fbpx
Filmų apžvalgos

„Sa-Sa. Slapta vienos audiokasetės istorija“ – reikalinga, bet netobula pankroko istorija (apžvalga)

Grupė „Sa-Sa“

Beveik prieš metus gana nedrąsiai žygiavau į viename Vilniaus pusrūsių vyksią Lietuvos pankroko korifėjaus Nėriaus A. Pečiūros debiutinio dokumentinio filmo „Lietuva – tai jėga“ peržiūrą. Nuoširdžiai nežinojau, ko galėčiau tikėtis iš šio nutrūktgalviško ir nenuspėjamo  undergroundo veikėjo debiuto kine. Galutinis filmo variantas maloniai pradžiugino (platesni įspūdžiai čia), tad šių metų sausį jau daug drąsiau keliavau į antrojo Nėriaus filmo, sudėtingu pavadinimu „Sa-Sa. Slapta viena audiokasetės istorija“, slaptą premjerą, vykusią, vėlgi, viename Vilniaus rūsių įsikūrusiame bare (o kaipgi be jų!).

Visų pirma norėtųsi paknebinėti klausimą, kodėl filmo premjera buvo slapta. Nėrius A. Pečiūra šį filmą, kaip ir ankstesnį savo kūrinį, panašu, darė iš idėjinių paskatų. „Filmas nieko nekainavo, pinigų jam nereikėjo“, – apie filmo „Lietuva – tai jėga“ filmavimą teigė Nėrius Pečiūra. Tikriausiai visi nujaučiame, jog tai negali būti tiesa, jei ne finansiniais, tai žmogiškojo darbo resursais kūrinį tikrai reiktų įvertinti. Naujajam savo filmui Nėrius taip pat neieškojo oficialių paramos šaltinių, vietoj to, jis pakvietė visus neabejingus filmo likimui paremti jo kūrėją norima pinigų suma per internetinę platformą „Indiegogo“. Tokių rėmėjų atsirado apie pusšimtis, ir nors muzikanto-tapusio-režisieriumi norėta pinigų suma ir nebuvo surinkta, ji buvo svarbus veiksnys filmo atsiradimui. Veiksnys, įrodęs, kad ši tema yra aktuali ne tik vienam Nėriui, bet ir saujelei kitų lietuviškos pogrindžio muzikos istorijos fanatikų. Būtent jie ir buvo pakviesti į išankstinę filmo peržiūrą.

„Sutelktinio finansavimo“ (VLKK), plačiau žinomo kaip crowfundingo, teikiamos galimybės Lietuvoje dar nėra plačiai išnaudotos. Vienas žymesnių atvejų – režisieriaus Romo Zabarausko bandymas finansuoti savo filmą „Nuo Lietuvos nepabėgsi“. Tokios galimybės leidžia realybe paversti keisčiausias idėjas, pavyzdžiui, filme prikelti memų legendos techno-vikingo gyvenimą (anonsas čia) ar  realizuoti begalę kitų, viena už kitą keistesnių istorijų. Tik vieną audiokasetę išleidusios  konceptualaus lietuviško pankroko  grupės Sa-Sa istorija yra viena iš jų.

Pristatydamas Nėriaus A. Pečiūros kino debiutą jaučiau pareigą supažindinti skaitytojus su filmo režisieriaus, betarpiškai susijusio su filmo istorija, persona, tačiau pristatydamas filmą „Sa-Sa. Slapta vienos audiokasetės istorija“ tokios pareigos nejaučiu. Visų pirma todėl, kad net neįsivaizduoju, kaip tai reikėtų padaryti.

Grupė „Sa-Sa“

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje sovietų okupuotoje Lietuvoje užgimęs vokalinis, instrumentalinis, fekalinis ansamblis specialiai vengė perdėto viešumo ir savo kūrybą pristatinėjo tik uždaroje, pogrindinėje, erdvėje. Vienintelis profesionalus grupės įrašas buvo padarytas praėjus dešimtmečiui po jos susikūrimo, devintojo dešimtmečio pabaigoje, išleistas dešimtojo dešimtmečio viduryje, o susilaukęs platesnio dėmesio ir galutinai išparduotas tik naujo tūkstantmečio pirmo dešimtmečio viduryje. Sa-Sa yra etaloninis kultinės muzikos grupės pavyzdys Lietuvos muzikos istorijoje (vienintelis grupės konkurentas šioje kategorijoje juodojo metalo atlikėjai Anubi). Nors grupės pavadinimas praktiškai nežinomas, jos dainų tekstai gana plačiai pasklido paskutinio sovietmečio dešimtmečio Lietuvos pogrindyje, o šiandien retos vienintelio grupės įrašo kopijos melomanui gali kainuoti gražų pinigą.

