Europos šalių kino forumo „Scanorama“ Tarptautinė trumpametražių filmų konkursinė programa „Europos blyksniai“ skirta jauniesiems kino kūrėjams, dar nedebiutavusiems pilnametražiu filmu. Programa atspindi mažųjų kino formų raidos tendencijas Europoje, vyraujančias temas ir aktualias problemas. Kasmet konkursinėje programoje apdovanojami du darbai: geriausias lietuviškas ir geriausias visos programos trumpametražis filmas.
Šiemet „Europos blyksniuose“ dalyvauja keturi lietuvių režisierių darbai. Programoje – 21 filmas iš įvairių Europos šalių: Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Islandijos ir daugelio kitų.
Pirmoje pokalbių dalyje kviečiame susipažinti su lietuvių kūrėjais: Silvija Kuodyte ir Pijumi Mačiulskiu.
Pirmą pokalbių dalį galite rasti čia.
Filmo „Aš tave nužudysiu“ režisierė Silvija Kuodytė
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Keliais žodžiais apie save ir savo veiklas.
Baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vaizdo režisūros studijas pas Giedrę Beinoriūtę (bakalaurą). Iškart po bakalauro, tęsdama studijas, įstojau į magistrą pas Mariją Kavtaradze ir Lauryną Bareišą. Laisvalaikiu darbuojuosi kaip montažo režisierė įvairiuose projektuose, kartais prisijungiu prie kino edukacijų, šiuo metu vystau pilnametražio filmo idėją, planuodama kada nors jį įgyvendinti.
Trumpai papasakokite, kaip atsirado šis filmas ir jo idėja?
„Aš tave nužudysiu“ (rus. Ja tibia ubju) yra diplominis mano darbas, sukurtas studijų metais, studijuojant vaizdo režisūrą (LMTA).
Pati filmo idėja atsirado ir labai lengvai, bet ir labai sunkiai.
Iš pradžių vysčiau kitus trumpametražių scenarijus. Mėčiausi tarp idėjų, su kuo norėčiau baigti studijas. Nes žodžių junginys „diplominis filmas“ studento pasąmonę gali apkrauti didžiule atsakomybe: padaryk filmą, kuris būtų visų studijų pasiekimas – juk turi parodyti, ko išmokai! Tačiau noras sukurti kažką „gero“, labai maišo kūrybiniam procesui. Taigi patyrus kūrybinę krizę, nusprendžiau atsisakyti prieš tai svarstytų idėjų ir likau be nieko…
Pastebėjau, kad asmeniniame gyvenime, kai patiriu krizę ir stengiuosi iš jos „išlipti“, labai dažnai susapnuoju mokytojus, kuriuos kadaise laikiau autoritetais. Tokiuose sapnuose iš mokytojų gaunu užuominą apie problemos sprendimą. Taip įvyko ir šį kartą – susapnavau „mokytojo sapną“. Atsispyrusi nuo vieno iš tokių sapnų, sėdau rašyti.
Tik šį kartą rašiau kiek kitokiu principu nei prieš tai. Nieko nežinojau – nei apie ką bus šis filmas, nei kur jis nuves, kaip jis pasibaigs ir ar tai apskritai bus filmas. Žinojau tik vieną: kad yra jauna mergina, kuri dėl kažkokių priežasčių nenori grįžti namo, ir kad ją kamuoja „mokytojų sapnas“, kurio ji nelabai prisimena. Taip sugalvojau pirmas scenas, bet rašant toliau teko įminti mįslę: tai kas gi vyksta su mergina?
Kadangi filme pirmoji jaunuolių scena prasideda gan smagiu pokalbiu, supratau, jog nenoriu, kad merginos konfliktas peraugtų į per stiprią ar kiek banalią problemą. Todėl, vis nerandant atsakymo, atitolindavau akimirką, kada mergina galiausiai atsiduria vadinamuose namuose kitose scenose. O kai jau priėjau liepto galą, kai jau nebegalėjau vilkinti negrįžimo namo: personažės Saulės problema – kodėl ji bijo grįžti – išsisprendė savaime, nes viskas, ką rašiau iki to, pasąmonėje sugulė į vieną temą: bandymą pažinti save ir savo jausmus.
