fbpx
Festivaliai, Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Scanorama

SCA18. „Šoklys“ reikalauja TIESOS (apžvalga)

Kadras iš filmo „Šoklys“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Rusija yra labiausiai korumpuota Europos šalis. Ir vargu, ar kam nors šis faktas naujas ar stebinantis. Kur kas įdomiau, jog „Šoklį“ (Podbrosy, 2018) – filmą, kurio viena iš pagrindinių temų yra būtent korumpuota, neapykantos pritvinkusi ir savo vaikus dėl to aukojanti visuomenė bei teisėsauga – parėmė šalies Kultūros ministerija. Ir režisieriui Ivanui I. Tverdovsky nė nereikia slapstytis! (stuku stuku stuku) Gal šios laisvės iliuzijos apimtas Tverdovsky nutarė, kad gavus žalią šviesą reikia spaust iki dugno.

„Šoklys“ pasakoja apie šešiolikmetį Denisą. Kūdikystėje paliktas mamos, Denisas užaugo vaikų namuose. Kaip sekėsi – neaišku, o ir pasakojimas ne apie tai. Bet spėju, jog buvo nelengva. Pirmoje scenoje su jau paaugliu Denisu matome, kaip treninguoti bendraamžiai suriša jį vandens žarna ir tempia spausdami šnopuojanti draugą. Nieks nesipriešina, tai ne muštynės ir nepatyčios. Kas tai – lieka neaišku. Normalus Rusijos internato žaidimas.

Kadras iš filmo „Šoklys“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Apie siužetą buvau pasiskaičiusi prie žiūrėdama filmą, tad supratau, jog čia bandoma parodyti, kad Denisas nejaučia skausmo. Tai pavojingas sutrikimas dėl kurio vaikai gali mirtinai susižaloti. Tačiau Denisą matome jau paaugusį ir nejautra skausmui yra jo galia, o ne trūkumas. Įdomu, jog Denisas šią supergalią panaudoja blogiems tikslams – jis šoka po mašinų ratais ir reikalauja piniginės kompensacijos, o esant reikalui – paduoda vairuotojus į teismą.

Iš tikro, labai nebloga idėja. Mes žinome apie drąsius ir bebaimius, kartais truputį niekšus, bet vis tiek moraliai padorius, į teisingą visuomenės viziją įsipinančius herojus. O jeigu supergalias turintys asmenys būtų labiau žmonės, ir dar problematiški žmonės? Agresyvus alkoholikas Betmenas, prieš Meri Džein smurtaujantis Žmogus voras, Kuklusklano narys Supermenas? Denisoo gebėjimas nejausti skausmo – savotiška supergalia, buvimas (anti)herojumi. Jis netgi turi savo kostiumą – apatinius (aš bent jau labai tikiuosi, kad režisierius turėjo tokią intenciją, nes kadrų su daugiau nei pusnuogiu Denisu yra tiek, kad net kažkaip nepatogu, o ir apatiniai visad tie patys – ką padarysi, supergalios reikalauja higienos aukų).

Tverdovsky neparodo nieko dėl ko gautų ženkliuką N-18, bet esančių scenų ir taip gana. Kai Denisas kalbėjosi su mama nutaisęs šuns akis ir įsimylėjėlio liežuvį, aš tik patikrinau filmo aprašą, ar jie tėra mama ir sūnus. Kai klupdama mama, vien su apatiniais drabužiais maitino Denisą, tokį pat mažadrabužį, tortu ir ištepė jo vidinę šlaunies pusę, man klausimų nebekilo. Kai jie pašoko susiglaudę, o prisigėrę miegojo vienoje lovoje, aš jau nebežinojau, kur dėti visa šią informaciją.

Jei incesto-neincesto temą dar galima bandyti analizuoti, tai vaizduojami teismo posėdžiai atrodo komiškai. Papirkti visi lygiai vieno – teisėjai, prokurorai, advokatai, turbūt ir salėje sėdintys vis tie patys liudininkai. Stikliniame narve it serijiniai žudikai laikomi mašinų, partrenkusių Denisą, vairuotojai daužo stiklą, skeryčioja rankomis, rėkia „JIS MELUOJA“ iki isterijos, kol yra išnešami iš salės piktų milicininkų. Tverdovsky pagauna kritikai tinkamas temas, bet raižo jas taip aklai, emocionaliai, agresyviai, kad jei jis būtų kitos terpės žmogus, įsivaizduočiau jį kreidelės rašantį „TIESOS“.

Kadras iš filmo „Šoklys“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Žvelgiant į šiaip jau neblogus aktorius, kai jie rodomi po vieną, ir gražią, bet filmui nepritaikytą ir todėl nieko neatskleidžiančią kinematografiją, kaltę norisi suversti režisieriui. Tverdovsky reikėjo peršokti griovį, o jis pristatė trampliną, ir kartį, ir dar palaikymo komandą – per stipriai, ne vietoje ir ne laiku.

Tad „Šoklys“ ir išėjo toks visas pernelyg: perspaustas, pervaidintas, per daug parodęs, mažai pasakęs. Drąsos Tverdovsky turi. Įgavęs brandos ir subtilumo gal net pretenduotų tapti A. Zviagintsevo įpėdiniu. Kol kas „Šoklys“ yra trečiasis kūrėjo filmas ir su juo toli nenušokama. Tik bijau, jog sulig ketvirtuoju pradedama jaustis ne vizionieriais, o strakinėjimo treneriais.

Komentarai
Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.