Thomas Vinterbergas – liūdnų ir sunkių tiek temomis, tiek stilistika filmų kūrėjas. Daug kam pažįstamas dėl filmų „Šventė“ (Festen, 1998) ar „Medžioklė“ (Jagten, 2012). Režisierius ne viename interviu pareiškė, kad jo naujausiasis filmas „Dar po vieną“ (Druk, 2020) bus apie norą rizikuoti, gyvybiškumą. Komiškas pasakojimas apie alumi garsėjančią Daniją ir keturis įkaušusius vyrus. Jei spėjote įtariai susiraukti – puiku, ne be reikalo. T. Vinterbergas išlieka artimas savo stiliui.
Filme pasakojama apie keturis vidutinio amžiaus mokytojus. Visi jie pavargę, praradę gyvenimo džiaugsmą, nebesistengiantys ir nuviliantys kitus – savo partnerius, draugus, mokinius. Vieno iš keturių bičiulių gimtadienio metu prisimenama mokslininko (bent jie taip teigia) idėja, jog žmogus gimsta su 0,05 promilės kraujyje trūkumu. Bičiuliai nusprendžia (jau sprendimo akimirką promilių tikrai buvo daugiau) nors į kažką gyvenime pasižiūrėti rimtai ir atlikti tyrimą: įvertinti, koks gyvenimas būtų nuolat lengvai apgirtusiam. Įsijautę „tyrėjai“ labai greitai pradeda didinti gėrimų apimtis.
Tempą didina ir režisierius T. Vinterbergas: įtraukia mus ramiai, po truputį, supažindina su kiekvienu veikėju, tačiau situacijos netrunka virsti iki pavojingų veiksmų. Galima pakritikuoti nuspėjamą istoriją ar dažną teksto – tyrimo rezultatų ar sms žinučių – rodymą ekrane (tai gana trikdo ir skatina patikrinti savąjį telefoną), bet esminės gijos kūrėjas nepameta. Filmo siužeto ir tempo lyg girtėjimo būsenos kūrimas – įdomus režisūrinis sprendimas. Nepamirštamos ir pagirios. Paskutiniajame filmo trečdalyje jos skaudina herojų galvas ir žiūrovų mintis: veikėjai tampa atgrasūs, situacijos – skaudžios ir liūdnos. Norisi, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų. Jau gana šių kadrų, nebereikia dar vieno.
O ko tikrai norisi užsisakyti – dar ir dar po sceną su Madsu Mikkelsenu. Jo vaidinamam veikėjui Martinui lyg ir nenutinka nieko, ko dažnas nepatirtume vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu, tačiau M. Mikkelseno vaidyba gniuždo ir pakylėja. Gniuždo, kai pamiršti talentingą aktorių ir matai tik nevykėlį mokytoją. Jo problemos, net jei svetimos žiūrovo patirčiai, taps artimos, lyg čia ir dabar stebėtų puolusį draugą. Pakylėja, kai jis skraidydamas šoka (įkaušusio žmogaus judesius, ar juolab šokį, lengva pervaidinti). Koks nelaimingas Martinas – bet kiek seratonino užplūsta žiūrovą, stebint aktorių Madsą!
Režisierius žadėjo daugiau jausmų bei potyrių: noro gyventi, spontaniškumo, gyvybės, šėlionių, juoko. Pastarojo čia yra bene trijose scenose. Visa kita – paslėpta ašarų pakalnė. Pagrindiniai „Dar po vieną“ ingredientai yra priklausomybė, vienatvė, depresija, egzistencinis nerimas. Visi jie palengva atskleidžiami. Neįmaišomas moralinis priekaištas (o daug filmų apie priklausomybę to neišvengia), žmonės išlieka neįtikėtinai žmogiški. Jie nesiima teigiamų veiksmų, tačiau vis dar nori imtis kažko. Tas kažkas filme – alkoholis, tačiau vietoje jo galima lengvai įsivaizduoti bet kokį kitą desperatišką veiksmą.
T. Vinterbergas mus visus apgavo. Suviliojo spalvingu anonsu, visų mėgstamu Madsu, žadėjo kažkokią viltį, gyvenimo džiaugsmą, danų gėrimo kultūros fantaziją. Iš tikro „Dar po vieną“ nuo alkoholio atbaido labiau nei bet koks draudimų įstatymas. Na, o kalbant apie džiaugsmą ir viltį… Sakykime taip: kaip geras režisierius (ar psichoterapeutas) T. Vinterbergas neprimeta jokių sprendimų, bet tiki savo herojais bei žiūrovais. Klystantys ar paklydę, jie žino, ką pasirinkti.
Filmo anonsas:
