Foto – Aurimas Šrubėnas
Sergejus Loznitsa – kino režisierius, kilęs iš Baltarusijos, augęs Ukrainoje, o šiuo metu gyvenantis Vokietijoje. Režisierius nuo 1996 metų kūrė dokumentinius filmus, kurių dabar – virš dešimt, šie keliavo ir buvo apdovanoti įvairiuose pasaulio festivaliuose. 2010 metų režisieriaus pirmasis vaidybinis filmas „Mano laimė“ varžėsi Kanų kino festivalio pagrindinėje programoje, o 2012 m. čia taip pat įvyko ir naujojo režisieriaus filmo „Rūke“ premjera.
Šių metų „Kino pavasario“ repertuare rodytas S. Loznitsos naujausias vaidybinis filmas „Rūke“ nukelia į Antrąjį pasaulinį karą. 1942-ieji, vakarinė SSRS fronto linija. Regioną okupavo vokiečiai, partizanai pradėjo pasipriešinimą. Sušenios bendradarbiai geležinkelininkai pasirūpina, kad nuo bėgių nuriedėtų traukinys. Nors Sušenia nekaltas, jį kartu su jais suima ir nuteisia myriop. Tačiau vokiečių karininkas nusprendžia vyro su kitais nepakarti ir jį paleidžia. Sušenia laikomas išdaviku, partizanai Burovas ir Voitikas ateina iš miško atkeršyti ir jį nužudyti, tačiau miške jie užpuolami iš pasalų, Burovas pašaunamas. Sušenia lieka su ką tik jį norėjusiu nužudyti sužeistuoju ir jo talkininku. Jie keliauja per miškus.
Filme analizuojamas žmogaus elgesys ribinėje situacijoje ir bandymas bet kokia kaina išlaikyti žmogišką orumą.
2013 m. „Kino pavasaryje“ taip pat buvo galima pamatyti ir naujausius S. Loznitsos trumpametražius dokumentinius filmus „Šventojo Antonijaus Stebuklas“ bei „Laiškas“, o ankstesniais metais rodytas pirmasis jo vaidybinis filmas „Mano laimė“.
Režisierius gana dažnas svečias Lietuvoje, tad „Rūko“ kūrybinėje komandoje nemažai lietuvių –režisierius tęsia darbą su montuotoju Danieliumi Kokanauskiu ir garso režisieriumi Vladimiru Golovnickiu, o dokumentinių filmų kūrėjas Mindaugas Survila „Rūke“ asistavo režisieriui dirbant su aktoriais. Pats filmas nufilmuotas Latvijoje, netoli pasienio su Lietuva.
Susitikome su S. Loznitsa pokalbiui, kurio metu aptarėme ne tik naująjį jo vaidybinį filmą, bet ir dokumentinių bei vaidybinių filmų panašumus bei skirtumus, kino ryšį su tikrove, filmų apmąstymo būdus bei režisieriaus filmuose vis iškylančius blogio, žiaurumo ir žmoniškumo klausimus.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kodėl nusprendėte pagal baltarusių rašytojo Vasilijaus Bykovo knygą statyti to paties pavadinimo filmą „Rūke“?
Be abejo, renkiesi istoriją, kuri priimtina ir rūpi. Juk filmo kūrimas – tai maždaug dveji metai tavo gyvenimo. Mane sujaudino gili knyga, gili istorija apie žmogaus orumą ir kainą, kurią už jį gali tekti sumokėti.
Anksčiau kūrėte vien dokumentinius filmus, o dabar daugiau dėmesio skiriate vaidybiniams. Kodėl įvyko šis pasikeitimas?
Man įdomu kurti dokumentinius filmus. Taip pat man patinka vaidybiniai filmai, tačiau juos kurti sudėtingiau. Taip paprasčiausiai susiklostė. Man nėra didelio skirtumo tarp dokumentinio ir vaidybinio filmo, tiesiog kuriant vaidybinį filmą darai visai kitokius žingsnius, iškyla visiškai kitokios problemos nei kuriant dokumentinį.
