„Forum Cinemas“ archyvas
Pastaruosius 10 metų, kiekvieną sausį, tęsiama tradicija į kino teatrus išleisti bent vieną siaubo žanro filmą. Nors būta neblogų bandymų, kaip antai 2006-ųjų „Hostelis“, ar 2010-ųjų „Aušros kariai“ (Daybreakers), vis dėlto, dauguma egzempliorių yra, švelniai tariant, nenusisekę. Geriausias to pavyzdys būtų 2014-ųjų „n-oji“ „Paranormalių reiškinių“ dalis, atėmusi bet kokią viltį, jog ši franšizė kada nors reabilituosis. Debiutinis režisieriaus Džeisono Zados filmas „Demonų miškas“ (The Forest) tęsia šią tradiciją, nusėsdamas kažkur per vidurį, su intriguojančia istorija, tačiau klišėmis perpildyta režisūra.
Filmas pasakoja apie amerikietę Sarą (Natalie Dormer), ieškančią savo dvynės sesers, dingusios paslaptingame Aokigaharos miške, Japonijoje. Ši mistiška vieta yra pagarsėjusi visame pasaulyje, dėl čia ateinančių žmonių pasitraukti iš gyvenimo. Pasitelkusi žavaus australų žurnalisto Aideno (Taylor Kinney) ir vietinio vedlio Miči pagalbą, ji patraukia į miško gilumą, kur netrukus prasideda paslaptingi įvykiai.
Geriausi filmo aspektai slypi būtent erdvės, pagrindinės veikėjos ir istorijos samplaikoje. Aokigaharos miškas sulaukia vis daugiau dėmesio kino pasaulyje (nors 2015-ųjų Guso Van Santo filmas „Medžių jūra“ ir buvo nušvilptas Kanuose), todėl potencialas šioje kinematinėje ir idėjinėje erdvėje yra didžiulis. Tiesa, filmas buvo nufilmuotas Taros nacionaliniame parke, Serbijoje, kadangi tikrajame Aokigaharos miške uždrausta filmuoti. Tačiau tai nesutrukdo filmui perteikti erdvės mistiškumo ir sufleruojamos „labirintiškos“ grėsmės.
„Forum Cinemas“ archyvas
Tuo pačiu charizmatiškoji Natalie Dormer, kurią žiūrovai geriau žino iš epinio serialo „Sostų karai“ (Game of Thrones), atlieka gan įtikinamą vaidmenį. Ir nors tam tikri veikėjos sprendimai yra neprotingi (akivaizdžiai tarnaujantys siužeto vystymui), jos likimas žiūrovams išlieka santykinai aktualus. Tuo tarpu jai padedantis Tayloro Kinney personažas, nors ir turi tam tikrą misiją siužete, vis dėlto, daugiausia egzistuoja kaip estetiškas veidas, antraip, ganėtinai kuklioje veikėjų įvairovėje.
Galų gale, filmo istorija yra bene įdomiausia ir tuo pačiu labiausiai nuvilianti dalis. „Demonų miškas“ stengiasi suteikti turiniui psichologinės gelmės, įterpdamas traumuojančius praeities įvykius iš Saros gyvenimo. Potencialas, kurį turi ši beveik froidiška rūsio-sapno-asmenybės sutrikimo substancija, yra didžiulis. Su tinkamais režisūriniais ir scenariniais sprendimais, istorija galėjo tapti kur kas solidesnė ir sodresnė savo psichologizmu. Ir nors tam tikras momentinis siurrealizmas sufleruoja tokią galimybę, besivystantis siužetas nusitempia žiūrovą į generiškos siaubo istorijos klodus, perpildytus klišėmis ir nuspėjamumu.
„Forum Cinemas“ archyvas
Režisūrinis sprendimas naudoti jump-scare techniką ir sapnų sekas, atskiedžia atmosferinio siaubo klimatą. Kino patirtis dėl to tampa labiau nervinga, tačiau ne iš pagirtinos pusės. Žiūrovas, laukdamas sekančio garsaus trenksmo, ima suvokti filmą kaip žaidimą, o susapnuotos filmo sekcijos tik slopina kylančias emocijas. Tokiu būdu, tikroji siaubo esmė – patirti autentišką proto ir instinkto katarsį – yra subanalinama iki pigaus jaudulio. Panašią patirtį prieš kelis metus suteikė kita sausio siaubo banalybė „Šėtonas manyje“ (The Devil Inside, 2012).
Nepaisant neišnaudoto istorijos potencialo, siužetinio nuspėjamumo ir „holivudiškų“ gąsdinimo technikų, „Demonų miškas“ turi tam tikro paguodžiančio žavesio. Tai pajuntama, nukreipus objektyvą į miško gelmę, kurioje slypinti mistika puikiai susijungia su Natalie Dormer veide matomu išgąsčiu. Ir nors potencialiai sudėtingas veikėjos psichologinis portretas paskęsta filmo neužbaigtume, projektas turėtų atpirkti savo biudžetą. Na, o Džeisonas Zada, ieškodamas savo stiliaus, kaip ir į Aokigaharos mišką atėję savižudžiai su palapinėmis, dar yra neapsisprendęs dėl savo kūrybinio likimo ir krypties.
Filmo anonsas:
