Kada paskutinį kartą verkėte? Laikais, kai savistaba vis gajesnė, šis klausimas bemaž nuvalkiotas, bet artimiausias kartas – jau labai nuoširdžiai kalbant – gali būti kine. Į didžiuosius ekranus sugrįžta lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ programa „Trumpas kinas. Pasiklydę laike“, pristatanti penkių režisierių žvilgsnius į tautinę tapatybę, atmintį ir ilgesio formas.
Ekranas parausta, pamėlsta ir maršinio būgno ritmu seansą pradeda Sauliaus Baradinsko vaidybinis filmas „Betono vaikai“, dar kovo mėnesį pristatytas „Kino pavasaryje“ ir tarsi sufleruojantis, ko tikėtis iš režisieriaus būsimo ilgametražio „Betono muzika“. S. Baradinskas vaizduoja iš paskutiniųjų baigti dvyliktą klasę besistengiantį choristą Roką (akt. Domantas Starkauskas), sulaukiantį daugiau spaudimo nei palaikymo iš autoritetais laikomų suaugusiųjų ir daugiau taiklių nei šleivų spyrių iš rajono agresorių. Kaži kiek iš tikrųjų pateisinantis drąsiai linksniuotą miuziklo etiketę, filmas bent puikiai perteikia sukauptą režisieriaus patirtį – peršami herbai, striukė su olimpiniais žiedais, Algirdo Brazausko portretas, moksleivių masuotė ir direktoriaus stotas stilistiškai primena „Grąžinti nepriklausomybę“. O atida choreografijai, kostiumams ir spalvų paletei – kadaise kurtus muzikinius klipus. Magiško realizmo filtrą jaunystei 1990-ųjų Lietuvoje suteikiantis filmas „Betono vaikai“ gali tapti geru pretekstu prisiminti ir, pavyzdžiui, kur kas blankesniais pigmentais mirgantį Valdo Navasaičio „Kiemą“ bei palyginti, kuriuo atveju to paties laikmečio reprezentacija taiklesnė. Arba akstinu paganyti akis po internautų atsiliepimus, tuo pačiu klausantis „Abudu“.
Sugraudino Arno Balčiūno vaidybinė juosta „Pravažiavus Napoleono kepurę“, pernai pelniusi kūrėjui „Sidabrinės gervės kiaušinį“ už geriausią studento darbą. Stebime sūnų (akt. Martynas Mockevičius), iš psichiatrinės ligoninės namo parvežantį savo tėtį (akt. Darius Gumauskas). Kai jiedu pakeliui išvysta Lepelionių piliakalnį ir tėtis pasidalija iš pažiūros šiltu prisiminimu, pradeda ryškėti nesutapimas tarp abiejų vyrų nusiteikimo praeities – o netrukus ir ateities – atžvilgiu. Regis, A. Balčiūno filmai kol kas nėra prasidėję suskambančiais žadintuvais, ko neaplenkia daugelis kino studentų, tačiau režisierius nevengia „flirtuoti“ su kitais paplitusiais tropais ir sykiais juos kartoja asmeninėje filmografijoje: tęstinis pagrindinio vaidmens suteikimas tam pačiam aktoriui, su veikėjų pasisveikinimu sutampanti siužeto pradžia, ilgesingi kadrai automobiliuose („Blausos“, tam tikra prasme ir „Pabarstukai“), veikėjo ryto rutina („Kambariokai“, korež. Milda Juodvalkytė). Taip pat ryškiau braižą plėtoja gausiai pasitelkiami rakursai iš aukšto, kuriais tiek „Pravažiavus Napoleono kepurę“, tiek naujesniame filme „Interferencija“ lydime herojus. Turint omenyje vis platesnį režisieriaus pripažinimą Lietuvoje ir užsienyje, itin smalsu, kokių plėtojimų ilgainiui laukti ilgametražiame debiute. Ir šiaip – kokį EGOT („Emmy“, „Grammy“, „Oscar“, „Tony“) trumpinio atitikmenį vertėtų sugalvoti nuskynusiems skirtingus Lietuvos kino apdovanojimus – vis tik A. Balčiūno sąskaitoje – ir „Kino pavasario“, ir „Scanoramos“ prizai, įkandin kitų.
Sausį Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje pristatytą Vestos Tučkutės vaidybinę juostą „Loving“ tąkart pavadinau baltesne seanso varna. Tačiau „Trumpo kino“ kontekste šis kūrinys pastiprina programos filmų sinergiją ir minėtuosius ilgesį bei tapatybę narplioja per išeivijos užuomazgas – gimtinėse paliktus gyvenimus, slenkstį tarp nutylėjimo ir atsivėrimo apie juos, vis atsargiau įleidžiamas šaknis. Stebime Adelos ir Beno drauge praleistą vasarą, kurios jaukūs ir kartais net žaismingi vaizdai įgyja niūresnių atspalvių girdint pusbalsiu ištariamas santykių refleksijas. Nors filmas beveik nepasiūlo lietuviškame kine dar nevaizduotų idėjų, įdomu prisiminti laikino romano temą, o ir išvysti aktorę Augustę Oną Šimulynaitę bei aktorių Saulių Ambrozaitį įkūnijant anglakalbius personažus. Smalsu, kaip šiems lietuvių aktoriams sektųsi atlikti pagrindinius vaidmenis didesniame užsienio šalių gamybos filme ar seriale.