Kodėl nematote skirtumo tarp dokumentinio ir vaidybinio filmo?
Abudu yra fikcija. Abudu yra filmai ir abudu yra kūryba. Skiriasi tik etinis aspektas, todėl kad dokumentiniame filme kai kurių dalykų negali vaizduoti vien dėl etinių principų. Vaidybiniame kine kiek lengviau – gali rodyti tai, ko negali dokumentiniame. Abi kino kategorijos paremtos tuo pačiu žaidimo principu. Ir dokumentiniame, ir vaidybiniame kine savo idėjai tereikia sukurti taisykles. Tai tik klastotės, kurios bando atrodyti kaip gyvenimas.
Jei visi filmai fikcija, tai koks jų ryšys su tikrove?
Tai ne ryšys su tikrove, o ryšys su vaizduote. Tai daug komplikuotesnis dalykas, nes filmai egzistuoja ne tik ekranuose. Muzika fiziškai tarsi neegzistuoja, ji tarsi išnyksta ore… Filmai kaip forma egzistuoja tavo prote, kur žaidžia tavo įsivaizdavimu apie pasaulį, su tavo percepcija, su supratimu, kas yra tikrovė. Kas yra tikrovė? Nežinau. Tai priklauso nuo kiekvieno asmeninių galimybių ją suvokti. Kiekvienam tikrovė yra vis kitokia. Tas pats su filmu – tai, ką tu matai kine, suvoki, yra visai kas kita, negu aš sukūriau. Viskas priklauso nuo suvokimo ir niekas nepriklauso nuo filmo kūrėjo.
Kai kuriate filmą, Jums svarbiau, kad žiūrovas gebėtų Jūsų filmą apmąstyti konceptualiai, ar kad žiūrovas jaustų filmą?
Mąstyti apie idėjas nėra sunku, daug sunkiau apmąstyti savo jausmą. Kai mąstai apie filmą kaip apie konceptą, daugiau dėmesio teiki formos dalykams, pavyzdžiui, filmo idėjai, kaip ji buvo pristatyta filme, kaip filmas buvo sukurtas, kur filmo kulminacija, ir kaip kiekviena filmo dalis susijusi su kitomis, kaip filmas sumontuotas, kaip juda kamera, ir kokios prasmės egzistuoja skirtinguose epizoduose. Tačiau daug sunkiau suprasti, kaip aš tai suvokiu? Pavyzdžiui, jei kalbėtume apie architektūrą, ją galima analizuoti formalistiniu būdu. Sakykim, Šv. Onos bažnyčia, galime ją analizuoti pagal harmonijos taisykles, apskaičiuoti pagrindinės ir kitų dalių dydžių santykius, analizuoti pastato koncepciją. Bet egzistuoja ir kita pusė – ką jauti, kai žiūri į tai. Čia reikalingas poetinis žvilgsnis. Labai lengva, kai gali pamatuoti ir sakyti: štai struktūra, štai penkios kolonos, toks ir toks kapitelis, toks portalas, toks stilius ir t. t. Kalbėti apie jausmą yra daug sunkiau. Tai apibūdina tave patį. Man svarbiausia, kad žiūrovai atrastų ir atvertų savyje ką nors, ko anksčiau nežinojo. Juk pirmiausia patiri tam tikrą filmo įspūdį, o tik po to, kai jį reflektuoji ir klausi, kodėl, tai jauti, gali atrasti tai, kas iš tiesų esi. Dažniausiai taip nemąstoma – apsisprendžiama, man filmas patiko, nepatiko, erzino mane, vertė pasijusti nejaukiai ir pan.
Ar tai Jūsų kuriamų filmų tikslas – pasiūlyti žiūrovui reflektuoti savo jausmus?
