fbpx
Festivaliai, Filmų apžvalgos, Scanorama

SCA18. Praeities aidas Christiano Petzoldo „Tranzite“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Tranzitas“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

16-oji „Scanorama“ pradžiugino kino mylėtojus savo atidarymui pasirinkusi naujausią Christiano Petzoldo filmą, pristatytą šių metų Berlinalėje.

Ch. Petzoldas augo nedideliame Vokietijos miestelyje, kuriame nebuvo nei vieno kino teatro, o televizija transliavo vos keletą kanalų. Susidomėti kinu jį paskatino dviejų režisierių pokalbių knyga
„Hitchcockas / Truffaut“, kurią būsimasis kino kūrėjas perskaitė būdamas septyniolikos metų. Būtent jai turime būti dėkingi už tai, kad dabar išgirdę apie vadinamąją Berlyno kino mokyklą, visų pirma pagalvojame apie Ch. Petzoldą.

Po „Barbaros“ (Barbara, 2012) ir „Fenikso“ (Phoenix, 2014) Ch. Petzoldas ėmėsi Annos Seghers romano ekranizacijos. „Tranzite“ pasakojama apie Antrojo pasaulinio karo metais nuo nacių bėgantį vyrą. Besistengdamas rasti būdą išvykti iš Europos, jis ryžtasi apsimesti prieš mirtį leidimus kelionei gavusiu rašytoju.

Kadras iš filmo „Tranzitas“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Iš pat pradžių dėmesį patraukia ganėtinai radikalus režisieriaus sprendimas perkelti įvykius į šių laikų Marselį. Dekoracijų atsisakymas verčia žiūrovą jaustis keistai, o paralelė su dabartine Europos situacija gali pasirodyti šiek tiek tiesmuka. Ch. Petzoldas sėmėsi įkvėpimo iš jam didelę įtaką padariusios Roberto Altmano juostos „Ilgas atsisveikinimas“ (The Long Goodbye, 1973), kuriame vaizduojami įvykiai iš 5-o dešimtmečio perkelti į 70-uosius. Taip pat galime prisiminti, kad dar François Truffaut rašė apie dangaus vaizdavimo problemą istoriniuose filmuose. Anot jo, dangus visada atspindi dabartį, o istoriniuose filmuose atrodo dirbtinai. Viename savo esė Ch. Petzoldas yra citavęs šį Prancūzų naujosios bangos pradininko teiginį pabrėždamas, kad kino esmę mato dabartyje.

Esame pratę prie filmus apie nacistinę Vokietiją lydinčios niūrios atmosferos, todėl „Tranzite“ ryškiai šviečianti saulė šiek tiek trikdo. Nepaisant to, Ch. Petzoldui meistriškai pavyko susitvarkyti su savo pradiniu sumanymu paversti „kafkiška“ atmosfera dvelkianti Annos Seghers romaną šiuolaikiniu neo noir‘u. Juostoje galime pastebėti daugelį noir‘ams būdingų elementų. Pavyzdžiui, balsą už kadro ar femme fatale. Tiek „Barbaroje“, tiek „Fenikse“ pagrindinį vaidmenį atliko nuolatinė režisieriaus mūza Nina Hoss, tačiau „Tranzite“ ją pakeitė Paula Beer, kurią žiūrovai turėtų prisiminti iš François Ozono „Franco“ (Franz, 2016).

Kadras iš filmo „Tranzitas“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Akivaizdu, kad Annos Seghers romanas yra ypatingai svarbus bei artimas Ch. Petzoldui. Jame keliamos temos jau ne kartą atsispindėjo ankstesnėse režisieriaus darbuose. Galime pastebėti daugybę sąsajų, pavyzdžiui, negebėjimą pabėgti, mimikriją ir neišvengiamą praeities aidą. „Barbaroje“ į atokią VDR provinciją ištremta gydytoja planuoja pabėgimą Baltijos jūra, tačiau jam nesiryžta. „Fenikse“ iš koncentracijos stovyklos paleista dainininkė atsisako galimybės pradėti naują gyvenimą ir grįžta į Berlyną ieškodama praeities šešėlių.

Tą patį galime pamatyti  ir „Tranzite“, kurio herojai dėl skirtingų priežasčių nesugeba ištrūkti iš Marselio. Ch. Petzoldą domina ne pats karas, o jo pasekmės individui. Jeigu „Fenikse“ pagrindinė herojė trokšdama susigrąžinti prarastą gyvenimą sutinka tapti savo pačios antrininke, „Tranzite“ jau Georgas apsimeta kitu asmeniu ir kažkuriam laikui jam beveik pavyksta jį pakeisti.

Filmo seansai:

Lapkričio 15 d. – 19:00, „Forum Cinemas Kaune“

Lapkričio 16 d. – 18:00, „Forum Cinemas Klaipėdoje“

Lapkričio 25 d. – 16:20, „Forum Cinemas Kaune“

Filmo anonsas:

Komentarai
Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.