Nūnai susipažinti su Sa-Sa kūryba nėra sunku, tereikia susirasti vienintelį grupės albumą portale pakartot.lt. Tačiau, kai šio straipsnelio autorius pirmą kartą išgirdo apie šios grupės egzistenciją, padėtis buvo visai kitokia. Pirmą kartą apie šią grupę sužinojau vartydamas seną  1996-metų fanzino „Raganos ir Alus“ numerį, akį patraukė ir ilgam įsiminė itin emocinga Ugniaus Liogės rašyta albumo recenzija: „Apie šią mistinę grupę žinios menkokos. Težinau, jog tai kelių suaugusių diedų muzika savo rato žmonėms. Bet ji yra tiek savotiška, kad tapo labai vertinama mūsų undergrounde. Tai tikrų tikriausias nihilizmas, visiška depresija, apatija, neigimas. Kas tik yra pikto, purvino gyvenime. Štai jie iš tikro gali pasakyti – no future. Draivovos gitaros, greiti sintezatoriai, ypatingas cypiantis garsas, geras grojimo lygis ir pritrenkiantys textai. VarnųVėjo [90-ųjų pradžioje gyvavusi lietuviška kreivo pankroko grupė, kurioje grojo ir recenzijos autorius –A.D.] būgnininkas paklausęs Sa-Sa nusiskuto plikai ir kelis mėnesius slampinėjo depresijoje. Kiekviena daina – šedevras, kiekvienas gabalas – nihilizmas. Šaižumas, nykumas, tango stotyje, stiklo šukės, nuimtas Judas Priest rifas, elektriniai stulpai, kanalizacija… Jeigu šypsaisi, kaip pritrėkšta varlė, tai paklausyk Sa-Sa ir praeis. Antro karto niekada nebūna.“

Recenziją perskaičiau praėjus daugmaž 8 metams nuo jos parašymo, dar kelerius metus užtrukau ieškodamas grupės įrašų, ir, galiausiai juos radęs, galėjau visiškai jai pritarti – Sa-Sa mane pakerėjo. Tiesa, plaukų nenusiskutau. Jei jūs paklausę Sa-Sa nejaučiate kažko panašaus, tai eikit žiūrėti Transformerių, ar to filmo (kuris, šiaip, yra labai neblogas) su Lady Gaga. Na… OK. Neikit. Nes viskas yra daug komplikuočiau. Komplikuočiau, nes Sa-Sa man buvo paslaptis, apie grupės likimą nieko nežinojau – nei kada jie pradėjo groti, nei kada baigė, nei ką reiškia jų pavadinimas, nei kas slepiasi po muzikantų slapyvardžiais (Laimingas Galas, Kuzma Videosex ir pan.), o ši paslaptis, juk ir sudaro dalį grupės kultiškumo, kultiškumo kuris taip traukia ir masina. Kultiškumo kurį Nėrius A. Pečiūra savo filme, o dabar ir aš savo rašliavoje, negailestingai paniekiname!

Ir tai yra didžiausia filmo „Sa-Sa. Slapta vienos audiokasetės istorija“ problematika, jūs galėjote žinoti Sa-Sa įrašus, tačiau po filmo jus juos klausysite kitaip, paslapties šydas nusileis, jūs galėjote nežinoti Sa-Sa įrašų, tačiau pamatę filmą, jūs negalėsite jų matyti kitaip – paslapties šydas niekuomet nepakils. Mat žmonių, kurie ir žinojo įrašus, ir buvo praskleidę paslapties šydą, imtis yra labai maža.

Nėriaus A. Pečiūros filme Sa-Sa istorija atskleidžiama nuo pat pradžių, pradedant namu, kuriame augo grupės įkūrėjas ir idėjinis vadovas Nerijus Rėza. Lig šiol viešojoje erdvėje Sa-Sa istorija figūravo tik gandų lygyje. Kultas įgauna žmogišką pavidalą ir tampa kūnu ir krauju. Tiek Sa-Sa gerbėjas, tiek nieko apie grupę nežinantis žiūrovas čia atras kažką naujo, nes grupės gyvenimas yra įtrauktas į platesnį, sovietmečio pabaigos Lietuvos peizažą. Tuo filmas aktualus ne tik pogrindžio muzikos mylėtojui, tačiau ir bet kuriam Lietuvos istorija besidominčiam asmeniui.