Vienas iš jų. Dėl to filmas neturi būti malonus, o sutrikdyti žiūrovą, jį paveikti.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Mano laimėje“ gerokai daugiau dokumentinio kino elementų nei „Rūke“ – neprofesionalūs aktoriai (aktoriai parinkti iš vietinių kaimelių gyventojų – aut. past.), kai kurios scenos atrodo itin dokumentinės, pavyzdžiui, plaukiančių veidų minia turguje, ir t. t. O „Rūke“ primena labiau klasikinį vaidybinį filmą, daug mažiau dokumentikos elementų. Kodėl?
Aš vis dar naudoju kai kuriuos elementus, pavyzdžiui, ilgus kadrus – šis filmas sudarytas iš itin nedidelio kadrų skaičiaus – 72. Žinau filmų, kurie tokių turi vos 36, pavyzdžiui, tai Béla Tarro „Turino arklys“. Ir tai ilgesnis filmai negu mano… (juokiasi) Dažniausiai filmai sudaryti iš vidutiniškai 1000-2000 kadrų… Tai filmo ritmas, nuo jo priklauso, kaip suvokiame filmo realybę. Kai kuriuose nekomerciniuose filmuose atpažinsite panašų ritmą, pavyzdžiui, Michaelio Hanekes „Meilėje“, Carloso Reygadaso „Po tamsos – šviesa“ ar Ulricho Seidlo „Rojaus“ trilogijoje. Tai vienas iš elementų, kuris perimtas iš dokumentinio kino. Toks filmo ritmas sukuria iliuziją, kad veiksmas vyksta dabar. Ne suklastotas veiksmas, kurį konstruojame iš skirtingų kadrų, o neva tikras veiksmas, vykstantis šiuo metu, – tai primena dokumentiką. Aš „Rūke“ naudoju tokį kino kalbos elementą, o kiti man nėra reikalingi. Veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metu, todėl aš naudojau tam laikotarpiui vaizduoti įprastesnę tradicinę kino formą, tik moderniu būdu.
Kodėl dažniausiai Jūsų filmuose vaizduojama provincija, o ne miestas?
Aš negalvojau, kad va šito filmo veiksmas vyks kaime, o šito – mieste. Juk svarbiausia filmo idėja, o tik po to mąstai apie vietą. Kiekvienai idėjai reikia skirtingos erdvės. Vis dėl to filmuoti savo dokumentinius filmus mieste man nebuvo įdomu, nes man atrodo, kad kaime atsitinka įdomesnių dalykų. Kadangi Rusija yra agrarinė šalis, didelė gyventojų dalis gyvena provincijoje. Jei iš tikro norite žinoti, kas dedasi šalyje, turite nuvažiuoti ne į Maskvą, kuris atrodo kaip kiekvienas didelis Europos miestas. Vis dėlto kito mano vaidybinio filmo veiksmas vyks dideliame mieste 1941-aisiais.
Jūsų vaidybiniuose filmuose justi žiaurumo jėga, vilties vakuumas, kvestionuojamas žmoniškumas. Ar Jūs taip ir matote realybę, kodėl tai atsiranda Jūsų filmuose?
