Šiemet Lietuvoje buvo parodytas nemažo populiarumo susilaukęs filmas „Blogiausias žmogus pasaulyje“. Jame jauna, savo veiksmus reflektuojanti veikėja daro klaidų, dėl jų susikremta ir bando tapti geresniu žmogumi.
„Bloga nuo savęs“ (Syk pike, 2022) – taip pat norvegų kurta dramedija apie klaidas darančią veikėją Signę, irgi savotiškai bandančia tapti geresne. Tik šįkart filmo pavadinimas nėra ironiškas ar nekaltas – nuo Signės pasirinkimų bloga ir jai, ir kitiems veikėjams, ir net žiūrovams.
Signė yra itin bjauraus būdo žmogus, gyvenantis su jos vertu partneriu Tomu. Abu visuomet siekia atsidurti dėmesio centre. Tomas – menininkas, vagiantis daiktus savo parodoms. Jo menas sėkmingas ir Tomui pavyksta pritraukti visuomenės dėmesį.
Signė Tomo šlovės negali pakęsti, tad greitai imasi veiksmų. Ji pradeda nuo sąlyginai nekaltų dalykų – pavyzdžiui, suvaidindama alergijos priepuolį per Tomui svarbią darbinę vakarienę po jo parodos pristatymo. Aplinkinių susirūpinimas dėl Signės sveikatos jai patinka. Patinka per daug. Radusi nelegalių ir gyvybei pavojingų rusiškų vaistų, Signė pradeda kruopščiai juos vartoti. Medikamentai subjauroja Signės veidą, tačiau šiai veikėjai tai – pergalė. Dabar ji pritrauks visų – Tomo, draugų, žiniasklaidos, viso pasaulio dėmesį.
„Bloga nuo savęs“ yra smagus ir šlykštus filmas vienu metu. Viena vertus – tai narcizus pašiepianti komedija. Humoras įmantrus (nekvailas), nors ir nelabai subtilus. Dauguma veikėjų elgiasi pompastiškai ar karikatūriškai, o ir pati pagrindinė istorija (siaubingai susibjauroti veidą dėl dėmesio) yra labiau egoizmo viršūnėlė nei kieno nors realiai patirta situacija. Neblogai „sukalta“ ir įdomi, tačiau viena pavara per aukštai. Todėl ir juokas ima pirma dėl to, jog žinai, kodėl turi būti juokinga, o ne dėl to, jog natūraliai krykštauji. Aktoriai vaidina įtikinamai (beje, vienoje iš scenų pasirodo pagrindinio vaidmens atlikėjas iš jau minėto „Blogiausio žmogaus“), tad didžiausia kaltė krenta Kristofferio Borgli scenarijui.
Kita vertus – likusi filmo dalis yra tokia nelinksma ir atžagari, jog pavykusio-ar-ne humoro linija tiesiog būtina balansui palaikyti. Signė nėra klystantis ir atsiprašantis žmogus. Nemaloniausi veiksmai nelydimi jokio moralės kodo. Gal Signė dažnai ir nepažeidžia įstatymų, tačiau nusibaudžia prie žmogiškumą.
Nemalonią, blogo žmogaus istoriją pabrėžia ir antroje filmo pusėje sustiprėjantys kūno siaubo (body horror) tonai. Nuėmus tvarsčius, atsiveria tikrasis Signės veidas, kurį netrukus pradeda matyti aplinkiniai. O tuomet griūti bei irti pradeda viskas – ir veikėjos pasaulis, ir jos kūnas.
Signei pasaulis sukasi apie ją, tačiau filme dėmesio skiriama ir kitkam: tiek jos panašiai pakrikusiam vaikinui Tomui ar pasimetusiems draugams, tiek ir visuomenės sopuliams. Daug kas vartoja žodį „narcizas“, tačiau neatpažįsta to Signėje. Visi bando vaikščioti po parodas, tačiau Tomo meno prasmė (ar jos nebuvimas) nereflektuojami. Mada stengiasi būti socialiai atsakinga, tačiau tik tiek, kol tai apsimoka. Kritiškas režisieriaus K. Borgli žvilgsnis siekia daug. Ne visuomet taikliai ar įdėmiai, tačiau rezultatas neblogas: apie „Bloga nuo savęs“ norisi papasakoti kitiems. Gal tik pačioje pabaigoje juosta šiek tiek išsikvepia.
Pažiūrėjus „Bloga nuo savęs“ bus šiek tiek negera: nuo veikėjų poelgių, nuo atpažįstamų, geresniais už kitais besijaučiančių, žmonių veiksmų. Bet juosta smagi, įdomi, gero tempo, tad ir akių atitraukti nesinorės. Nebent jautresniems žiūrovams dėl fiziškų, nemalonių scenų, ar tiems, kurie akis vartys dėl nepakankamai subtilios režisieriaus kritikos.
Filmo anonsas:
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2022“ tekstas
