„Forum Cinemas“ archyvas
Du, didžiojo ekrano verti, lietuvių kūrybos dokumentiniai filmai apie sportą rodomi vienu metu – iš tiesų retas atvejis šios nedidelio kino industrijos pajėgumo šalies istorijoje, tačiau būtent tai matėme pastarosiomis savaitėmis. Lietuvos kino teatruose kartu rodytas patyrusio dokumentalisto Arūno Matelio naujausias darbas „Nuostabieji Lūzeriai. Kita planeta“ (premjera: 2018 vasario 9 d.) apie vienas sudėtingiausių pasaulyje dviračių lenktynes „Giro d‘Italia“ bei režisierių Ronaldo Buožio ir Roko Darulio pirmasis pilno metro dokumentinis filmas „Rūta“ apie „auksinę Lietuvos žuvelę“ Rūtą Meilutytę. (premjera: 2018 kovo 2 d.).
Prisipažinsiu, kad šių dviejų filmų pasirodymas mane suintrigavo labiau nei geros sporto varžybos, todėl nekantraudamas laukiau Lietuvos kino centro skelbiamų Lietuvos kino teatrų lankomumo ataskaitų. Beje, tai viena priežasčių, kodėl ši apžvalga pasirodo neatleistinai vėlai. Buvau šventai įsitikinęs, jog žinomas Rūtos Meilutytės vardas Lietuvoje nugalės ir pagal pritrauktų žiūrovų skaičių sutriuškins kažkur Italijoje pedalus minančius neaiškius dviratininkus.
Klydau. Palyginus premjerinių aptariamų filmų pasirodymo savaičių Lietuvos kino teatruose statistikas, matome, kad Matelio „Nuostabieji Lūzeriai“ aplenkė „Rūtą“ daugiau nei tūkstančiu žiūrovų (6196 vs. 5020). Gerai, jog neegzistuoja jokia lažybų sistema kurioje būtų galima „statyti“ už filmų reitingus (jeigu egzistuoja, prašau, nesakykite to man…).
„Forum Cinemas“ archyvas
Atsigavus nuo patirto fiasko filmų reitingų nuspėjimo plotmėje, teko imtis kontempliuoti šio filmo, labai sąlygines ir dar ne iki galo įrodytas, nepasisekimo priežastis. Manau, bene svarbiausią jų parodė paties improvizuota „visuomenės apklausa“. Vieno vakarėlio metu su draugu užvedus kalbą apie naujus lietuviškus filmus, jų kokybę bei paminėjus, jog štai vakar buvau dokumentinio filmo apie Rūtą Meilutytę premjeroje, mane sužavėjo jo nesuvaidinta nuostaba ir reakcija į šio filmo egzistencijos faktą: „Kodėl?!“
Atsakymą į šį klausimą sunkiai randu ir aš, vienintelė akivaizdi prielaida, kad penkiolikmetė plaukikė 2012-aisias metais nustebino visą Lietuvą Londono Olimpinėse žaidynėse, per naktį, jos vardas tapo iš (beveik) niekam nežinomo iki linksniuojamo visos Lietuvos žiniasklaidos. Tačiau, jeigu jūs sportu domitės tiek pat kiek aš (t.y. beveik nesidomite), kiekvienas naujas Lietuvos olimpinis medalininkas nustebins jus taip pat.
Žiūrint Ronaldo Buožio ir Roko Darulio filmą „Rūta“ susidaro įvaizdis, jog filmo režisieriai taip pat neturi jokio kito atsakymo. Kaip interviu teigia filmo režisieriai kurti filmo apie Rūtą Meilutytę jie net neplanavo, o visas projektas gimė spontaniškai likus mėnesiui iki Rio de Ženeiro Olimpinių žaidynių 2016-aisias. Žinoma, jos Rūtai nepasisekė taip, kaip tikėjosi plebsas ir Lietuvos žiniasklaida (trauma, per didelis visuomenės spaudimas etc.), tad tai galėjo tapti paskata tolesniam filmo vystymui, bet jei tai būtų vienintelė paskata tai… filmų apie Lietuvos krepšininkus sulauktumėme po kas antrų svarbesnių rungtynių. Masių nuotaika ir pripažinimas labai greitai kintantis dalykas.
„Forum Cinemas“ archyvas
Filmo kūrėjų betarpiškas priėjimas prie Rūtos Meilutytės ir jos aplinkos vis dėlto veikiausiai tapo svarbiausiu filmo atsiradimo faktoriumi. Prisimenu, jog mane, kaip statistinį Lietuvos sporto „žinovą“, ne tiek nustebino Rūtos laimėjimai Londone („O, puiku! Kas ji tokia?”) ar „pralaimėjimai“ (septinta vieta Olimpinėse nėra pralaimėjimas, vien dalyvavimas juose yra laimėjimas) Rio („heh, na… nepaėjo korta“), kiek kadaise žiniasklaidoje pasirodęs ir mano socialiniuose tinkluose greitai plitęs straipsnis apie Rūtos Meilutytės klausomą muziką („Aphex Twin“, „The Smiths“, „The Cure“ etc. – „Ei, žiūrėk! Geras, nesitikėjau…“). Jis sugebėjo perlipti įprastus straipsnių apie Lietuvos sportininkus kanonus (t.y. tų straipsnių, kuriuose užtenka tik redaguoti sportininkų vardus ir pavardes, jų atstovaujamas sporto šakas ir pasiekimus) ir priartinti Olimpinį medalininką prie kažko „žmogiško“ ir suprantamo tau, eiliniam lovos „dribsniui“. Nors filmo kūrėjai turėjo puikias galimybes tai pakartoti, tačiau šito filme nepajutau.