Žinote, kiek metų šiame pasaulyje egzistuoja žmonija? Pusę milijono metų. O kiek egzistuoja humanus moralitus? Maždaug du su puse tūkstančio, gal tris, keturis tūkstančius metų. Bet tai tik koks vienas procentas žmonijos egzistavimo istorijos. Kultūra yra labai plonas sluoksnis, kuris sulaiko žmogų nuo agresijos. Labai plonas, nes kultūra egzistuoja taip pat trumpai. Tai, kas yra kažkas gero, – vadiname humanizmu, žmoniškumu, o tai, kas bloga, žmogui tarsi nebūdinga. Ne, tai, kas bloga, taip pat priklauso žmogui. Ir tai ne mano mintis, taip mąstė Friedrichas Nietzsche, o aš su juo visiškai sutinku. Humanizmo idėja tam tikra prasme yra klastotė – ji apibūdina tai, kuo norime tikėti, bet kas neegzistuoja. Žinote, ką sakė Immanuelis Kantas? Jis sakė, kad jei tu nedarai kažko, nes bijai būti nubaustas (kas nors, pavyzdžiui, valstybė tave už tai nubaus), tai patologiškas dalykas. O jei nedarai kažko, nes tiki, kad to neturi daryti, tuomet tai yra normalu. Manau, daugybė žmonių kažko nedaro, nes bijo bausmės. Jei padarytumėte eksperimentą, sakykim, Vilniuje ar bet kuriame kitame dideliame mieste, pamatytumėte, kas atsitinka. Žinote, kas atsitiko vienoje JAV valstijoje prieš keletą metų, po to, kai ten praūžė uraganas? O žinote, kas atsitiko Lietuvoje – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose – prieš maždaug septyniasdešimt metų, karo metu, kai sovietai paliko šias teritorijas, o vokiečiai dar nebuvo atvykę? Panagrinėkite savo istoriją. Žmonėms nepatinka apie tai kalbėti. Jiems patinka piešti gražius paveikslus. O žinote, kas atsitiko Serbijoje, Bosnijoje? Tai ne taip jau toli nuo mūsų. Antrojo pasaulinio karo metu tokie dalykai dėjosi visur. Tai juk buvo ne taip seniai – tai reiškia, kad mano tėvas ir mama gyveno tais laikais. Tačiau esame atitrūkę nuo to laiko. Gyvename moralioje visuomenėje ir esame saugomi nuo žinojimo apie blogus dalykus. Bet tai juk nereiškia, kad blogi dalykai neegzistuoja.
Bet kas iš to, jei suvokiame, kad blogis mumyse egzistuoja?
Tai apsisprendimo galimybė kiekvienam iš mūsų esant individualioje pasirinkimo situacijoje. Kiekvienas bent kartą gyvenime susidurs su šiuo sprendimu. Kada su juo susidursime, priklauso ir nuo vietos bei visuomenės, kurioje gyvename. Kai kuriose visuomenėse tokie dalykai geriau matomi, kitur labiau užslėpti. Rusija ar kai kurios kitos posovietinės šalys yra geras pavyzdys, nes tokius dalykus jose galima gerai matyti. Su rumunų operatoriumi Olegu Mutu atvykome į Ukrainos kaimą ruoštis filmui „Mano laimė“. Aš fotografavau, ieškojau aktorių masinėms scenoms. O jis per visą tą laiką neįjungė kameros, tik stebėjo žmonių veidus. Kai jo paklausiau kodėl, atsakė: „Sergejau, tai tokie atviri veidai, iš jų galiu perskaityti visą kiekvieno jų gyvenimą. Dėl tokio intymumo, aš negaliu jų paveiksluoti.“ Tai etinė pozicija, nes iš veidų gali perskaityti labai intymių dalykų. Vakarų Europoje visai kitaip, mat iš žmonių veidų skaityti jau nebegali – tai visiškai kita kultūra ir tradicija. Bet tai nereiškia, kad pavojingoji žmonijos pusė neegzistuoja.
Jei filmai primena žmogui, kad jis turi tą blogąją pusę, tai jie gali padėti jam padaryti moraliai geresnį pasirinkimą?
Filmai gali tik iškelti klausimų, pasiūlyti tau kelią, kuriuo tu gali galvoti. Jie negali tau pasakyti: „Turi būti geresnis.“ Tai neveikia. Tai turi būti tavo asmeninis apsisprendimas individualioje situacijoje. Kaip, sakykim, Hamleto. Tikiu tik vienu dalyku – švietimu ir asmeniniu darbu su savimi. Tik tai tau ir kitiems gali padėti, ne kas kitas.