„Du Kine“ archyvas
Snieguolė, Pelenė, Aurora, Arielė, Belė, Džazmina, Pokahonta, Mulana, Tiana, Rapunzelė, Merida, Ana, Elza ir dabar, keturioliktoji Disnėjaus princesė „Vajana“ – panašu, jog kažkas žino, kaip išnaudoti auksinę (kur auksas simbolizuoja pinigus) formulę iki tol, kol žmonėms ji įgris. Bet prisipažinkime – mums niekada neįgris klasikinės istorijos, perpasakotos iš naujo ir iš naujo, su nedideliais koncepciniais ar teminiais pokyčiais. Ir kol Disnėjaus pakalikai tą istoriją perpasakoja žvaliai ir pasitikinčiai, išties nėra ką kaltinti. Kaip bežiūrėtum, Vajanos istorija nukalta tvirtai – egzistuoja mitas, kuris turi savyje dvasią; yra pavyzdinga protagonistė, kurios charakteris pradžiugins ne vieną socialinę grupę; garso takelis tiesiog puikus; apstu mažų šmaikščių šalutinių momentų, o pati pasakos esmė, nesvarbu, jog praktiškai papasakojama, tiesiogine to žodžio prasme, per pirmą filmo minutę, turi atspalvių, kurie žiūrėjimą padaro šviežią ir malonų. Nepaisant to, jog kūrinį iškonstravus schematiškai, jis tampa bene keturioliktas klonas Disnėjaus šeimynoje. Dvilypiai jausmai užplūsta tik po peržiūros, nes filmas įtraukia itin aukštos kokybės grafika, puikiu anglišku įgarsinimu (ir net labai neblogu lietuvišku) ir geru tempu, kuris tik porą sykių sulėtėja, bet netampa besivelkantis. Vis dėlto, tai neabejotinai vienas rimtesnių kandidatų į geriausios metų animacijos titulą, o pagrindinė filmo daina „How Far I’ll Go“ yra šių metų „Let It Go“ versija, kuri, kaip ir pats filmas, yra gerokai mažiau erzinantys nei „Frozen“.
Vertinimas: 7.7/10
„ACME Film“ archyvas
„Sąjungininkai“ priklauso dar vienai filmų grupei, kurią Holivudas moka kokybiškai kalti, tačiau palieka subtilius dirbtinumo pėdsakus – tai karinės dramos. Net ir viena geriausiai papasakotų šių metų istorijų „Pjūklo ketera“ turėjo dirbtinai padaryto naratyvo pojūtį, nepaisant to, jog pati istorija didžiąja dalimi buvo tikra. Antro pasaulinio karo atmosfera, dviejų žinomų aktorių pora, tvarkingai papasakota istorija ir gera kinematografija – vualia! Turime solidžią, lėtai besivystančią, tačiau su įtampa žaidžiančią istoriją, kuri galbūt pati savaime ir neskamba taip seksualiai, bet Brado Pitto ir Marion Cotillard duetas visus pasiguldo į savo lovą. Juk istorijos, kurių tėkmę ir galutinį produktą galime nuspėti, yra vienos sėkmingiausių. Žmonės nori jaustis saugiai – nori žinoti, kas bus, ir nori, kad neaiškūs elementai būtų tik nereikšminguose momentuose, kaip ir šiame filme. Žinoma, kalbu apie mases, kurioms šios istorijos ir yra pumpuojamos. Na, o tie, kurie ieško nesterilaus, laboratoriškai nelobotomuoto pasakojimo, šis produktas susivalgys greitai, bet taip pat greitai ir išeis lauk per sinefilišką skylutę, pardon my French. Galutinis produktas yra nugludintas, lėtas, bet kryptingai besivystantis. Tai švarus kinas, kurį kai kurie ir vadina tikruoju Holivudo veidu. Tačiau retas kuris paneigs, jog tame veide nėra nei lašelio botokso.
Vertinimas: 6.9/10
„Du Kine“ archyvas
Tuo tarpu neabejotinai keisčiausia šio savaitgalio premjera yra naujausias J. M. McDonagho darbas „Kai svyla padai“ (War On Everyone). Nors prieš tai pasirodžiusius režisieriaus darbus vertinu santykinai teigiamai, deja, apie šį… negaliu pasakyti to paties. Nors ir galima atpažinti keistą britiško humoro prieskonį, reikia turėti omenyje, jog veiksmas vyksta kažkur viduryje Naujosios Meksikos, todėl nei filmo tonas, nei humoras, nei siužetas neveikia taip, kaip turėtų. Tiesa, pagrindinių aktorių – Michaelo Pena`os ir Alexanderio Skarsgardo – duetas puikiai dirba kartu, tačiau tai įprasminti reikalingas geras scenarijaus, kurio nėra. Neabejoju, jog toks formatas gali susilaukti gerbėjų, tačiau jiems reikėtų ilgai įtikinėti mane, kodėl ši komedija yra juokinga. Šiuo atveju net banali B lygio „Tik nekvieskite farų“ daug geresnė. Ir tai turbūt labiausiai erzinantis dalykas – filme apstu momentų, kurie galėtų būti juokingi, tačiau tai, ką pasako veikėjai, yra… gluminančiai keista. Filmo struktūra tarsi ir turi koeniško kvapelio. Tačiau jei filmą lygintume su bet kuriuo iš Coenų filmu, tai „Kai svyla padai“ būtų išsigimusi antros eilės pusseserė su neišnaudotu talentingosios Tessos Thompson talentu. Net ir šiandien, turėjęs laiko apgalvoti filmą, jaučiuosi neturintis ką pasakyti. Ir tai turbūt pasako pakankamai.
Vertinimas: 5.1/10
„Best Film“ archyvas
Na, o paskutinis, bet tikrai ne prasčiausias, žinoma, yra „Geras berniukas“. Nepaisant vidutiniškos vaidybos ir akivaizdžiai vidutiniško scenarijaus, filme yra stebėtinai smagių momentų ir iš kino salės išeini be moralo ar bent jau susimąstyti priverčiančio komentaro apie kitų pasaulio supratimą, kuriame nesupranti pats savęs. Pagrindinis jaunasis aktorius Semionas Treskunovas turi potencialo. Labiausiai pasidžiaugti reiktų lietuvės Ievos Adrejevaitės vaidmeniu, kuriam pasireikšti nėra daug vietos. Be jokios abejonės reikia laukti kitais metais pasirodysiančio Donato Ulvydo filmo „Emilija“, kuriame ji atliks pagrindinį vaidmenį ir turės daugiau erdvės pasireikšti. Ir nepaisant fakto, jog istorija yra ganėtinai nuobodi, o lėkštoki siužeto vingiai kartais priverčia suraukti akį. Vis dėlto, tai ganėtinai nuotaikingas tiek jaunesnei, tiek ir vyresnei kartai tinkantis darbelis. Reikia pasidžiaugti, jog nepaisant visų trūkumų ši vidutinybė išlieka kaip stebėtinai geras filmas (tegul ir greitai pamirštamas). Nekliudo nei nacionalistinės, nei politinės temos, apsiribojant klasikiniais savęs identifikavimo išprotėjusiam pasaulyje pamąstymais su jaunatvišku prieskoniu.
Vertinimas: 6.3/10
