Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Scanorama

SCA15. „Dypanas“ – socialiai svarbi, bet nepaveiki istorija (apžvalga)

Kadras iš filmo „Dypanas“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Dypanas“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Panašu, kad kino industrijoje kurti filmus apie pabėgėlius darosi vis populiariau. Vien Europos kino šalių forume „Scanorama“ šiais metais buvo rodomi trys su šia tema susiję filmai: Jono Carpignano „Viduržemio jūra“ (Mediterranea, 2015“), Morgano Knibbe trumpametražis „Sudužęs laivas“ (Shipwreck, 2014) ir Kanų kino festivalio „Auksinės šakelės“ nugalėtojo Jacques Audiardo „Dypanas“ (Dheepan, 2015). Medijoje ir žiniasklaidoje nuolat aptariamas problemas, dabar dažnai galime išvysti ir vaidybiniuose filmuose, kuriuose sunku atsirinkti, kas yra fikcija, o kas – realybė.

Jacques Audiardo dramoje „Dypane“ pasakojama apie vyrą, Šri Lankos pilietiniame kare kariavusiame už šalies mažumų tamilų nepriklausomybę. Tačiau dabar jis yra priverstas bėgti iš krauju pasruvusios šalies. Kartu su jauna moterimi Jalini ir devynerių metų mergaite Ilaijala jie turi suvaidinti šeimą, kad galėtų išvykti į Prancūziją, kur jų lauktų saugus prieglobstis. Pavykus apsigyventi Paryžiaus priemiestyje, Dypanas tampa namo prižiūrėtoju, o Jalini ligoto vyro slaugytoja ir namų tvarkytoja. Svetima kalba, kultūra ir aplinkiniuose namuose karaliaujantys nusikaltėliai ir narkotikų prekeiviai, nesukuria ramybės jausmo, kokio tikėjosi žiauraus karo suvesti veikėjai.

Iš tikrųjų, atrodo, kad filmui nelabai būtų galima dėl ko priekaištauti. Pagal kanonus pastatytas kūrinys, nagrinėja aktualias problemas, su kuriomis šiuo metu susiduria ne viena šalis. Šiuo atveju pabėgėliai tampa žemiausia šalies kasta, niekam nereikalingais juodadarbiais, kurie atsiduria jiems visiškai nesuvokiame pasaulyje.

Kadras iš filmo „Dypanas“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Dypanas“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Dypanas, stengiantis pamiršti savo prarastą tikrąją šeimą ir kare žuvusius draugus, Prancūzijoje vėl turi išgyventi panašią situaciją. Pasąmonėje sugrįžtantys vaizdai, atspindi ir jo esamą situaciją. Arba turi kovoti, arba būti sunaikintas, tik jau ne už savo šalies nepriklausomybę, bet už save patį ir gyvenime priverstinai atsiradusia naująja „šeima“.

Deja, paskutinė šio filmo dalis ir buvo labiausiai neįtikinama, greičiau atrodanti tarsi visiška fikcija. Ji man labiausiai asociavosi su vienais iš tų Holivudinių filmų apie kokį Meksikos narkotikų kartelį, kuriame vienas herojus kovoja su blogiukiais ir jam puikiai pavyksta juos visus įveikti. Kūrinio kulminacinė scena tampa viso kūrinio svetimkūniu, nors galbūt ja ir buvo bandoma atskleisti pačioje Prancūzijoje slypinčias problemas.

Iš pradžių atrodęs kaip realaus gyvenimo siužetas, atsitikęs ne vienam iš savo šalies dėl politinių priežasčių pabėgusiam piliečiui, pabaigoje režisierius jį paverčia pasaka, fikcija, kuri galėtų labiau priminti sapną. Deja, išėjus iš kino salės, filmas nesukėlė jokių gilių apmąstymų ar minčių. Nors jame ir nagrinėjama opi tema, bet tačiau kūrinio scenarijus neįtikina ir palieka viduje tuščią lapą.

Kadras iš filmo „Dypanas“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Dypanas“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Filme pasirodantys profesionalūs aktoriai ir tikri pabėgėliai nesukuria tarpusavyje kontrasto, todėl visi veikėjai atrodo natūraliai, nesvarbu, kad kai kuriems – tai pirmasis jų filmas. Deja, pati režisūra ir istorija leidžia veikėjams pasirodyti, bet kartu juos įstumia į rėmus, iš kurių jiems neleidžiama išeiti.

„Dypane“ kalbama apie šiuo metu itin aktualia socialines ir politines temas. Ką daryti su į šalį plūstančiais pabėgėliais? Kaip juos integruoti į savo šalies visuomenę ir leisti jiems jaustis lygiaverčiais. Tačiau į šiuos klausimus režisierius net nesiryžta atsakyti, pabaigoje panaudojęs klasikinio Holivudo standartus ir sukurdamas laimingą pabaigą, primenančią pasaką, kurioje visos problemos išnyksta savaime pamojus burtų lazdele.

Filmo anonsas:

Komentarai