Siužeto svyravimai tarp linksmų, jaunatviškų minčių ir Saulės vidinio konflikto tapo raktu: Saulė prisidengia juoku, kad atitolintų mintis nuo to, kaip iš tikrųjų jaučiasi.
Kaip sekėsi filmuoti, su kokiais sunkumais ar nutikimais susidūrėte?
Kadangi tai buvo studentiški filmavimai, tad ir sunkumų buvo labai įvairių. Vienas iš jų prasidėjo likus porai dienų iki filmavimų, kai pagrindinis komandos narys užsikrėtė koronavirusu. Mums neliko kitos išeities tik kaip nukelti jau suplanuotas filmavimo pamainas. Tačiau žmonės, kurie dirba studentų filmavimuose, prisideda savanoriškai, tad skubiai atrasti naują datą, kuri nesikirstų su komandos narių darbais ar kitais planais, buvo nemenkas iššūkis.
Taip pat filme imituojame lietų, tačiau taupydami biudžetą negalėjome sau leisti į aikštelę pasikviesti profesionalo, kuris būtų už tai atsakingas. Visas filme matomas lietus – komandos nuopelnas, kurie lipo ant mašinos stogo ar kopėčių ir subadytais vandens buteliais varvino „lietų“.
Iš pradžių tai atrodė kaip tekanti upė, o ne lietus. Tikra katastrofa, ir aš jau norėjau pasiduoti. Bet komandos nariai su vandens buteliais, tarp kurių stovėjo pirmasis režisieriaus padėjėjas, prodiuserės, apšvietėjai ar kas tik tuo metu buvo laisvesni – neleido mums pasiduoti. Jie išradinėdami butelio laikymo technikas atrado, kaip vandeniui reikia tekėti, jog ekrane atrodytų gerai. Dėka nuostabios komandos narių – mums pavyko sukurti lietų!
Kitas įdomus faktas – filme pasirodo katė. Į Vilniuje esančius filmavimus atvyko katė iš Kauno. Jos šeimininkė sakė, kad čia ne šiaip katė – čia katė cirkininkė, padarys viską, ko norime, iš pirmo dublio. Tačiau niekada negalima pasitikėti gyvūnais…
Buvo labai daug dublių, kol galiausiai katė prabėgo taip, kaip norėjome. Tačiau tai buvo ir šiaip paskutinis katės kadras. Nes vienintelio pavykusio kadro pabaigoje, mūsų cirkininkė katė užsipuolė gatve ėjusį kitą katiną ir prasidėjo peštynės… Visa komanda bėgo paskui į kamuolį susikibusias kates. Viskas baigėsi laimingai, katės išgyveno, tačiau supratome, kad cirkininkę iš Kauno, saugodami gatvės kačių ir pačios cirkininkės gyvybę, privalėjome paleisti namo.
Tad visi iššūkiai paliko daugybę įspūdžių. Džiaugiuosi, kad nuostabios komandos dėka, mums pavyko nufilmuoti šį filmą.
Kodėl nepakanka jėgų įveikti savo baimių? O gal jų nereik įveikti?
Visų pirma, baimė yra natūralus faktorius, kuris padeda gyviems organizmams išgyventi. Pavyzdžiui, jei žmogus netikėtai sutinka pavojingą žvėrį ir supranta, kad neturi galimybių apsiginti ar su juo susidoroti – dėl baimės jo tikslu tampa to pavojaus šaltinio išvengimas.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Tačiau yra daugybė kitų baimės formų, kurios nėra tokios kraštutinės, kaip minėtame pavyzdyje, ir nekelia grėsmės gyvybei. Jos gali susiformuoti dėl skirtingų priežasčių, bet visos yra susijusios su saugumo praradimu. Tad kalbant apie baimę, gal labiau reikėtų kelti klausimą: kada žmogus privalo išsaugoti saugią aplinką, o kada jam reiktų išeiti iš komforto zonos.
Savo filme koncentruojuosi į merginos baimę pažinti save. Nors ir nėra lengva stoti prieš savo šešėlius, manau, kad žmogus privalo leistis geriau pažinti save tam, kad gerai jaustųsi. Bet tam, visų pirma, reikia daug drąsos ir noro keistis. Jei neturi motyvacijos keistis, greičiausiai niekas tavęs už tai neskriaus (nebent pasąmonėje pradėsi skriausti pats save).
Todėl negaliu atsakyti, ar reikia stoti į akistatą į su savo baimėmis, ar ne. Čia yra kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas, priklausantis tik nuo jo .
Apibūdinkite savo filmą vienu sakiniu.
Po šypsena jausmus slepianti mergina Saule bijo sugrįžti į vadinamus namus, kuriuose iš jos reikalaujama daugiau atvirumo.
Filmo „Naiku“ režisierius Pijus Mačiulskis
Asm. archyvo nuotr.
Keliais žodžiais apie save ir savo veiklas.
Vasaros gale baigiau filmų studijų bakalaurą Londone. Dabar čia gyvenu su šešiais draugais iš gimnazijos, bandome nepasimesti šitoje multimilijoninėje beprotystėje, kažkaip apčiuopti, kas dedasi, ir susiprasti, ko ieškome.
Su Roku („Naiku“ bendrascenaristu ir aktoriumi) rašinėjame įvairias istorijas, bandome suvokti dramaturgijos ir istorijos pasakojimo meną.
Šiuo metu mano didžiausias siekis ir yra išmokti sukurti stiprų ir kūrybišką naratyvą. Jaučiu, kad to trūksta, ir kartu atrodo, jog tai – vienas sudėtingiausių, dabar kažkodėl dažnai pamirštamų, menų kine. Mane tai labai traukia.
Šiuo metu su komanda ruošiamės naujo filmo gamybai, ieškome finansavimo.
Prie produkcijos komandos prisijungė Kanako, „Naiku“ platintoja iš Japonijos. Su ja atradome, kad tarp Japonijos ir Lietuvos yra daug kultūrinių panašumų, todėl bandome vykdyti koprodukciją.
Nors šalys ir yra labai toli viena nuo kitos, kai ten viešėjome filmų festivalyje, artimiau jaučiausi su daug japonų nei su nemaža dalimi europiečių. Nežinau, kodėl, bet mane ten traukia.
Taip pat neatrodo, kad Lietuvos kinas turi daug ryšių su Japonija. Tikrai būtų labai įdomus kultūrinis persiklojimas, o mane visada traukia bandyti kažką naujo. Tolimieji Rytai ir Lietuva, atrodo kaip šviežias ir įdomus eksperimentas.
Trumpai papasakokite, kaip atsirado šis filmas ir jo idėja?
Panašiai žiaurų žaidimą žaidėme su krepšinio komandos draugais. Progimnazijoje lankiau marčiulionkę. Kažkada Šiauliuose išvykos metu viešbutyje radome biliardo stalą, bet nebuvo lazdų. Kadangi mūsų buvo gal dvidešimt bernų, pačiame paauglystės pagreityje, neišvengiamai išradome žaidimą mėtytis tais kamuoliais, nusidaužyti pirštus, ir visaip vienas kitą sužeisti.
Kai rašiau scenarijų, buvau gana negatyviai nusiteikęs pasaulio atžvilgiu, ir šitie atsiminimai nusidažė tamsiai. Kadangi buvome Lietuvos čempionų komanda, tarpusavyje visada konkuruodavome dėl rinktinių, statulėlių ir t.t. Visada egzistuodavo tam tikra genties hierarchija, kurios ribas dalinai ir nustatydavo tokie smurtiniai jėgos patikrinimai.
Iš esmės „Naiku“ atsirado iš baimės, šalčio, grėsmės ir nepasitenkinimo pasaulio žiaurumu. Dabar bandau mąstyti konstruktyviau, ieškau sprendimų ir laukiu ateities.
Kaip sekėsi filmuoti, su kokiais sunkumais ar nutikimais susidūrėte jūs ar aktoriai?
Kadangi daug improvizavome ir tik Karolis buvo profesionalus aktorius (dauguma vaidino pirmą kartą), visą laiką reikėjo taikytis prie žmonių natūralumo, spontaniškumo, ir režisuoti per tai, o ne tiesiog atkakliai siekti savo vaizduotės idėjų.
