„Skalvija“ archyvas
Parengė Ieva Toleikytė
– Ar žinai, kur esi?
– Ne, viskas per daug pasikeitę.
Švelniai žmonos per dantį traukiamas ponas Walkeris neatpažįsta pro taksi langą plaukiančio miesto. Panašiai ir žiūrovas panardinamas į svetimą, niūrų ir pilką, mįslingą ir viliojantį devintojo dešimtmečio pabaigos Paryžių. Viename interviu Romanas Polanskis pasakoja, kad paprasčiausiai norėjo sukurti trilerį šiame mieste ir parodyti jį tokį, koks jis yra, nuvalyti nuo jo holivudinius blizgučius ir dulkes, pažaisti „amerikiečio Paryžiuje“ motyvu. Toks ir gavosi šis filmas – keistas, žaismingas, seksualus, jaudinantis ir keliantis nerimą, stumiantis iš komforto zonos. Postmodernistiškas.
Ponas Walkeris (kultinis amerikiečių aktorius Harrison Ford) atskrenda su žmona į Paryžių dalyvauti medicinos mokslų konferencijoje. Sutuoktiniai apsistoja prabangiame, legendiniame „Le Grand Hôtel“, po kelių valandų jau laukia suplanuoti pietūs su kolegomis Eifelio bokšte, o kitą dieną Walkeris turi skaityti pranešimą. Tačiau kol jis dainuodamas maudosi duše, nepalikusi jokio raštelio dingsta žmona. Palengva pradeda augti įtampa. Paranojiškas Walkerio rūpestis dėl žmonos iš pradžių atsimuša į viešbučio personalo mandagumo sieną, o paskui į Prancūzijos policijos ir Amerikos ambasados abejingą biurokratiją. Vyras pradeda pats ieškoti pėdsakų ir greitai tampa aišku, kad žmonos dingimas tiesiogiai susijęs su iš pirmo žvilgsnio neypatingu lagaminu, kurį ponia Walker supainiojo su savuoju. Lagaminas atveda gydytoją pas jauną žavingą paryžietę vardu Michelle (prancūzų aktorė ir Polanskio žmona Emmanuelle Seigner). Įvykiai pradeda vytis vienas kitą ir lipti ant kulnų žmogui, per kvailiausią atsitiktinumą įpainiotam į kriminalinį voratinklį.
„Skalvija“ archyvas
Fone skambant bandonijai ir sintezatoriui respektabilus gydytojas, dviejų vaikų tėvas ir pavyzdinis vyras trankosi po naktinį miestą su jauna nepažįstama mergina, patenka į susišaudymą, meluoja policijai, randa lavoną, karstosi siaurais Paryžiaus stogais ir šoka naktiniame klube. Karštligiškai ieškodamas savo žmonos Walkeris atsiduria pavojingose ir kvailose situacijose, kurios išryškina ligšiolinio jo gyvenimo sterilumą ir gal net nuobodulį.
Polanskio filmas įtraukia ir nepaleidžia, bet taip yra ne tik dėl hičkokiškos įtampos, puikios aktorių vaidybos ir kinematografinės kibirkšties, chemijos. Žinoma, doleriais besišvaistantis, isteriškas ir nerangus amerikietis vaizduojamas su kandžia šypsenėle, tačiau dar labiau nei ironija šis filmas yra persmelktas melancholija. Italų kompozitoriaus Ennio Morricone garso takelis ir 1981-ųjų metų Grace Jones hitas „I‘ve Seen That Face Before“ sukuria tamsią, urbanistišką, melancholišką ir nostalgišką sunkiai įvardijamo ilgesio atmosferą. Grace Jones aksominiu balsu sako: „Tu cherches quoi ? À rencontrer la mort ? Tu te prends pour qui ? Toi aussi tu détestes la vie…“ (Ko tu ieškai? Mirties? Kuo save laikai? Tu irgi nekenti gyvenimo.) ir visa istorija pasidaro dar labiau dviprasmiška.
Nuo „Klaikaus išbandymo“ sukūrimo praėjo beveik trisdešimt metų, bet jis stebėtinai šviežias ir gyvas, o tuo pačiu metu pabrėžtinai „vintažinis“. Į jį vis norisi grįžti. Nežinau, kodėl taip traukia devintojo dešimtmečio pabaiga drauge su visom savo madom, odiniais juodais rūbais ir storai padažytais antakiais, fatališka, šalta sintezatorių muzika ir bendra nejaukia nuotaika, bet veikia kaip gurkšnis gaivaus oro.
„Klaikus išbandymas“ bus rodomas gruodžio 7 d. 18.40 val. ir 13 d. 20.40 val. „Skalvijoje“.