. Pirmąja juosta užsitarnautas vardas kartu lėmė ir sunkią užduotį – kiekvienu filmu jį patvirtinti. Nors per pastaruosius 30 metų L. Caraxas sukūrė tik penkis pilnametražius filmus, tačiau režisieriaus indėlis kinui yra be galo reikšmingas. Jo filmuose gausu literatūros, muzikos, šokio, autobiografinių užuominų, kinematografinių citatų, filosofijos ir neaprėpiamos vaizduotės.
Filmų trilogiją – „Boy Meets Girl“, „Blogas kraujas“ ir „Pont Neuf meilužiai“ – jungia ne vien romantiškos, sunkiai pasiekiamos ir beprotiškos meilės tematika, bet ir visuose filmuose pasirodantis, pagrindinį personažą Aleksą atliekantis, nuostabus prancūzų aktorius Denisas Lavantas. Kiekviename filme Aleksas vis kitoks, tačiau visuose kupinas energijos, brutualaus grakštumo, berniukiškumo ir aistros. Ši visą režisieriaus karjerą trunkanti stebuklinga L. Caraxo ir D. Levanto partnerystė yra viena pagrindinių jo filmų sėkmės ir paveikumo priežasčių.
Pirmoji L. Caraxo personažo Alekso versija filme „Boy Meets Girl“ yra užsisvajojęs vaikinas, kuris laiką leidžia galvodamas pavadinimus savo filmams, kurių dar nesukūrė iki tol, kol išgirsta merginos (Mireille Perrier) balsą per vidinį daugiabučio telefoną ir beprotiškai ją įsimyli. Antrajame režisieriaus filme „Blogas kraujas“, film noir stiliumi pavaizduotame futuristiniame Paryžiuje, kuriam gresia keistos seksualiniu keliu plintančios ligos epidemija (AIDS alegorija), plėtojasi apsėstos ir uždraustos meilės istorija. Čia taip pat išvystame jaunas puikiai vaidinančias prancūzų aktores Juliette Binoche bei Julie Delpy. Paskutinis trilogijos filmas „Pont Neuf meilužiai“ – poetinė istorija apie benamį gatvės artistą ir regos netenkančios dailininkės (Julliette Binoche) meilę, vos nesugadino L. Caraxo karjeros. Jaunas režisierius gavo leidimą filmuoti ant garsaus Paryžiaus tilto Pont-Neuf, tačiau supratus, jog šis sumanymas negali būti įgyvendintas, pastatė tikslią tilto kopiją filmavimams pietų Prancūzijoje. Intymus ir ant beprotystės ribos balansuojantis romanas tapo viena iš brangiausių produkcijų Prancūzijos kino istorijoje.
Praėjus 8 metams po beveik pražūtingo, Prancūzijos publikos prastai sutikto paskutinio filmo, L. Caraxas atvertė naują puslapį mistiniu ilmu „Pola X“. Juosta ne mažiau grandiozinė ir romantiška nei kiti jo filmai, bet kiek tamsesnis ir be mėgstamo aktoriaus D. Lavanto. Įkvėpta amerikiečių rašytojo Hermano Melvilio novelės, istorija pasakoja apie pražūtingą meilę, išdavystę ir tamsiausias šeimos paslaptis. Filme išvystame vaidinančius Guillaume Depardieu, Catherine Deneuve, Jekateriną Golubevą bei lietuvių režisierių Šarūną Bartą.
Po filmo „Pola X“ 13 metų sekusios kūrybinės pertraukos, L. Caraxui teko atversti dar vieną naują puslapį. Siurrealistinis filmas „Šventieji motorai“, naikinantis ribas tarp to kas tikra ir netikra, buvo pergalingas režisieriaus sugrįžimas į kiną. Filmo pagrindas – epizodinis naratyvas, leidžia puikiai pasireikšti režisieriaus vaizduotei ir sutalpinti visas gimusiais idėjas viename filme. Dieną ir naktį baltu limuzinu po Paryžių ponas Oskaras keliauja iš vieno „susitikimo“ į kitą. Kiekvieną kartą išlipęs iš mašinos jis persikūnija vis į kitą personažą, tampa vis kitu žmogumi. Šis sunkus vaidmuo, įkūnyti daugiau nei dešimt tapatybių, teko vėl nepakartojamam D. Lavantui.