Reikėjo kažkaip perjungti mąstymą ir naudotis tuo, ką dovanoja aplinkybės.
Tai suteikė tam tikrą metafizinį pobūdį visiems filmavimams, kuo aš dabar labai patenkintas. Atrodė, kad esame kažkieno stipresnio kontrolėje ir tik burę sukame viena ar kita kryptimi. Kadangi filmavome rugpjūtį ant vieno iš aukštesnių pastatų, oro sąlygos visiškai diktavo tos dienos scenas, galimybes, nuotaiką. Buvo sunku, bet labai įdomu, ir gavome daug „dovanų“, reikėjo tik su jomis žaisti.
Ką reiškia naiku?
Pats žodis lietuvių kalboje reikšmės neturi, nors ir kažkuriuo metu filmuodami radome jo giminingumą su žodžiu „naikus“ (linkęs naikinti).
Jau kurį laiką kolekcionuoju žodžius, kurie yra beprasmiai, bet turi plastiškumą ir tartį, kurie sukelia įdomias konotacijas ar reakcijas. Naiku pirmai buvo darbinis pavadinimas, kurį tiesiog užrašiau intuityviai – net nelabai pamenu kaip. Aikštelėje jaučiau, kad visiems „kimba“, todėl taip ir palikome.
Įdomu, nes nuvykus į Japoniją, atradome, kad naiku japonų kalboje reiškia svarbiausią jų šintoistų šventyklos erdvę. Mano draugas iš JAV taip pat nuvyko į konkrečią šventyklą Japonijoje, kurios pačios pavadinimas yra naiku – pasirodo ji yra viena svarbiausių šventyklų Japonijoje. Iš ten jis man parvežė knygutę, kurioje vienuoliai šventais raštais užrašė Naiku ir datą.
Visi šitie įvykiai vėlgi atrodė kažkieno stipresnio kontrolėje – turint omenyje, kad naiku buvo vaizduotės vaisius, universitete atsitiktinai susibendravau su Kanako, ji išsiuntė filmą į Japoniją, ten jis laimėjo „Grandprix“ apdovanojimą viename iš dviejų jų tarptautinių festivalių. Atsitiktinai sutapo pavadinimu su šventomis vietomis ir dėl to japonams nusidažė papildoma prasme – ypač kai jie sužinodavo, kad viskas, atsitiktinumas. Viskas, atrodė, sukrito į vietą, tereikėjo tai jausti ir matyti.
Gal taip ir išeina, kad naiku atstovauja tas neapčiuopiamas jėgas, kurios kartais yra žiaurios ir konkurencingos, kartais – gražios ir įkvepiančios, bet visada siūbuoja realybę.
Kaip manote, iš kur kyla žmogaus žiaurumas bei konkurencija ir ar įmanoma žmonės iš jų „iššaugti“?
Manau, žiaurumas ir konkurencija, nors ir susiję, skirtingai prasmingi.
Konkurencija, man atrodo, kaip turbūt pirmapradė realybės charakteristika. Atrodo, kad dėl vyraujančios konkurencijos pasaulyje išlieka stipriausios ir galingiausios idėjos, gyvūnai bei žmonės. Be abejo, tai sukelia daug skausmo, nepasitenkinimo ir nykimo.
Nors ir nesu iki galo tikras, ar konkurencija kyla iš mūsų plėšrios natūros, ar kažkokiu būdu išrasta mūsų, galų gale, turbūt, tai net nesvarbu. Esame tokios kūrybingos ir protingos būtybės, kad gal vertingiau susitelkti į tai, ką reikia ir ką galime pakeisti, nepaisydami to, iš kur tai kilo. O savo požiūrį ir pojūtį į pasaulį, manau, tikrai galime keisti.
Tik nežinau, ką daryti su konkurencijos jausmu. Turbūt, kad ir koks jis žiaurus bei naikus yra, išliks kasdienio pasaulio dalimi – jis atneša ir labai daug gero.
Apibūdinkite savo filmą vienu sakiniu.
Šaltas, grubus ir vėjuotas.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
