„Du Kine“ archyvas
Be jokios abejonės, „Kapitonas Fantastika. Gyvenimas be taisyklių“ yra geriausia šio savaitgalio premjera. Ar tai ką nors pasako? Vargu, kadangi kitos premjeros nėra ypatingos. Vis dėlto, solidi Viggo Mortenseno vaidyba, sklandus ir žaismingas istorijos tekėjimas bei pačioje istorijoje esantis efektyvus provokuojančių idėjų užtaisas sudaro gerą įspūdį, kuris lieka dar ilgokai po peržiūros. Režisierius naujokas Mattas Rossas nusprendžia atskleisti charakterių ir idėjų dramą stebėtinai paprastai, nepalikdamas didelių artistinių iššūkių operatoriui. Nors neretai tokie sprendimai kino pasaulyje virsta nykiais ir pamirštamais filmais, vis dėlto, šįkart, dėl ne visai suprantamų priežasčių, filmo vizualumas yra nuoširdus. Tačiau asmeniškai man stipriausias filmo elementas buvo idėjos, kuriomis dalinosi filmo veikėjai. Vienok, tam tikri žiūrovai gali nesunkiai pagalvoti, jog filmo autoriai skleidžia radikalias ir beveik šventvagiškas idėjas ir žinot ką… jie jas skleidžia! Būtent todėl tame randu tiek daug koncepcinio šviežumo ir parako ilgoms diskusijoms po peržiūros. Retai filmų kūrėjai drįsta rizikuoti ir išeiti iš kapitalistinių idėjų komforto ribų. Tuo tarpu ši istorija nesikuklina kalbėti ir beveik meilikaujančiai perteikti to, kas slypi ne vieno „radikalo“ galvoje. Vis dėlto, istorija liktų niekur nevedanti, jei ne trečio akto finalas, kuris ieško kompromiso tarp dviejų kraštutinumų. Ir būtent todėl, nepaisant neišradingos režisūros, gan paprasto, vakarietiško humoro ar emociškai nepaveikaus pirmojo akto, bendras įspūdis išlieka stipriai pozityvus. Drąsi rekomendacija skirtingoms socialinėms grupėms.
Vertinimas: 7.8/10
„Best Film“ archyvas
Žinoma, koks savaitgalis be animacijos, arba šiuo atveju – rusiško kino. Tiesa, tame kartėlio nėra daug, kadangi jau trečią savaitę iš eilės iš šios šalies atkeliauja filmas, kuris nebando patekti į kino aukštumas, bet ir jį žiūrėti nėra kančia. Kalbu apie „Žemės drebėjimą“, kuris neilgai trukus tapo gausiausiai žiūrimu savaitgalio filmu Lietuvoje. Tiesa, nebandydamas patekti į „kino Valhalą“, šis pasakojimas apie tikrą žemės drebėjimą, įvykusį 1988 metais dabartinėje Armėnijoje, bando padaryti kitką – sugraudinti žiūrovus. Ir išties, beveik nuo pirmų filmo akimirkų tave pasitinka sielvartingai graudi muzika, nuo kurios vėliau net ima spengti ausyse, o veikėjų charakteriai yra tokie nuspėjami ir sentimentaliai verksmingi, jog, rodos, kai kurie aktoriai buvo nusamdyti vien dėl to. Ir tai jokiu būdu nėra nepagarba tikriems įvykiams. Dėl gan neblogų efektų ir stiprios produkcijos, filmas perteikia daug svarbių ir tikrų tragedijos elementų. Ir, be abejonės, tai yra svarbus filmas Armėnijai, kuri tebejaučia pasekmes. Vis dėlto, ten, kur atskleidžiama tikra ir brutali istorija, reikia… to kinematografinio smūgio, kurio čia nėra. Filmas, palyginus, grafiškai slogus ir lyriškas, kas nebūtinai yra blogai. Bet šiuo konkrečiu atveju teko ne kartą vartytis kėdėje nuo tiesiog kokčiai persūdyto dramatizmo ir ne vienos klišinės scenos. Panašu, jog nugalėtoju, kad ir kaip būtų liūdna, ir tikrovėje, ir filme tapo pats žemės drebėjimas… Vis dėlto, pamatyti filmą verta vien dėl edukacinių tikslų, net jei tragedijos nėra jūsų prioritetas.
Vertinimas: 6.5/10
„ACME film“ archyvas
Galų gale reikia aptarti „Kitas pasaulis: Kraujo karai“ franšizę. Pripažinkime, nepaisant to, jog ji yra gana nišinė, sėkmingai finansiškai laikosi pasaulio kino teatruose ir panašu, jog ateityje sulauksime dar ne vieno dramatiško ir lateksu aptraukto tęsinio. Turiu pripažinti, jog geriausia šio filmo dalis yra… režisūra! Taip, ne kas kitas, o būtent debiutantės šioje filmų serijoje Anna Foerster pasirinktas tempas, tonas, miklus judėjimas iš scenos į sceną, natūrali vaidyba ir visapusis glaustumas padaro filmą lengvai suvirškinamu ir neverčia kankintis kino salėje bandant suprasti įmantrų siužetą ar nereikalingai ištemptas scenas. Ir tuo pasigirti gali tikrai ne visi „Kitas pasaulis“ filmai. Todėl ši – jau penktoji dalis – nėra silpniausia. Išskyrus tai, visa kita yra iki gyvo kaulo pažįstama ir ištirpsta bendrame kontekste – „netikėti“ siužeto vingiai, naujos galios, amžinai besitęsiantis karas tarp vampyrų ir vilkolakių, daugiau dramatiškų prisiminimų, bandančių suteikti emocinio svorio ir t.t. Savaime tai nėra blogai, kadangi jau minėjau, jog filmas yra nišinis. Tikri šios franšizės gerbėjai neabejotinai suvalgys produktą. Eilinei publikai belieka būti dėkingai, jog šįkart istorija nėra ypač komplikuota ir ją gana nesunkiai galima sekti net nemačius prieš tai nei vienos dalies. Kate Beckinsale lieka Kate Backinsale, kurią eilinį kartą žiūrovai painios su Milla Jovovich, tačiau panašu, jog būtent toks neambicingas stabilumas ir padeda jiems nepaskęsti filmų užmaršties jūroje.
Vertinimas: 6.3/10