Pažiūrėję visus režisieriaus L. Caraxo filmus ir išsirinkę sau artimiausią žiūrovai kviečiami į naują jaunos režisierės Tessa Louise-Salomé dokumentinę juostą „Ponas X“. Čia kultinio režisieriaus karjera apžvelgiama ir analizuojama chronologine tvarka, palydint kino kritikų, aktorių, filmavimo komandos narių, bei kolegų režisierių komentarais.
Vilniuje besilankantis režisierius bendravo su žiniasklaidos atstovais ir jo filmų pažiūrėti susirinkusia publika.
Koks jausmas pristatyti savo retrospektyvą ir filmus, kuriuos esate pastatęs taip seniai?
Man labai svarbu, kad mano filmai, kuriuos jau seniai esu pabaigęs, keliauja laiku ir erdvėje. Be to, jaučiuosi žymiai jaukiau rodydamas juos toli nuo savo namų, kur žmonės manęs nepažįsta.
Jūsų retrospektyva per 20 metų padidėjo tik pora pilno metražo filmų. Kodėl tiek mažai per ganėtinai ilgą kūrybinį kelią?
Laimei, filmus pradėjau kurti būdamas jaunas, o ne dabar. Pats tiksliai negaliu atsakyti, kodėl naują juostą sukuriu taip retai, bet tikrai žinau, kad kiekvienos iš jų kūrimas man yra didžiausiais stebuklas. Kuriu galvodamas, kad pirmasis ir paskutinis mano filmas.
Visi Jūsų filmai filmuoti juostoje, skaitmeniniu būdu tik paskutinis – „Šventieji motorai“. Ar Jums, kaip kino kūrėjui, buvo sunku transformuotis ir paleisti tai, nuo ko pradėjote?
Aš gimiau XX amžiuje, dabar – XXI amžius, taigi turiu prisitaikyti. Kinas turi prisitaikyti prie naujų technologijų, naujų žmonių, naujų matymo ir demonstravimo būdų. Ši adaptacija turi vykti viliantis save sukurti iš naujo.
Gal galite išskirti kokios temos ir klausimai sieja Jūsų filmus?
Nežinau, kokia jų tema ir apie ką jie kalba. Taip pat manau, kad niekados nėra tinkamo laiko apie filmus kalbėti. Netinkamas laikas kai juos kuri, nei tada kai juos jau sukūrei ir žmonės pradeda klausinėti. Tada – jau per vėlu. Pirmieji trys mano filmai yra labai susiję, nes buvau jaunas. Jie sukurti kartu su tais pačiais aktoriais, operatoriumi. Mes visi buvome jauni, taigi juos tikriausiai sieja jauna meile.
Kaip susipažinote su pirmųjų filmų operatoriumi Jean Yves Escoffier ir Jūsų bendražygiu aktoriumi D. Lavantu?
Mes visi gyvenome Paryžiuje ir susitikome prieš mano pirmąjį filmą. Jean buvo maždaug 10 metų vyresnis už mane ir buvo man tarsi brolis. Kartu daug dirbome, bet pradėjome pyktis. Po „Pont Neuf meilužių“ jis išvyko dirbti į Holivudą ir deja nebeilgai tegyveno. D. Lavantą sutikau tuo pat metu. Labai jaudinausi, nes prieš statant pirmąjį filmą „Boy Meets Girl“, žinojau, kad merginos vaidmenį atliks tuometinė mano širdies draugė, bet vaikino niekaip negalėjau rasti. Jo ieškojau 1,5 metų ir netgi buvau prarandąs viltį sukurti šią juostą. Aktorių bandžiau rasti gatvėse, metro, tarp muzikantų. Pamatęs Denis nuotrauką pamaniau, kad jis turi keistą veidą, ir nusprendžiau su juo susitikti. Nežinojau ar jis bus geras filme, bet jis buvo vienintelis, kuris buvo kitoks, kuris atrodė kitaip, todėl aš jį pasirinkau.
Ar panašiais būdais ieškote aktorių ir kitiems vaidmenims?
Nemėgstu ir nedarau aktorių atrankų. Mano manymu, tai yra pats blogiausiais dalykas. Režisierius gali nuspręsti, jog netinki filmui, nes esi per jaunas, per senas, per mažas, per didelis, per baisus, per gražus, baltaodis ar juodaodis. Tai nenatūralu, labai keista ir netgi racistiška. Keli kartai, kai dariau atranką, baigėsi tuo, jog tie filmai nebuvo sukurti, nes neradau tinkamų aktorių. Filmas realizuojamas, kai galvoju apie konkretų aktorių.
Jūs esate minėjęs jog nesijaučiate sinchroniškas su savo laikmečiu. Kodėl?
Man tai nėra nauja, aš ir 20-ies jaučiausi lygiai taip pat. Tuomet man pavyko surasti prodiuserį ir operatorių. Jie buvo ypatingi – ne sistemos žmonės. Jie buvo pasiruošę viskam, kad sukurtų kažką, kas iki tol neegzistavo. Net jei reikėjo pavogti pinigų – neatsisakydavo. Dabar žmonės tokie atsargūs ir man atrodo, kad nieko su jais nebegaliu nuveikti.
Jūsų filmuose išnyksta riba tarp realybės ir fikcijos. Kodėl Jums taip svarbu, kad žiūrovas pasimestų – kas tikra, o kas ne?
Filmas yra naujo pasaulio, naujos realybės sukūrimas. Kiekvienas toje realybėje jaučiasi savitai. Vieniems viskas atrodo keista ir nepažįstama, kitiems – atitinka jų vidinį pasaulį. Aš kine kuriu pasaulį, kuris man yra nuoseklus. Tarkime filmo „Šventieji motorai“ personažas persikūnija į daug kitų personažų ir man tai yra rišlu ir nuoseklu. Kiekvieną filmą įkvepia 2–3 įspūdžiai, jausmai ar vaizdiniai, į kuriuos aš pasineriu ir kuriu rišlų pasaulį. Ką vėliau mato žiūrovai – aš nežinau. Jie turi tai nuspręsti patys.
Ar šis nuolatinis aktoriaus persikūnijimas „Šventuosiuose motoruose“ – tai mes patys, kiekvieną dieną vaidinantys vis kitus vaidmenis?
Be jokios abejonės. Manau, kad didžioji menininko ir kiekvieno žmogaus ambicija yra sukurti, susigalvoti save iš naujo. Žmonės gyvenime tai daro įvairiais būdais – vieni įsimyli, kiti gimdo vaikus, dar kiti keičia darbą. Kasdien turime sugalvoti save iš naujo, nes kitaip išsisemsime ir patys nuo savęs pavargsime. Mano būdas yra kinas.
Esate minėjęs, kad nežiūrite savo filmų. Kodėl?
Kiekvienas filmas yra didžiulis nusivylimas. Bijau, todėl ir nežiūriu. Kuriant filmą pastebiu, jog kai kurios vietos yra nuostabios, tačiau kitos – šlamštas. Jei iš naujo žiūrėčiau filmus, suprasčiau, jog tai tiesiog filmas ir tiek. Man per daug baisu.
Gal galite atskleisti koks bus naujas Jūsų filmas ir kada jo galime laukti?
Ne, nes aš pats negaliu pasakyti, ar kada nors šį filmą sukursiu. O gal net paliksiu kiną. Pradedu galvoti, kad nebesuprantu žmonių arba neberandu tokių, kuriuos galėčiau suprasti.
Parengė – Dovilė Grigaliūnaitė