Sa-Sa istorija filmu papasakoja tai, kas praktiškai neliesta jokiuose Lietuvos istorijai skirtuose leidiniuose. Pavyzdžiui, devintojo dešimtmečio pabaigoje Antakalnyje įsikūrusiuose kultūros namuose lietuviško pankroko pradininkai inscenizuoja Molotovo ir Ribentropo pakto pasirašymą, teatrinis performansas, lydimas pankiškos muzikos – tai nėra išskirtinai muzikinio undergroundo istorijos dalis, tai yra laikotarpio simboliai. Simboliai, kurie dar nėra įtraukti į mūsų kultūros istoriją. Nėriaus Pečiūros filmas „Sa-Sa. Slapta vienos audiokasetės istorija“ tęsia filmu „Lietuva – tai jėga“ pradėtą darbą ir į mūsų kultūros įstoriją įtraukia šiuos „periferinius“ simbolius, už tai šio filmo autoriui sakau nuoširdų Ačiū, tikiu, tokį patį Ačiū sakys ir ateities istorikai. Du iš keturių Sa-Sa įkūrusių narių jau yra mirę, tad svarbu dokumentuoti tai, kas dar yra likę, Nėrius A. Pečiūra tai ir padaro. Visgi…

Grupė „Sa-Sa“

Kadangi tai nėra pirmas Nėriaus A. Pečiūros filmas, norėčiau išreikšti ir šiek tiek kritikos. Visų pirma techninė pusė – aš nuoširdžiai nesuprantu, ar Nėrius specialiai taip daro, ar jam tiesiog taip išeina, tačiau filme skambančius Sa-Sa muzikinius kūrinius lydinčios vizualizacijos labiau primena Nėriaus asmeninius vaizdo klipus ir duoda tokio vizualinio trešo dozę, kuri itin ryškiai išsiskiria iš viso likusio filmo konteksto (kalbančios galvos, dokumentinė-archyvinė medžiaga) bei dar ilgai persekioja naktimis. Tai būtų galima pateisinti, jei tai buvo daryta specialiai, norint pabrėžti konceptualią ir provokuojančią Sa-Sa pankroko kūrybą. Tačiau norėtųsi, jog tai būtų atlikta subtiliau. Ko tikrai negaliu pateisinti, tai vietomis itin prasto filmo garso montažo. Pašnekovų nereikia kalbinti prie gatvių, kuriomis važinėja automobiliai, jeigu po to nesugebama padaryti taip, kad jie kalbėtų garsiau už tuos važiuojančius automobilius.

 Tačiau tai – elementarūs techniniai trūkumai. Svarbiausia filmo problema yra ta, kad kūrėjas nežino, kam filmas skirtas. Ar užkietėjusiems Sa-Sa fanams, ar mažai grupės kūrybą pažįstamiems, tačiau laikotarpiu besidomintiems žiūrovams. Atrodo, elementarūs filme turintys būti akcentuojami faktai, tokie kaip grupės lyderio mirtis, jame praktiškai yra pamirštami (apart, gimimo ir mirties datų demonstruojamų filmo pradžioje). Grupės gerbėjui ir undergroundo muzikos žinovui filme pritrūksta „mėsos“, tuo tarpu eiliniam filmo žiūrovui koją kišą esminių istorijos akcentų trūkumas. Nori nenori susidaro įspūdis, jog autorius žino daug daugiau, nei tilpo filme, o kai kurios jo žinomos istorijos tikrai vertos kino juostos (jos buvo atskleistos filmo pristatymuose). Kyla klausimas, ar mažiau nei metai yra pakankamas laiko tarpas brandžiam filmo idėjos išvystymui. Šiuo atveju, atrodo, jog paskubėta.

Tikiuosi, kad taip nenutiks su būsimu, trečiuoju, Nėriau A. Pečiūros filmų „Back to 90‘s“, kuriam parama pirmą kartą gauta ir iš oficialių šaltinių. Filmas turėtų pasirodyti, vėlgi, už metų (Nėrius A. Pečiūra, nūnai, tampa vienu produktyviausių kino kūrėjų Lietuvoje). Visgi autoriui norėtųsi palinkėti neskubėti – lenktyniauti nėra su kuo. Nors sveika konkurencija šioje tematikoje tikrai nepamaišytų, tačiau šiuo metu Nėrius A. Pečiūra yra vienas lauke karys ir su užduotimi jis susidoroja. Galutiniai produktai nėra stebuklas, tačiau esu už juos dėkingas, ir, kaip pasakytų Tapinas, mano dolerį šis kūrėjas turi.

Oficiali filmo premjera Vilniuje – sausio 26-tą, Kaune – vasario 1-ą.  Daugiau informacijos Nėriaus A. Pečiūros FB puslapyje: https://www.facebook.com/gerasfm.nerius

Komentarai