Režisierė Gintė Regina juostoje „Konduktorių gatvėje“ vaizduoja Ooną (akt. Gintarė Parulytė), atvykusią į jau gerokai pasikeitusį Vilnių ir mėginančią surasti močiutės namus, turinčią tik seną nuotrauką ir šiek tiek pramokusią lietuvių kalbos. Iš visų perkeltinių prasmių, sutalpintų į aplinkinius veikėjus, labiau norisi įsiminti pozityvesnes. Pavyzdžiui, trumpas Gelminės Glemžaitės pasirodymas – palaikiusi Ooną savo pussesere, praeivė (tiksliau – paspirtukininkė) tarytum patikina atvykusią moterį, kad čia, Lietuvoje, ji atrodo sava. Savo ruožtu, Valerijaus Jevsejevo, įkūnijusio atkaklų Konduktorių gatvės senbuvį, veikėjas prilygsta tam lemtingajam likimo postūmiui, kai ima trūkti savojo ryžto tikslui pasiekti. Nors naratyvas ganėtinai santūrus, G. Reginos filmas – gal dėl familiarių vietovių, gal primirštų rudeniškų spalvų – veikia meditatyviai ir ragina pasvarstyti, kokiais panašumais dalijamės su Oona, net jei ir tebegyvename ten, kur augome.
O Kristina Savickaitė dokumentiniu filmu „Antrasis miestas“ suteikė progą pasigrožėti sostinės stogais. Režisierė stebi keturis jaunuolius, klajojančius senamiesčio čerpėmis. Sąmoningai nesirinkdama griežtesnio siužeto, K. Savickaitė leidžia pažinti vaikinus per pabiras replikas, mažus tarpusavio palaikymo gestus. Regis, tokios smulkmenos – susirūpinimas dėl stebėjimo kamerų gausos, bandymas atspėti vaikinų veiksmus iš gatvės ar gretimų pastatų stebinčiųjų mintis ir taikus paklusimas sulaukus prašymo vienur ar kitur nelaipioti – kartu sufleruoja tarp eilučių slypinčias jaunuolių vertybines pozicijas, santykį su kitais žmonėmis, požiūrį į masinį sekimą. Vis dėlto, atrodo prasminga atsiriboti nuo galimų viešosios tvarkos pažeidimų ir rizikingos veiklos vertinimų. Tikiu, kad vaikinų intencijos geros ir tai labiau laikinà, kada nors ateity gražiai prisimintina išveika – galimybė pasidžiaugti grupelės bendryste, patirti emocinį saugumą, kiek išsižadant fizinio.
Regis, laike paklydę programos herojai vis tik dalijasi kelrodžiu – asmeninėmis mitologijomis, per metų metus susikurtomis iš ryšio su gimtaisiais kraštais, artimaisiais ir savastimi. Jei ankstesniais metais vieno kito filmo įtraukimą į „Trumpą kiną“ dar būtų pavykę traktuoti kaip atatranką lėtesnėms, sudėtingesnėms istorijoms, tarsi vengiant slogiu įspūdžiu atbaidyti žiūrovus nuo trumpametražio kino, tai šįkart programa nesileidžia į kompromisus ir pasitiki auditorija, jos gebėjimu susidėlioti savą dėlionę iš paskirų detalių, ekrane įžvelgiant pasiilgtus žmones ir patirtus išgyvenimus. Belieka ateiti į seansą ir leisti sau jausti.
***
Balandžio 10–18 dienomis programa „Trumpas kinas. Pasiklydę laike“ rodoma Vilniuje kino teatre „Pasaka“, „Skalvijos“ kino centre, Kauno kino centre „Romuva“, Klaipėdos kino teatre „Arlekinas“, Panevėžyje įsikūrusiame „Stasys Museum“, Alytaus kino centre „Dainava“ ir Gargždų kino teatre „Minija“, o nuo balandžio 20 d. bus prieinama „ŽMONĖS Cinema“ namų kino platformoje. Programą skirtinguose miestuose lydės susitikimai bei diskusijos su filmų kūrėjais.
Lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ iniciatyva „Trumpas kinas“ buvo pradėta 2019-aisiais, siekiant populiarinti trumpojo kino žanrą ir pristatyti aktualias, žiūroviškas programas kino teatrų repertuaruose. Programos „Trumpas kinas. Pasiklydę laike“ rodymą remia Lietuvos kino centras, partneris – LRT Epika.
Daugiau informacijos apie programą ir filmų seansų tvarkaraštis: www.lithuanianshorts.com
„Lithuanian Shorts“ pranešimas spaudai.