fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

„Santa“ – gardus kąsnis po „pigių“ lietuvių kino premjerų

Kadras iš filmo „Santa“ Narimanto Šerkšnio ir Mykolo Vaitiekūno nuotraukos, „Art Box“ archyvas
Kadras iš filmo „Santa“
Narimanto Šerkšnio ir Mykolo Vaitiekūno nuotraukos, „Art Box“ archyvas

Per paskutinius du mėnesius Lietuvos kino teatrus užplūdo stambiausi ir brangiausi mūsų kūrėjų kino darbai, ruošti praėjusiems ir šiems metams. Imta juokauti, kad kone kiekvieną savaitę sulaukiame po lietuvišką kino premjerą.

Sausio paskutinę dieną Lietuvos kino teatruose pasirodė režisieriaus Mariaus Ivaškevičiaus filmas „Santa“ (2014). Kino teatrus jis pasiekė tyliai ir santūriai, be didelių reklamos kampanijų.

Filmas mus nukelia į Lietuvą ir Suomiją. Per Kalėdų atostogas lietuvė Inga (akt. Sandra Daukšaitė- Petrulėnė) su savo septynerių metų sūnumi Vincu (akt. Ovidijus Petravičius) atvyksta į Rovaniemį – miestelį Suomijos šiaurėje – tikėdamiesi aplankyti Kalėdų Senelį, kuriuo dirba Jussi (akt. Tommi Korpela). Jussi įsimyli Ingą, užsimezgęs romanas juos blaško tarp Lietuvos ir Suomijos. Tačiau nelauktai visus planus sujaukia nelaimė – Inga priversta kovoti dėl sūnaus gyvybės, o Jussi privalo atrasti Vinco pasaulio paslaptis, todėl kartu su juo kuria naują Kalėdų Senelių legendą. Tai legenda apie Jussi`o senelį Lehtoneną bei slaptą „Santų“ batalioną, kuriam generolas Manerheimas Žiemos karo metu patikėjo apginti Laplandiją ir Kalėdas.

M. Ivaškevičių pažįstame kaip talentingą dramaturgą dėl tokių darbų kaip „Madagaskaras“, „Mistras“, „Išvarymas“, ir kaip rašytoją – romanai „Žali“, „Istorija nuo debesies: vieno liūdesio dviejų dalių kelias“.

Filmai M. Ivaškevičiui nėra neatrasti tyrai. Rašytojas sukūrė du trumpametražius – „Mano tėvas“ (2007), „Tėve mūsų“ (2010), ir tris dokumentinius – „Einu“ (1999), „Punsko novelės“ (2000), „Dviese ant tilto“ (2004) filmus. Dabar turime galimybę pasižiūrėti, kaip M. Ivaškevičius jaučiasi pilnametražio filmo režisieriaus amplua.

Kadras iš filmo „Santa“ Narimanto Šerkšnio ir Mykolo Vaitiekūno nuotraukos, „Art Box“ archyvas
Kadras iš filmo „Santa“
Narimanto Šerkšnio ir Mykolo Vaitiekūno nuotraukos, „Art Box“ archyvas

Juosta leidžia pasinerti į gyvenimišką istoriją, su savo skauduliais ir išgyvenimais, kuri gali paliesti kiekvieną. Pradžioje kuriama jauki ir žaisminga nuotaika, mezgasi Ingos ir jos sūnaus Vinco draugystė su nepažįstamuoju Jussi.

Jis pradžioje pasirodo ganėtinai tipiškas, nerangus ir ne itin įdomus vyras, savotiškas mačo, bent tokią nuomonę būtų galima susidaryti iš T. Korpelos kuriamo personažo, ir Ingos dūsavimų, besikeičiančių mimikų, stebint, kaip visais būdais Jussi bando išlaikyti jos dėmesį. Netrukus susižavėjimą pradeda keisti meilė.

Visa tai „nutapyta“ suomiškais potėpiais: visureigiui skinantis kelią neišvažiuojamais keliais girdime Eurovizijoje sužibėjusį Suomijos muzikos pasididžiavimą grupę „Lordi“ – „Hard Rock Hallelujah“,  susipažįstame ir su rokeriu barmenu, auginančiu ilgą kasą, ir turinčiu didelę tatuiruotę, pasikaitiname suomiškoje pirtyje su nuogaliais, ir kas be ko, pasivažinėjame kinkiniu, tempiamu šiaurės elnio albinoso.

Pasibaigus linksmybėms Suomijoje, grįžtame į Lietuvą. Filme visi džiaugsmai kažkada turėjo baigtis ir priartėti prie esminio lūžio, konflikto, kuris pakreiptų ir tęstų pagrindinę filmo mintį. Mėgaudamasis žaismingomis filmo scenomis, ėmiau laukti, kaip M. Ivaškevičiaus romantiška ir šilta istorija persikels į kitą etapą, tačiau priartėjus prie esminio filmo lūžio, jis tiesiog… praslenka.

Kadras iš filmo „Santa“ Narimanto Šerkšnio ir Mykolo Vaitiekūno nuotraukos, „Art Box“ archyvas
Kadras iš filmo „Santa“
Narimanto Šerkšnio ir Mykolo Vaitiekūno nuotraukos, „Art Box“ archyvas

Inga priversta kovoti dėl vaiko gyvybės, o jos draugas bando suvokti, kas atsitiko, suprasti Ingą, Vincą, savo vaidmenį. Prasideda dramos užuomazgos, žiūrovas vis mažiau šypsosi, tačiau esminio lūžio taško, kuris galbūt šiek net supurtytų, „tvotų per galvą“, kaip minėjo M. Ivaškevičius, taip ir nesulaukia.

Linksmybės tęsiasi – Kalėdų senis atneša dovanų Vincui, o pamatęs kaimynų mergaitę Gabrielę, kurią, beje, visai netikėtai suvaidino M. Ivaškevičiaus dukra Maja, kiek pasimeta, tačiau dovaną visgi savo „maiše“ atranda. Ši scena labai gyvenimiška ir jauki.

Apskritai, filme M. Ivaškevičius nevengia humoro, tačiau filme jo nėra nei per daug, kad nervintų, nei per mažai, kad suspaudęs lūpą vėpsotum į ekraną. Suerzino tik „pigokas“ epizodas lovoje, kai Jussi klausia Ingos, kaip lietuvių kalba vadinama vagina. Galiausiai tai įvardinama „mano meile“ (galbūt tai ne žodis į žodį atkartota ši frazė, bet skamba labai panašiai – aut. pastaba). Nebūtų nieko blogo, jeigu vėliau Jussi nesakytų tokios frazės kalbėdamas apie savo jausmus Vincui, Ingai, kadangi ne vienas pažįstamas šyptelėjo, kad tai tik primindavo tą epizodą.

Filme jaučiama M. Ivaškevičiaus patirtis teatre – tai pastebima jo rašytuose dialoguose, stebint personažus, vaizdus (čia reikėtų padėkoti suomių operatoriui Tuomo Hutri). Kai kur daug teatrališkų detalių, o banaliai tariant, juk ir pats Jussi neatsiejamas nuo teatro. Dažniausiai stebint filmą tai džiugino, tačiau retkarčiais, kas tinka teatrui, ne visada tinka kinui.

Filmo „Santa“ plakatas Meed Films archyvas
Filmo „Santa“ plakatas
Meed Films archyvas

Bandydamas susidraugauti su Vincu, Jussi papasakoja pasaką apie Žiemos karą ir slaptąjį „Santų“ batalioną. Taip Jussi randa kelią į vaiko širdį, o ir galiausiai pats supranta savo vaidmenį jų šeimoje. Kai kas „internetuose“ jau spėjo šias tris keturias pasakos scenas „pakrikštyti“ kaip „instagramines“. Šis pasakojimas atsiranda antrojoje filmo pusėje, puikiai persipindamas su tikrąja istorija, tačiau jos neužgožia, o įneša tam tikrų pasakos ir simbolikos motyvų, kuriais malonu stebėti.

Pagrindinį motinos Ingos vaidmenį sukūrė Sandra Daukšaitė-Petrulėnė. Ją dažnas žiūrovas atpažins iš televizijos serialų „Moterys meluoja geriau“, „Nekviesta meilė“, „Nemylimi“. Tai pirmoji jos patirtis kino aikštelėje, kuriant vieną pagrindinių personažų. Nuslūgus pirmiems įspūdžiams, nuomonės nepakeičiau – Ingos vaidyba neįtikino.