Atrodo, kad filmo režisieriams teko prievarta traukti filme kalbančius veikėjus už liežuvio, daugelis jų frazių atrodo girdėtos, tipinės ir tinkančios įklijuoti į bet kurį kitą sportinės dokumentikos žanro filmą. Kai kurių filmo dalyvių egzistavimo galutiniame juostos variante faktas taip pat niekuo nepaaiškinamas. Marijonas Mikutavičius nepasako nei nieko įdomaus, nei, tiesą sakant, nieko reikšmingo. Filme jis yra tik todėl, nes yra visiems žinomas. Neblogos Leono Somovo instrumentinės kompozicijos filme gyvena savo atskirą gyvenimą. Joms skambant atrodo, jog pradėjai žiūrėti atskirą muzikinį vaizdo klipą. Galvoje nevalingai nuskamba „Sports training montage“ daina iš „Pietų parko“. Trumpai tariant, filmas atrodo butaforiškai. Galėtume pakeisti sportininko vardą, sporto šaką ir pasiekimus, bet rezultatas nuo to nepasikeistų.
Žinoma, bandomos užgriebti ir gilesnės temos… Bet ar jos prikausto, nustebina, sudomina? Žiniasklaidos ir visuomenės dviveidiškumas – vieną dieną giria sėkmingą sportininką, kitą jau peikia, kad jis nesugebėjo pakartoti savo sėkmės? Sveiki atvykę į Lietuvą! Tai – nieko naujo. Suskaldyta lietuviška šeima? Visi turime bent keletą tokių savo giminių ar pažįstamų. Ir, svarbiausia, Rūtos atsivėrimas apie jos abejones dėl pasirinkto kelio, nusivylimą sportu, depresiją? Taip, tai sunku ir skausminga. Bet parodykite man nors vieną paauglį, kuris nekvestionuotų savo veiksmų, savo pasirinkimų, kartais nesijaustų prislėgtas, beviltiškas ar esantis depresijoje… Keli olimpiniai medaliai ir nuolatinis visuomenės dėmesys tam tikrai negelbsti, spėju, tik dar labiau viską apsunkina. Sunku? Taip! Kažkas nauja ir netikėta – ne.
„Forum Cinemas“ archyvas
Bet tai nereiškia, kad filmas neturėjo potencialo. Greičiau – jis nebuvo pilnai išnaudotas. Labiausiai prikaustančios filmo vietos – tai kasdienė sportininko rutina, nuolatinis darbas ir treniruotės, darbas net tada, kai tave vemti verčia. Šios filmo vietos atrodo stipriausios ir įdomiausios, nes kaip Rūta plaukia Olimpiniame baseine mes visi matėme arba galime lengvai pamatyti „Youtube“ platformoje. Taip pat visi žinome kaip veikia žiniasklaida ir t.t. Norėtųsi, kad filmo režisieriai būtų iššveitę visus tuos olimpinius baseinus, pranešimus žiniasklaidai, Marijonus Mikutavičius už filmo borto. Visa tai būtų galima sudėti į tradicinį retrospektyvinį filmą, paminint žinomo sportininko karjeros pabaigą. Esu įsitikinęs, jog tai ne paskutinis filmas apie Rūtą Meilutytę. Nors filmo pavadinime tik vienas žodis – „Rūta“, tačiau pačios Rūtos Meilutytės, kaip asmens, kaip asmenybės, jame trūksta. O juk tai galėjo būti puikus filmas apie jauną žmogų savo gražiausiais (?) gyvenimo metais plušantį kaip arklys, kai dauguma jo bendraamžių linksminasi.
Ar tai reiškia, kad filmas blogas? Ne. Jis nėra blogas. Tai labai tipiškas sportinės dokumentikos pavyzdys. Vidutinis filmas apie labai nevidutinišką asmenybę. Akivaizdu, filmo kūrėjai į jį įdėjo nemažai darbo, tačiau kine kaip ir sporte – dalyvių daug, o medalių mažai. Jeigu jūs einate į visas lietuviškų filmų premjeras (jaučiu jums pagarbą ir reiškiu užuojautą) ar aktyviai domitės Lietuvos sportu, tai šį filmą, veikiausiai, jau matėte. Ir galbūt nenusivylėte, nes „Rūta“ yra filmas, kuris gali skatinti žmones kelti svarbesnius klausimus apie gyvenimo pasiekimus, užsibrėžto tikslo siekimą, depresiją, etc. Tačiau jeigu tikitės jaudinančios emocinės patirties ar žavinčio kinematografinio kūrinio – jo teks paieškoti kitur.
Filmo anonsas: