Europos šalių kino forumo „Scanorama“ Tarptautinė trumpametražių filmų konkursinė programa „Europos blyksniai“ skirta jauniesiems kino kūrėjams, dar nedebiutavusiems pilnametražiu filmu. Programa atspindi mažųjų kino formų raidos tendencijas Europoje, vyraujančias temas ir aktualias problemas. Kasmet konkursinėje programoje apdovanojami du darbai: geriausias lietuviškas ir geriausias visos programos trumpametražis filmas.
Šiemet „Europos blyksniuose“ dalyvauja keturi lietuvių režisierių darbai. Programoje – 21 filmas iš įvairių Europos šalių: Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Islandijos ir daugelio kitų.
Pirmoje pokalbių dalyje kviečiame susipažinti su lietuvių kūrėjomis: Greta Bertauskyte ir Agata Tracevič.
Antrą pokalbių dalį galite rasti čia.
Filmo „Mamytė“ režisierė Greta Bertauskytė
Asm. archyvo nuotr.
Keliais žodžiais apie save ir savo veiklas.
Visada mėgau fiksuoti savo aplinką, tik kurį laiką nežinojau, ką su tuo daryti. Atsidūriau komunikacijoje, ten dar labiau nežinojau, ką daryti, ir tada gyvenimas nuvedė į kiną.
Iš pradžių į kino mokyklą Prahoje – FAMU, o vėliau į LMTA režisūros magistrą, kurį dabar baiginėju. Taip pat neseniai pradėjau atlikti praktiką Portugalijoje, kurios metu rašome juodąją komediją. Portugalijoje irgi negalvojau, kad kada atsidursiu, bet mėgaujuosi.
Trumpai papasakokite, kaip atsirado šis filmas ir jo idėja?
Mano šeima – aš ir mano mama – visada buvome tik dviese. Gan mažame bute. Kadangi didelę laiko dalį augdama praleidau tik su ja, normalu, kad tai tapo kaip ir mano tapatybe.
Šiandien ji skambino ir sako: „Ar tu įsivaizduoji, kad mes daugiau nei 20 metų praleidome Kalėdas tik dviese?“. Abi nusijuokėme, kad atsibodo. Taip maždaug ir įvyko filmas, norėjau užfiksuoti mūsų labai mažą gyvenimą kartu, kuris buvo ir vienišas, ir liūdnas, bet befilmuodama supratau, koks jis didelis ir turtingas.
Turiu pridėti ir tai, kad mano mama labai graži ir šmaikšti moteris, žinant, ką ji gyvenime patyrė. Visada norėjau ją filmuoti.
Asm. archyvo nuotr.
Sunkiai ar lengvai pavyko prikalbinti mamą filmuotis?
Nereikėjo kalbinti. Grįžau namo su visa įranga, mamai buvo tik įdomu, kas tas trikojis, ant kurio kamera stovi, ir jaudinosi, kad man sunku nešti, tik tiek.
Laksčiau po butą paskui ją su kamera ir trikoju, o ji atrodo net nematė. Vis dėlto grįžau namo po kurio laiko, tad ji galvojo tikrai ne apie filmavimą, o tik džiaugėsi, kad aš namuose.
Galbūt filmo kūrimo metu atradote anksčiau nepastebėtų santykio su mama bruožų?
Mes arba labai liūdime, arba juokiamės. Atrodo, įsitikinau, kad mes labai mėgstame gerai ironiškai viena iš kitos pasijuokti ir paerzinti. Ne dažnai tai pavyksta, bet kai pavyksta, mano širdis prisipildo džiaugsmo, kuomet mama juokiasi.
Asm. archyvo nuotr.
Kaip sekėsi filmuoti, mama vėliau nenorėjo, kad kažkokia nufilmuota scena (ne)papultų į filmą?
Filmuodama kartais stengiausi kamerą palikti, užmiršti, tik taip galėjau pagauti mamos gražiausius žodžius. Tai buvo didelė dovana, nes pavyko užfiksuoti realybę taip, kaip yra, dėl to labai džiaugiuosi. Nemanau, kad būtų pavykę sukurti kažką panašaus su didesne komanda.
Kuomet sumontavau filmą, parodžiau mamai, ji kukliai peržiūrėjo ir šypsojosi. Man atrodo, abi žinojome ir nešnekant, kas galėjo ten atsidurti ir kas ne.
Apibūdinkite savo filmą vienu sakiniu.
Mamos ir dukros mažas, didelis savaitgalis.
Filmo „Plica Polonica“ režisierė Agata Tracevič
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Keliais žodžiais apie save.
Aš Agata Tracevič, tuoj būsiu 23-iejų ir apibūdinu save kaip animatorę, animacijos režisierę, menininkę. Nusprendžiau, kad įsimylėjau animaciją, kai septyniolikos dalyvavau „Kino knyga“ dirbtuvėse.
Režisierius Gediminas Šaulys mums parodė filmą „Kaukai“, apstulbau, kad Lietuvoje galima kurti tokį animacinį kiną. Šiais metais baigiau Vilniaus Dailės Akademijos Animacijos programą su savo baigiamuoju filmu „Plica polonica“, ir šiuo metu dirbu animatore-freelancer`e bei edukatore.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Trumpai papasakokite, kaip atsirado šis filmas ir jo idėja?
Labai domėtis plica polonica (lenkiškuoju kaltūnu) pradėjau pandemijos metu – pastebėjau koreliaciją tarp savo plaukų susivėlimo ir vidinio „susipainiojimo“. Įkvėpta šios ligos, ieškojau būdų, kaip išreikšti visokeriopą jauno žmogaus susivėlimą, plica polonica man tapo metafora blaškymuisi ir pasimetimui.
Taip pat augant lenkų mažumos bendruomenėje prisiklausydavau apie visokias raganystes, mistikas, keistumus. Jie mane visada labai žavėjo. Tai suteikė įkvėpimo kalbėti apie aktualią problemą kiek neįprastomis šiuolaikybei priemonėmis.
Kas kūrė ir kaip sekėsi kurti filmo animaciją?
Viską be garso šiame filme sukūriau aš pati! Garsą sukūrė fainoji Ūla Janulytė. Su ja susidirbome labai greitai ir, manau, jos kurtas garsas filmui suteikė labai daug. Tiesą sakant, buvo gana sudėtinga rašyti, kadruoti, animuoti, net įgarsinti balsą pačiai. Bet nelabai buvo kitokios išeities. Tai – visgi baigiamasis filmas, nebuvo nei biudžeto, nei laiko.
Pradėjau rašyti scenarijų praeitų metų vasarą, buvau pasiryžusi kurti filmą. Įgavau labai daug patirties, ištreniravau disciplinos raumenį, todėl džiaugiuosi rezultatu. Pačią animaciją pradėjau piešti sausį ir kantriai kūriau ją apie penkis mėnesius.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Apibūdinkite savo animacinį filmą vienu sakiniu
Mergina, ieškant vaisto nuo susivėlimo, žvelgia į neleistiną šulinį – ten, kur slypi kaltūnuota ragana…
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kokie artimiausi ateities planai? Būsimi kūrybiniai projektai?
Tiesą sakant, šie metai turėjo tiek pokyčių ir kūrybinio išsekimo, kad kol kas plaukiu pasroviui. Dabar pagrindinis mano siekis yra išmokti, kaip kurti ir egzistuoti nebe akademinėje aplinkoje. Pasirodo, kad tai sunkiau, negu iš šono galėtų atrodyti.
Tai pat svajoju aktyviai dalyvauti Lietuvos animacijos bendruomenėje, pažindinti visuomenę su animacija per įvairius projektus ir iniciatyvas, toliau augti ir kurti prasmingus filmus. Kai tik atsikvėpsiu!
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