Nei kovojančios mamos it vilkės už savo sūnų, nei desperatiškos, paskendusios liūdesyje (neminint pagiriotos scenos apgirtus), aš nepamačiau, ar tuo labiau, nepajaučiau. Jaučiau tik lengvą pamišimą, tačiau tai toli gražu iki tikrųjų motiniškų jausmų. Trūko iš aktorės motiniško santykio su savo vaiku Vincu (akt. Ovidijus Petravičius), reakcijų. O ir motyvas, kada Sandros personažas kreipiasi pagalbos į Jussį, kiek nevykęs. Nesu linkęs manyti, kad tai tik aktorės S. Daukšaitės kūrybinės spragos, galbūt tai lėmė ir M. Ivaškevičius įsivaizdavimas, kaip turėtų atrodyti Inga.

O štai mažajam blondinui Ovidijui Petravičiui suvaidinti Vincą, bent mano akimis, sekėsi tikrai geriau. Pradžioje žaismingas, visko klausinėjantis, smalsus Vincas, užkluptas netikėtos ligos, tampa nykesnis ir pasyvesnis. Jo fizinį skausmą atrodytų ima jausti ir žiūrovas, tad po pirmo filmo trečdalio, žiūrovo veidas ima keistis, šypsenos pradingsta iš veidų.

Nemažiau maloniai nustebino ir T. Korpela. Džiugino T. Korpelos personažo Jussi charakterio vystymas, o tai, žinoma, ir režisieriaus bei scenarijaus autoriaus M. Ivaškevičiaus nuopelnas. Pradžioje jis atrodo it moterų širdžių daužytojas, viliotojas, tačiau klostantis romantiškiems įvykiams, pastebime, kad Jussi jausmai nesuvaidinti. Priešingai nei Sandros Daukšaitės įkūnyta Inga, T. Korpelos Jussi berniuko Vinco nelaimę išgyvena, sakyčiau, netgi skaudžiau nei Inga. Personažą užklumpa tuzinas klausimų ir abejonių. Vystantis siužetui Jussi rūpinasi Vincu, pastebime tėviškus jausmus. Tai ypač pasijaučia, kai visam pusvalandžiui iš mūsų ekranų pradingsta Ingos personažas. Neatskleisiu, dėl kokių priežasčių tai atsitinka, tačiau toks posūkis sujaukia tiek siužetą, tiek patį Jussio personažą. Žiūrovas dar ilgai galvoja, kur pradingo Inga, kai kurie net ima piktintis, kaip jį galėjo palikti savo vaiką beveik nepažįstam vyrui svetimoje šalyje. Man vis dar sudėtinga įsivaizduoti situaciją, kad moteris, vos užmezgusi artimesnius santykius su vyru, ryžtųsi jam palikti prižiūrėti savo sergantį mažametį sūnų. Tai galima bandyti pateisinti desperacija, bet kokios išeities ieškojimu, tačiau nemanau, kad tai viskas vyktų taip, kaip pavaizduota filme.

Kadras iš filmo „Santa“ Narimanto Šerkšnio ir Mykolo Vaitiekūno nuotraukos, „Art Box“ archyvas
Kadras iš filmo „Santa“
Narimanto Šerkšnio ir Mykolo Vaitiekūno nuotraukos, „Art Box“ archyvas

Filme pastebime ir aktorę Beatą Tiškevič Hasanovą, sukūrusią jaunėlės sesers vaidmenį, galbūt net šiek tiek primenančią blondinę, kuri tik klapsi akytėmis ir kartoja don‘t understending frazę.

Nors man aktorė B. Tiškevič Hasanova stipriai imponuoja, tačiau nei pasibaigus filmui, nei dabar, negaliu suvokti jos buvimo „Santoje“. Galbūt jaunėlė sesuo atspindi visiškai sujauktą ir absurdišką situaciją, kai Jussi netikėtai paliekamas su Vincu, dar atkeliauja ir Jussi tėvai. Negana to, namuose sukiojasi ir didelėmis nekaltomis akelėmis klapsi B. Tiškevič Hasanova. Visai kaip Barbara Eden iš legenda tapusio serialo „Mano svajonių džinė“ (1965-1970).

Man, kaip žiūrovui, kalbant apie įkūnytą B. Tiškevič Hasanovos personažą, norisi pasakyti jos pačios tariamą frazę: don‘t understending. Norėjosi daugiau aktorės personažo vaidybos, dalyvavimo, o ne tik to, kad Jussi tėvai galvoja, kad jaunėlė sesuo yra laisvo elgesio mergina iš Rytų, ar epizodas, kai ji nesugeba būdama tualete užsirakinti durų.

Man labai patinka šios aktorės rodomas, o ne vaidinamas naivumas ir kuklumas, kuris kartais taip paperka, kad net ima abejoti, ar jai reikia vaidinti, ar ji tokia iš tiesų? Tačiau nuolat žiūrint į tokį aktorės kuriamą tipažą darosi šiek tiek nejauku, kad tai nevirstų visur „vaikštančiu“ tokio personažo tipažu kaip, pavyzdžiui, E. Vėlyvio mėgstamas aktorius Mindaugas Papinigis, visur esantis tik Vova.

Aktorius Tommi Korpela, kadras iš filmo „Santa“ Narimanto Šerkšnio ir Mykolo Vaitiekūno nuotraukos, „Art Box“ archyvas
Aktorius Tommi Korpela, kadras iš filmo „Santa“
Narimanto Šerkšnio ir Mykolo Vaitiekūno nuotraukos, „Art Box“ archyvas

Visas filmas lydimas įsimintino ir melancholiško skambesio, todėl nenustebau, kai po filmo peržiūros socialiniame tinkle „Facebook“ pažįstami pradėjo dalintis Chinawoman dainomis. Chinawoman sukūrė pagrindinę filmo temą, o talentingasis kompozitorius Kipras Mašanauskas prikišo savo rankas, todėl ausyse skamba romantiški tonai. Be to, maloniai suskamba ir visiškai švieži praėjusių metų pabaigoje susikūrę vilniečiai „Makchu Pikchu“. Žiūrovai turbūt iki šiol niūniuoja jų kūrinį „Why do we think so“.

Viename interviu M. Ivaškevičius sakė, kad „tai yra truputį filmas – apgaulė. Jis prasidės pakankamai lengvai ir iki vidurio bandys užburti žiūrovą lengvumu ir po to smogs per visas emocijas. Romantinė komedija, kuri virsta labai rimta drama. Šiam filmui bus reikalingas išskirtinis ir mąstantis žiūrovas.“

M. Ivaškevičius žiūrovui pasiūlo visą aibę patirčių – nuo romantikos, erotikos, humoro, fantazijos iki įtampos, šiek tiek dramos ir išgyvenimų. Filmas, siūlantis pažvelgti į aplinkinius, o dar labiau į save, kai vaidiname šaltus, neprieinamus ir nepalaužiamus. Tokius, kurie kratosi svetimų problemų, skausmo ir galvoja tik apie save. Filmu bandoma parodyti mūsų susvetimėjimo jausmą, kitų kančią, prarastą atsakomybės jausmą, žmogaus „nurašymą“ it prekę.

Kadras iš filmo „Santa“ Narimanto Šerkšnio ir Mykolo Vaitiekūno nuotraukos, „Art Box“ archyvas
Kadras iš filmo „Santa“
Narimanto Šerkšnio ir Mykolo Vaitiekūno nuotraukos, „Art Box“ archyvas

M. Ivaškevičiaus „Santa“ siūlo žiūrovui pažvelgti į svetimą skausmą, kuris yra nemalonus, baisus, kurio kratomės ir sakome, kad tai atsitiks kažkam kitam, tik ne man. O atsitikti gali kiekvienam.

Gal „Santa“ ir „netvos per galvą žiūrovui“, kaip žadėjo režisierius, kadangi iš įvairių emocijų, detalių ir simbolių sudurstytas siužetas vis kur nors prairsta, tačiau, manyčiau, kad atmintyje įstrigs ilgam.

Po filmo kažin ar leipsite juokais, šypsositės ar džiūgausite kaip nutiktų po filmų: „Moterys meluoja geriau. Kristina“, „Kaip pavogti žmoną“, „Redirected / Už Lietuvą!“. Tačiau tai trumpalaikė pramoga ir savo emocijų patenkinimas, nes įprastai gyvenimas nėra toks linksmas ir džiugus, jis kur kas panašesnis į filmą „Santa“.

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:

Vilniuje:
Sk 2014-03-23 21:30 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 12 salė
Tr 2014-03-26 15:15 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 12 salė
Tr 2014-04-02 15:30 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 11 salė

Filmo „Santa“ anonsas:

Komentarai

Daugiausia stebi, klauso, analizuoja ir kritikuoja. Po to kažką ir parašo.